Lenkijoje jos žinomos LDK priklausiusiuose ir po Liublino sąjungos Lenkijai atitekusiuose Palenkės miestuose – Peremislyje, Javorove, Voluinėje, kur irgi gyveno stačiatikių.
XVIII amžiuje jas ėmė kontroliuoti dvasininkija, kuri varžė alkoholinių gėrimų vartojimą. Todėl organizacijos prarado specifinę „midaus brolijų“ dvasią. Terminas „midaus brolijos“ (rusėn. медовые братцтва, lenk. bractwa miodowe ruskie) buvo vartojamas XVII a. dokumentuose (pvz., 1610, 1633 m.), jį ne istorikai sugalvojo.
Labdaringos išgertuvės
Istoriografijoje midaus brolijos neretai tapatinamos tiek su cechais, tiek su religinėmis brolijomis. Tačiau jos buvo pasauliečių organizacijos, paplitusios tarp stačiatikių religijos išpažinėjų, tenkinusios jų rekreacinius, religinius, komunikacinius, ekonominius, filantropinius ir kitus socialinius poreikius.
Midaus brolijos būdavo atleidžiamos nuo muitų – rinkliavų už midaus gamybos ir prekybos pajamas (šios būdavo skiriamos žvakėms cerkvėse, kurui špitolėms, maistui elgetoms pirkti).
Midaus gamyba ir gėrimas joms turėjo esminės reikšmės. Todėl šių organizacijų klestėjimo metu (iki XVI a. pab. – XVII a. pr.) jos laikytinos ne cechais ar religinėmis brolijomis, o specifiniais tarpiniais socialiniais dariniais.
Midaus brolijų genezė susijusi su stačiatikių šventėmis – laidotuvėmis, atminimo apeigomis, kuomet gerti silpni alkoholiniai gėrimai. Midaus brolijos būdavo atleidžiamos nuo muitų – rinkliavų už midaus gamybos ir prekybos pajamas (šios būdavo skiriamos žvakėms cerkvėse, kurui špitolėms, maistui elgetoms pirkti).
Midaus brolijų specifika ta, jog skirtingai nei religinėse brolijose, jų nariais negalėjo būti moterys. Švenčių metu būdavo gausiai geriamas midus, o pagal stačiatikių tradicijas vyrai švęsdavo atskirai.
Vyrai neretai padaugindavo gėrimų, kildavo barnių, kartais ir muštynių. Brolijose, kurių pagrindinė veikla buvo midaus gamyba ir vartojimas, moterims vietos nebuvo. Todėl šios brolijos neprilygo cerkvinėms brolijoms, kurios daug nusipelnė stačiatikių švietimui.
Midaus brolijos, pvz., knygų nespausdino ir mokyklų nesteigė. Kita vertus, jos nebuvo tabako ar alkoholio mėgėjų klubų atitikmuo. Midus buvo svarbus jų elementas, matyt, midaus vynas labiau sietas su sacrum, o ne profanum sfera, kaip, pvz., degtinė.
Midaus mėgėjų bendrystė
Bene geriausiai ištirtos Vilniaus stačiatikių midaus brolijos, kurių LDK sostinėje buvo daugiausia. Vilniuje ypač XV vid. – XVI a. pab. buvo gausi ir įtakinga stačiatikių miestietija. XVI amžiuje mieste veikė apie 20 cerkvių.
Midaus brolijų Vilniuje istorija rodo, jog jos nebuvo tapačios nei cechams, nei religinėms brolijoms. Pirmieji cechai Vilniuje atsirado XV a. pab. (1495 m. pirmasis įsteigtas auksakalių cechas), o religinės Šv. Trejybės ir Šv. Dvasios stačiatikių brolijos – tik XVI a. pabaigoje.
Tuo tarpu pirmoji midaus brolija, jei tikėti 1538 m. kailiadirbių midaus brolijos teiginiu, buvo įsteigta dar 1458 metais. XVI amžiaus pab. Vilniuje įvairiais pagrindais (profesiniu, teritoriniu ir socialiniu) veikė 4 midaus brolijos: kailiadirbių, Ponų (burmistrų ir tarėjų; ši įsteigta vėliausiai – 1509 m.), pirklių odminių (paminėta 1582 m.), Rasų brolija prie Šv. Jurgio cerkvės Rasų priemiestyje (paminėta 1582 m. gegužę).
Brolijos turėdavo savo namus, juose 3–8 kartus per metus virdavo medų, gerdavo midų, cerkvėms duodavo žvakių. Jos būdavo atleidžiamos nuo gėralų mokesčio. Jų privilegijos rodo, jog brolijų veikloje midaus gamyba, vartojimas ir bendravimas užėmė pagrindinę vietą.
Apie gamybą ar prekybą, priešingai nei cechų statutuose, nieko nekalbama. Pvz., rusėnai kailiadirbiai cechinę privilegiją gavo tik 1669 metais. Joje apie midų nėra nė žodžio.
Šventinį svaigulį drausminančios taisyklės
Midaus brolijų nuostatuose būdavo nustatoma, koks bemuičio midaus kiekis galėjo būti pagamintas, per kiek dienų jis turėjo būti išgertas, kaip turėjo būti panaudotas likęs vaškas ir lėšos, gautos už parduotą ir neišgertą midų.
Midaus brolijų vyresnieji tvarkė pinigus, prižiūrėjo tvarką, kad puotos dalyviai „nereikalingų žodžių nekalbėtų, ant stalų nekniubtų ir midaus nelaistytų“.
Midui pagaminti pirkdavo medų. Midus būdavo verdamas religinių švenčių išvakarėse. Naudotas specialus inventorius. Nevisiškai subrendęs, nestiprus midus paprastai būdavo geriamas pašventintuose brolijų namuose.
Midaus brolijų vyresnieji tvarkė pinigus, prižiūrėjo tvarką, kad puotos dalyviai „nereikalingų žodžių nekalbėtų, ant stalų nekniubtų ir midaus nelaistytų“. Užsiėmęs verslo ar kitais reikalais brolijos narys nuo dalyvavimo puotoje turėjo išsipirkti.
Puotos tęsdavosi kelias dienas. Keikūnus ir mušeikas baudė tik brolijos vyresnieji. Buvo draudžiama kreiptis į miesto valdžią ar kitas brolijas. Taigi disponuota teisminiu imunitetu.
Midaus brolijos Vilniuje ir visoje LDK nuo XVI a. pab., įsigalėjus unijai, pradėjo nykti. Iš pradžių brolijos visapusiškai palaikė stačiatikius, Šv. Dvasios cerkvę. Bet kai daug cerkvių atiteko unitams, midaus brolijos dėl valdovo, miesto valdžios spaudimo ir kitų priežasčių galiausiai irgi tapo unitiškos.
Unitai stačiatikių tradicijų, tarp jų ir midaus gėrimo, nepuoselėjo. Iš brolijų vis atkakliau reikalauta mokėti mokesčius už midaus gamybą ir pardavimą, visas pajamas liepta skirti unitų cerkvėms atstatyti, aprūpinti jas žvakėmis ir panašiai. Vilniuje mažėjant unitų, brolijos tapo priklausomos nuo cerkvių. Midaus brolijos nyko, o XVIII a. jų pėdsakų jau neliko.
