Apylygę turtingesnių valstiečių ir nusigyvenusių bajorų padėtį rodo ne taip jau retai pasitaikiusios mišrios bajorų ir valstiečių santuokos. Kita vertus, valdovo skirtų dvarų valdytojų savivalės iškankinti valstiečiai dažnai griebdavosi atsakomųjų veiksmų.
Jų pasipriešinimas, kerštas ir maištai XVI a. I p. atskleidžia ne tiek neviltį, kiek gebėjimus ginti save ir savo artimus teisėtomis, jei prireikdavo, ir neteisėtomis priemonėmis. Šią kovą, kurią paskubomis norėtume vadinti „kova už laisvę“, to meto valstiečiai suvokė kaip senų, gerų sugyvenimo su valdovu papročių – senovės – gynybą.
Jos aplinkybės netikėtai atskleidžia kai kurias valstiečių dvasinės ir materialinės kultūros apraiškas, parodo valstiečių ryšius su bajorais. Ne visada šie ryšiai buvo priešiški. Norint juos pažinti, reikia įdėmiau pažvelgti į konkrečius atvejus.
Nepėsti valstiečiai
1507 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Senasis suteikė Giedraičių bajorui Baltramiejui Stankevičiui 28 valstiečių ūkius Žemaitijos Dirvėnų valsčiuje. Tuo nebuvo patenkinti nei bajorui atiduoti valstiečiai, nei vietinis tijūnas, kuriam valstiečių perdavimas reiškė pajamų praradimą.
B.Stankevičius, matyt, nuvyko į Dirvėnus, kur jam valdovo pareigūnai paskyrė valstiečius, ir pasistatė dvarelį. Bet po kelerių metų jis pardavė teises į šį turtą Žemaitijos seniūnui Stanislovui Kęsgailai.
„Kai kurie bajorai ir Žemaitijos valsčių žmonės (valstiečiai) kartu susirinkę jėga jo namus užpuolė, visą jo turtą, kuris ten buvo, išgrobstė, o dvarą sudegino.“
Kodėl taip pasielgė, sužinome iš dar prieš valstiečių pardavimą surašyto B.Stankevičiaus skundo: „Kai kurie bajorai ir Žemaitijos valsčių žmonės (valstiečiai) kartu susirinkę jėga jo namus užpuolė, visą jo turtą, kuris ten buvo, išgrobstė, o dvarą sudegino.“ B.Stankevičius prašė perkelti bylos nagrinėjimą į vieno tijūno dvarą, nes „jis ten Žemaitijoje su tais savo neprieteliais nedrįsta bylinėtis dėl pavojaus savo sveikatai...“.
Istorija tuo nesibaigė. Vėliau S.Kęsgaila minėtus valstiečius padovanojo jam tarnavusiam bajorui Dirmai. Bet ir šiam nepavyko šių valstiečių užvaldyti, nes jie apskundė Dirmą valdovo teisme, tvirtindami, kad jis jų gviešiasi be valdovo sutikimo. Tik 1537 m. ši byla pasiekė Žemaitijos seniūno Jono Radvilos teismą.
Proceso metu paaiškėjo, kad valstiečius bylinėtis su Dirma skatino Dirvėnų tijūnas Bagdonas Mitkevičius. Neva atėjęs pas juos kalbėjo: „Žiūrėkit, būsite karaliaus, o ne bajoro valstiečiai.“ Tai reiškė menkesnę priespaudą, todėl valstiečiai sutiko, davė B.Mitkevičiui nemenką pinigų sumą, medaus, 20 jaučių, avižų, o po to kartu su juo išvyko į Vilnių Dirmos skųsti.
Teismas tai išsiaiškino, bet ir po jo Dirma valstiečių dar neatsiėmė. Trisdešimt metų vykęs procesas leido valstiečiams gyventi jiems įprastą gyvenimą. Tų laikų žmogui tai buvo beveik visas gyvenimas.
Kruvinas susidorojimas
XVI a. pr. ponų spaudimą valstiečiai sunkiai pakėlė. Visame žemyne kylančios plataus vartojimo produktų kainos, nepaliaujamai augusios valstybės karinės išlaidos, brangstantis kilmingųjų gyvenimo būdas sunkia našta užgulė valstiečių pečius.
Augančiam spaudimui valstiečiai nepritarė. O apginti nors dalį savo teisių nebuvo lengva. Reikėjo ne tiek jėgos ir galios (kaip tik jų valstiečiams dar nestigo), o žinių ir gebėjimų. Bet dažniausiai priespauda iššaukdavo tik aklo keršto, beviltiško įniršio ir žiaurumo priepuolius, pranašavusius tragiškas maištų atomazgas.
1532 m. Žemaitijoje sukilo naujų mokesčių ir prievolių iškankinti valstiečiai. Mažuosiuose Dirvėnuose prieš vietinį tijūną susimokė visa Pagirio prievaizdija, vadovaujama vietos bajoro Jono Kušleiskaičio ir Pagirio prievaizdo Bernoto.
Apsiginklavę ragotinėmis (ietimis) ir net šautuvais (arkebūzomis) prievaizdijos valstiečiai įsiveržė į vietos tijūno Stanislovo Valadkevičiaus dvarą. Pagavo tijūno tarną raktininką Teodorą (Fedką), išgrobstė dvare buvusį turtą
Apsiginklavę ragotinėmis (ietimis) ir net šautuvais (arkebūzomis) prievaizdijos valstiečiai įsiveržė į vietos tijūno Stanislovo Valadkevičiaus dvarą. Pagavo tijūno tarną raktininką Teodorą (Fedką), išgrobstė dvare buvusį turtą, paleido mokesčių nesumokėjusius kalintus valstiečius.
Nekenčiamą raktininką valstiečiai smarkiai sumušė, o po to sukapojo į gabalus.
Surinkęs draugus S.Valadkevičius pasirodė prie dvaro, bet minios išsigando ir į kiemą nejojo. Pamatė tik virš sudarkyto raktininko kūno su ragotine stovėjusį J.Kušleiskaitį, kuris jam šūktelėjo: „Ateik čia, pone tijūne, ir tau taip reikėtų, kaip ir tavo tarnui!“
Tijūnas skubiai pasuko žirgus į kitą pusę. Maištą tramdyti ėmėsi Žemaitijos seniūnas Stanislovas Stanislovaitis Kęsgaila. Į Mažuosius Dirvėnus jis pasiuntė 600 raitų baudėjų būrį. Tie pagavo aštuonis aršiausius maišto dalyvius ir pakorė. Penki maišto kurstytojai nuo baudėjų pabėgo. Tikėkimės, likimas jiems buvo maloningas, bet ar išsigelbėjimas suteikė jiems laisvę, kurios jie siekė?
Valstiečiai turėjo suprasti ginkluoto pasipriešinimo radikalumą, todėl stengėsi gintis nuosaikesnėmis, teisinėmis priemonėmis. Tačiau XVI a. privilegijuotai bajorijai ir neprivilegijuotiems valstiečiams susitarti buvo neįmanoma.
Bajorai šventai tikėjo savo išskirtinumu ir nematė reikalo užjausti savo valdinių. Valstiečiai gyveno nedidelėmis vietines teises, papročius ir interesus puoselėjančiomis bendruomenėmis, todėl nesugebėjo susitarti tarp savęs, o jų pasipriešinimas apėmė tik vieną ar kelis valsčius.
Kova dėl avižų ir šieno
1543–1544 m. valdovo įsakymu pakeistos Anykščių valstiečių prievolės. Iki tol pinigais imtas avižų ir šieno prievoles, kai šių produktų kainos Vilniuje išaugo, valdovas pareikalavo imti natūra. Buvo reikalaujama, kad valstiečiai savo jėgomis ir transportu šiuos produktus pristatytų į sostinę.
Tokius reikalavimus valstiečiai apskundė valdovo teisme. Jie manė, kad tai buvo senovės (senai nusistovėjusių papročių) pažeidimas ir Anykščių vietininko savivalė. Bet didysis kunigaikštis išteisino vietininką, o valstiečius apkaltino maištu.
Į Anykščius pasiųstas valdovo dvarionis Kotas su palyda turėjo priversti valstiečius paklusti, o asmenis, kurie kurstė pasipriešinimą, suimti. Bandymai priversti valstiečius Anykščiuose valdovo įsakymo išklausyti nieko nedavė: valstiečiai neatėjo. Juos kurstė toks Buivydas, todėl valdovo dvariškis patraukė į jo namus.
Pakeliui jam kelią pastojo Buivydas su savo bendrais, prasidėjo muštynės, kuriose smarkiai nukentėjo dvarionis ir jo tarnai. Buivydą jiems pavyko suimti ir paskubomis išvežti į Ukmergę, kol valstiečiai nespėjo jo išvaduoti.
Pakeliui jam kelią pastojo Buivydas su savo bendrais, prasidėjo muštynės, kuriose smarkiai nukentėjo dvarionis ir jo tarnai. Buivydą jiems pavyko suimti ir paskubomis išvežti į Ukmergę, kol valstiečiai nespėjo jo išvaduoti. Apklausus Buivydo tarnus, paaiškėjo, kad prieš tai jų šeimininko namuose triskart rinkosi maištininkai. Jie prisiekė į Vilnių avižų ir šieno nevežti. Buivydo namai rengėsi aršiai kovai. Dvarionis juose rado šešis šautuvus ir keliolika ragotinių.
Kiekvieno tokio maišto pralaimėjimas didino moralinę ir emocinę bajorų bei valstiečių pozicijų takoskyrą: vieniems ji buvo esamos padėties teisėtumo, kitiems – gniuždančios neišvengiamybės šaltinis.
Negailestingas pasirinkimas tarp beviltiškos kovos ir žeminančio prisitaikymo galėjo užgniaužti valstiečių orumą ir laisvės siekį, bet negalėjo jų nužudyti.