Nuo ko bėgo pirmieji emigrantai?
Tuo metu Lietuva buvo apimta vidinių konfliktų po karaliaus Mindaugo nužudymo. Galima manyti, kad Šiukšta šių politinių vaidų metu prieglobsčio sumanė ieškoti kaimyninėje ir, matyt, pažįstamoje Livonijos žemėje.
Šiukšta pagrįstai tikėjosi su Livonijos krikščionių parama grįžti į gimtinę. Jis buvo pirmasis žinomas toks „politinis pabėgėlis“, jei neskaičiuosime politinių sąjungininkų ieškojusių Mindaugo brolėnų Tautvilo ir Gedvydo
Mindaugo žūtis krikščioniškuose kraštuose buvo traktuojama kaip galutinis lietuvių atkritimas pagonybėn (kaip tuo metu sakyta, „šunys sugrįžta prie savo vėmalo“). Taigi atsinaujino kryžiaus žygiai į Lietuvą. Kaip tik Šiukštos atvykimo į Rygą metais popiežiaus bulę organizuoti žygį gavo įtakingas Vakarų feodalas, Čekijos karalius Pšemislas Otokaras II.
Lietuvos atvertimas į krikščionių tikėjimą atrodė netolimos ateities reikalas. Šiukšta pagrįstai tikėjosi su Livonijos krikščionių parama grįžti į gimtinę. Jis buvo pirmasis žinomas toks „politinis pabėgėlis“, jei neskaičiuosime politinių sąjungininkų ieškojusių Mindaugo brolėnų Tautvilo ir Gedvydo (kai Mindaugas juos išvarė iš jų tėvoninių žemių).
Veikiausiai tokia praktika ieškotis naujų globėjų buvo įprastas kariaunų epochos reiškinys. Kariai ir jų vadai gyveno judriai, jie lengvai įsitraukdavo į naują politinę aplinką. Stiprėjant valstybės struktūroms, tokie kunigaikščiai domino aplinkinių kraštų valdovus, o jų pasitraukimas galėdavo sukelti krizę šalies viduje.
Iš geriau šaltiniuose dokumentuotų XIV a. Gediminaičių laikų žinome daug tokių lietuvių kunigaikščių ir didikų emigracijos atvejų. Vieni Lietuvą palikdavo trumpai ir po to grįždavo, kiti išvykdavo visiems laikams. Kunigaikščiai iš valdovo šeimos savo tremtį suvokdavo kaip laikiną ir tikėdavosi, sąjungininkams padedant, gauti arba atgauti sostą.
1345 metais nuo didžiojo kunigaikščio sosto nuverstas Jaunutis bėgo pas Maskvos didįjį kunigaikštį, už kurio buvo ištekėjusi jo sesuo Aigustė Anastazija (Jaunučio dar nebuvo pasiekusi žinia apie jos mirtį).
Nesulaukęs Maskvoje didesnės paramos, po kelerių metų Jaunutis grįžo ir gyvenimą baigė kaip broliams ištikimas dalinis Lietuvos kunigaikštis.
Būdinga situacija: didžioji dalis konkurencinėje kovoje dėl valdžios pralaimėjusių ir pasitraukusių kunigaikščių vėliau grįždavo atgal, atgaudavo valdovo malonę ir įgydavo kunigaikštišką valdą. Taip nutiko ir kitam Gedimino sūnui – Narimantui, kuris 1345 m. bėgo pas totorius, tačiau 1348 m. Jau buvo vienas lietuvių kariuomenės vadų Strėvos mūšyje su Vokiečių ordinu.
Egzotiški lietuviai kėlė vakariečių smalsumą
Kitaip susiklostė Kęstučio sūnaus Butauto likimas. Antrasis Kęstučio sūnus, valdęs Drohičiną Palenkėje, pasienyje su Ordinu, anksti užmezgė draugiškus santykius su Ordino broliais. Dar būdamas jaunas, 1365 m. jis Vilniuje surengė sąmokslą prieš į karo žygį Voluinėje išvykusius Algirdą ir Kęstutį.
Sąmokslui nepavykus, su būriu bendražygių Butautas Kęstutaitis pasitraukė į Ordino teritoriją. Karaliaučiuje priėmė krikštą Henriko vardu, o krikšto tėvas veikiausiai buvo pasienio pilies Įsručio viršininkas Henrikas Schoningenas
Sąmokslui nepavykus, su būriu bendražygių Butautas Kęstutaitis pasitraukė į Ordino teritoriją. Karaliaučiuje priėmė krikštą Henriko vardu, o krikšto tėvas veikiausiai buvo pasienio pilies Įsručio viršininkas Henrikas Schoningenas, kuris to meto papročiu naujakrikštui suteikė savo vardą.
Tais pačiais metais su Ordino kariuomene Butautas pasiekė Vilniaus apylinkes. Žygyje dalyvavo ir riteriai iš Anglijos. Varviko grafas Tomas Boshanas vėliau gimtinėje gyrėsi paėmęs lietuvių kunigaikštį į nelaisvę ir jį pakrikštijęs.
Taigi pakrikštyti kilmingą lietuvį buvo prestižas, tikėtina, kad tas lietuvis buvo kartu su Butautu pabėgęs bajoras Tomas Survila.
Nepaisant pirminės sėkmės, vėliau Butautas Ordinui smarkiai pagelbėti negalėjo (jaunuolis dar neturėjo krašte didesnės politinės atramos), todėl netrukus pasitraukė iš Prūsijos ir likusią gyvenimo dalį nugyveno Prahoje, Šv. Romos imperatoriaus ir Čekijos karaliaus Karolio IV dvare.
Tarp imperatoriaus dvariškių buvo tituluojamas „Lietuvos kunigaikščiu“. Tai atspindi to meto Europos senjorų madą „kolekcionuoti“ tolimų kraštų didikus. Tai, kad tolimus ryšius su šeima išsaugojo, liudija jo brolio, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto XV a. pr. atliktas užrašymas Prahos Šv. Tomo augustinų bažnyčiai – savo brolio sielos atminimui.
XIV amžiaus pab. vokiečių poetas Shondochas apie Butautą parašė trumpą kūrinį „Kaip vienas pagonių karalius, vardu Lietuvis, stebuklingai atsivertė ir Prūsijoje buvo pakrikštytas“, kuriame pateikė savitą lietuvių kunigaikščio gyvenimo aprašymą, tik kai kuriais bruožais atitinkantį realybę.
Šioje istorijoje netikėčiausias yra Butauto sūnaus atvykimas. Praėjus 16 metų po tėvo išvykimo, Butauto dar mažametis paliktas sūnus 1381 m. per Ordino teritoriją nuvyko į Prahą. Ten Jonas Butautaitis studijavo universitete, priėmė dvasininko šventimus, vėliau persikėlė į dėdės Jogailos valdomą Lenkiją, kurioje tapo antruoju Jogailos atnaujinto Krokuvos universiteto rektoriumi.
Ordino prieglobstyje
Jei kunigaikštiškos giminės asmenys gyvendavo dvaruose arba jiems paskirtose kunigaikštystėse (Vengrijos karalius tokias suteikė Karijotaičiams, taip elgėsi ir Maskvos valdovai), tai kitiems kilmingiesiems atitekdavo žemės valdos.
Žemaitijos kilmingas vadas (kurį laiką didžiojo kunigaikščio atstovas šiame krašte) Manstas 1321 m. Varmijoje gavo didelę valdą – 25 žagres žemių. Jo pradėta giminės šaka įsitvirtino Prūsijoje ir vėliau čia pagarsėjo suvokietintu Mansteinų vardu.
Ordinas pripažindavo atvykusių lietuvių kilmingą padėtį ir suteikdavo jiems jų rangą atitinkančią žemėvaldą. Štai vienas Žemaitijos kilmingas vadas (kurį laiką didžiojo kunigaikščio atstovas šiame krašte) Manstas 1321 m. Varmijoje gavo didelę valdą – 25 žagres žemių. Jo pradėta giminės šaka įsitvirtino Prūsijoje ir vėliau čia pagarsėjo suvokietintu Mansteinų vardu.
Didelę valdą 1370 m. gavo su Butautu į Ordino valstybę pasitraukęs Tomas Survila.
Mažiau kilmingi pabėgėliai Prūsijoje tenkindavosi smulkesnėmis 1–3 žagrių valdomis. Survilos dar kelias kartas palaikė ryšius su Lietuva (tarnaudavo magistrams kaip vertėjai ir pasiuntiniai), o vieną jų po Žalgirio mūšio Vytautas net užstojo, kuomet įtarus Ordino magistras jį apkaltino neištikimybe.
Politinių pabėgėlių antplūdis Ordino valstybę pasiekė neramiais XIV a. paskutiniaisiais dešimtmečiais: čia lankėsi Jogailos broliai Andrius (stačiatikis) ir Švitrigaila, o nepralenkiamas bėglys buvo Vytautas, Prūsijoje prieglobstį radęs net du sykius, iš viso čia pragyvenęs beveik penkerius metus.
Kaip ir jo vyresnis brolis Butautas, Vytautas Ordino kariuomenę ir Vakarų riterius vedė į Vilnių. Vytautas sutelkė didelį rėmėjų būrį ir laimėjo kovą dėl valdžios Lietuvoje, kurioje pradėjo reformas (iš dalies jas lėmė valdžios santykių Ordino teritorijoje pavyzdys).
