Bausmė paskirta ir įvykdyta laikantis ritualinės tvarkos. Ją įvykdė prūsų būrys, vadovaujamas vyresniojo: pastarasis mirtinai sužeidė pasmerktąjį, o kiti dalyviai nužudė ir išdarkė lavoną.
Mirties bausmę skyrė ir vykdė konkreti prūsų bendruomenė ir jos vyresnysis. Iki monarcho valdžios atsiradimo Lietuvoje kolektyvas, šeima arba giminė taip pat skyrė ir vykdė mirties bausmę. Tai liudija kraujo keršto papročio istorija ir patikimi XV a. I p. duomenys.
Kraujas nuplaunamas tik krauju
Prūsų kraujo keršto kaip mirties bausmės sistemą aprašė Petras Dusburgietis: „Jeigu jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį.“
Prūsų kraujo keršto kaip mirties bausmės sistemą aprašė Petras Dusburgietis: „Jeigu jų žemėje žmogus nužudo žmogų, tai šalys gali užbaigti nesantarvę tik tada, kai užmuštojo tėvai nužudo patį žudiką arba jo giminaitį.“
Nukentėjusių prūsų giminaičių pareiga įvykdyti mirties bausmę kuriam nors nusikaltusios giminės nariui dar kupina kraujo keršto apraiškų, tačiau šią praktiką ribojo paprotinė norma: reikėjo tenkintis tik adekvačiu kerštu, kad nekiltų kruvinos, destruktyvios rietenos tarp giminių.
Tai – taliono principas. Vokiečių ordino valdžia leido prūsams taikyti ribotą kraujo kerštą, analogišką Senojo Testamento maksimai „akis už akį“. Kai kuriose XIII a. Ordino privilegijose prūsų diduomenei buvo įrašytos ir „talioninės“ klauzulės (lot. clausula – pabaiga), už patirtas skriaudas leidusios tiksliai apibūdintą fizinį kerštą kitoms giminėms.
Valdovo teisė, šiuo atveju Ordino, ėmėsi kraujo keršto kontrolės, jo ribojimo ir pakeitimo mirties bausme, bet prieš tai liepta konkrečiu atveju atlikti baudžiamąjį tyrimą. Tai buvo susiję su konflikto šalių nuosavybės, turto ir socialinių bei tarnybinių pajėgumų apsauga.
Kai centrinės valdžios (valdovo) teisė krašte dar menka, susiduriama su neribotu kraujo kerštu. „Vytauto krašte“ gyvenęs žemaitis 1408 m., už brolio nužudymą keršydamas Ordino Žemaitijoje gyvenusiai žudikų šeimai, su devyniais draugais užpuolė žudiko brolius ir juos sunkiai sužeidė.
Kraujo kerštas ir jį suvaržantis taliono principas lietuvių visuomenei buvo žinomas ir taikytas. Istorikas Juozas Jurginis įrodinėjo, kad pastarasis galbūt taikytas bajorų bylose XVI a., nes III Lietuvos Statute (1588) yra teisiškai normuotų jo liekanų – dar gyvas principas „akis už akį“: bajoro žudikas arba aukos kūną sužalojęs smurtautojas turėjo taip pat mirti arba netekti kūno dalies.
Nors yra manančių, kad ši norma Lietuvoje įvesta XVI a. pab., laikantis Bažnyčios teisės, tačiau neabejotini jos faktai I Lietuvos Statute (1529) ir XIII a. lietuvių kariaunų veikloje patvirtina J.Jurginio teiginius.
Kraujo kerštas paskatino ne vieną kaimynų puolimą. Taliono principo pavyzdys: Vaišelgos lietuviai kariauninkai devyniolika metų kaupė pyktį už savo pono nužudymą 1267 m., bet 1286 m. jiems iš panosės išslydo proga atkeršyti žudiko Haličo kunigaikščio Levo sūnui, nes išsigandęs Levas neišleido sūnaus į bendrą su lietuviais karo žygį.
Nusikaltėlių „atpirkimas“
Tiek kraujo kerštas, tiek taliono principas nekompensavo nukentėjusiems žalos, t. y. vienintelė kompensacija buvo tik adekvati žala atsakovo giminei, pasitelkus rizikingus keršto veiksmus.
Vokiečių ordino privilegijose prūsams XIII a. kartu su taliono klauzulėmis pasiūlytos, esant norui, alternatyvios sąlygos už fizinius sužalojimus gauti pinigines kompensacijas.
Valdovo teisė sureguliavo šį teisinių santykių aspektą. Vokiečių ordino privilegijose prūsams XIII a. kartu su taliono klauzulėmis pasiūlytos, esant norui, alternatyvios sąlygos už fizinius sužalojimus gauti pinigines kompensacijas.
Juozas Jurginis aptarė lietuvišką šios problemos turinį. III Lietuvos Statutas nustatė, kad nusikaltėlis arba jo šeima, kai nusikaltėlis baudžiamas mirtimi, už žalas mokės pinigines kompensacijas. Beje, kompensacijos taip pat padėjo Lietuvoje įveikti kraujo kerštą.
Nemirtinas žalas atlyginti buvo lengviau. Painiau su myriop nubausto nusikaltėlio kompensacija nukentėjusio šeimai (giminei). Jei Statutas (1588 m.) numatė žudikui mirties bausmę, o jo artimieji dar turėjo sumokėti didelę baudą, tai Kazimiero teisynas (1468 m.) užfiksavo iki tol taikytą senesnę mirties bausmės ir žalos atlyginimo praktiką.
Ji tiesiogiai susijusi su kraujo kerštą ribojančiu taliono principu, nes nusikaltėlis paliekamas gyvas, jis tampa nukentėjusios šeimos vergu, t. y. mirties bausmė pakeičiama amžina vergove.
Taip pasiekiama santaika tarp šeimų. Teisę pakeisti teismo sprendimą turėjo nukentėjusi šalis (šeima, giminė), ieškovai, o tai aiškiai rodo, kad mirties bausmę ji ir vykdė.
Kazimiero teisynas uždraudė teisinę praktiką „piktadarių nereikia gailėtis“. Jis individualizavo mirties bausmę (atsakomybę už žmogžudystę) – jos negalima taikyti kitiems nusikaltėlio šeimos nariams, o 7 metų nesulaukę vaikai atleidžiami nuo baudžiamosios atsakomybės.
Tai buvo taiklus valdžios smūgis kolektyvinei kraujo giminaičių grupės (šeimos, giminės) atsakomybei. O materialinė giminaičių atsakomybė ieškovams buvo nuolatos plėtojama.
Valstybinis „kraujo kerštas“
Kraujo keršto papročio virtimas valdovo sankcionuojama mirties bausme – tik vienas lietuvių baudžiamosios teisės raidos siužetas. Krikščioniška valdovo teisė Kazimiero teisyne ne tik naikino pagoniškos teisės liekanas, bet ir atsakingiau pažvelgė į mirties bausmės taikymą nusikaltėliui: sukūrė kaltės nustatymo ar įrodymo (baudžiamasis procesas) ir bausmių skyrimo (teismas) sistemą (tvarką).
Livonijos liaudies teisynuose pakaruoklis turėjo karoti visiems matomas, kol sudžius. Kartuvės Lietuvoje taip pat buvo pagrindinis mirties vykdymo būdas.
Socialinė valstybės raida, didžiojo kunigaikščio institutas ir jo garbės apsauga, privilegijuoto bajorijos luomo radimasis ir jo nuosavybės apsauga, turtinių nusikaltimų prevencija išplėtė mirties bausmės taikymo atvejus. Pvz., iš svetur atsirado bausmė sudeginti valdovo dokumentų klastotoją.
Baudžiamojoje teisėje kartu su mirties bausme buvo numatytos ir pinigų baudos nukentėjusiems, valdovui, teismui. Pagrįstai manoma, kad mirties bausmė Kazimiero teisyne ir XVI a. Statutuose skiriama kaip papildoma, prevencinė priemonė, o tai siejasi su viešai vykdomos mirties bausmės praktika.
Livonijos liaudies teisynuose pakaruoklis turėjo karoti visiems matomas, kol sudžius. Kartuvės Lietuvoje taip pat buvo pagrindinis mirties vykdymo būdas. Magdeburgo teisė miestams nuo 1387 m. leido taikyti įvairesnius mirties bausmės būdus: galvos kirsdinimą, ketvirčiavimą, sodinimą ant kuolo, paskandinimą.
