Išsilavinusi žmona – geriau už bemokslę
Abiejų Tautų Respublikoje ryškiausiai diskusijos vyrų ir moterų vaidmens visuomenėje klausimu įsiplieskė XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje, kai reformuojant valstybės švietimo sistemą buvo atkreiptas dėmesys į abiejų lyčių vaikų auklėjimą.
Vienas pirmųjų abiejų lyčių vaikų švietimo būtinybę iškėlė Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis. Apie tai taip pat rašė švietėjai Pranciškus Bielinskis, Adomas Jurgis Čartoriskis, Augustas Sulkovskis, Ignotas Potockis, Stanislovas Stašicas, Hugo Kolontajus.
Pranciškus Bielinskis, neneigdamas stereotipinio to meto vertinimo, jog pagrindinė moters paskirtis – santuoka, būtent su šiuo moters vaidmeniu siejo jos išsilavinimo svarbą: „Ruošdamasi santuokai, moteris privalo lavintis. Jos išsilavinimui pakaktų, jei mokėtų skaityti, rašyti ir skaičiuoti [...]. Moterims reikia įskiepyti norą skaityti, nes šis įprotis atitrauks jas nuo mažiau tinkamų užsiėmimų. Išsilavinimas ir išprusimas turi tapti abiejų lyčių žmonių tikslu. Moteris turi poveikį tradicijų išsaugojimui ir kūrimui, todėl tradicinių vertybių puoselėjimas bei kūrimas priklauso nuo moters išsilavinimo, kuris turi būti prilygintas vyrų išsilavinimui. Svarbiausias dalykas mergaitėms turi būti moraliniai mokslai. Toliau panelės turi mokytis prancūzų ir vokiečių kalbų. Taip pat turi mokytis retorikos, mąstymo ugdymo ir dar geografijos, istorijos bei fizikos, kaip įdomaus ir moterims naudingo mokslo“.
Lavinimas patriotine dvasia
Adomas Jurgis Čartoriskis 1774 m. Edukacinės komisijos pavedimu parengė „Nuostatus pensionams ir vienuolynų vyresniosioms“, skirtus Edukacinės komisijos žinion atiduotoms privačioms mokykloms.
Mergaitės pensionuose turėjo būti ugdomos patriotizmo ir atsakomybės už tėvynės likimą dvasia. Mokymo programa apėmė gimtosios kalbos (lenkų) mokėjimą raštu ir žodžiu, gimtąją istoriją, aritmetikos pradmenis, prancūzų ir vokiečių kalbas, kaip išsilavinimą papildančius dalykus.
Adomas Jurgis Čartoriskis taip pat įtraukė praktinių žinių apie gyvenamuosius namus ir ūkinius pastatus. Propagavo fizinio lavinimo svarbą – lauko žaidimus ir pratimus. Tačiau, kaip parodė 1778 m. Edukacinės komisijos surengto patikrinimo rezultatai, praktiškai tik keletas pensionų vykdė šiuos nuostatus.
A.J.Čartoriskis kritikavo iki tol buvusį moterų švietimą, teigdamas, kad joms daug svarbiau, ką aukštuomenė užsienio šalių rūmuose valgo vakarienės metu, nei jų tėvynės istorija. Tačiau tai ne jų, o visos lavinimo sistemos kaltė.
A.J.Čartoriskis kritikavo iki tol buvusį moterų švietimą, teigdamas, kad joms daug svarbiau, ką aukštuomenė užsienio šalių rūmuose valgo vakarienės metu, nei jų tėvynės istorija. Tačiau tai ne jų, o visos lavinimo sistemos kaltė. O kaltę už mergaičių išsilavinimą turi prisiimti vyrai, „kurie kiekvienoje srityje sau valdžią pasiskyrė“.
Moteris turi būti pasiruošusi būsimiems motinos ir ugdytojos vaidmenims, nes „blogai tas moko, kuris pats prastai išmano“. Jis teigė, kad „moteris nėra neveikli visuomenės dalis, ji turi būti šalies pilietė, kuri saugo ir perduoda vėlesnėms kartoms meilę tėvynei, jos papročius ir tradicijas“.
Kodėl prancūzės guvernantės kelia grėsmę valstybei?
1783 m. parengtuose „Edukacinės komisijos nuostatuose“ buvo suformuluoti reikalavimai mergaičių švietimui. Švietimo tikslas – išugdyti mergaites geromis žmonomis, motinomis, namų poniomis, kurios būtų atsidavusios Tėvynei. Tuo metu buvo parašytas mergaičių mokymui skirtas vadovėlis – pijoro Antano Maksimilijono Prokopovičiaus „Naujas ir geriausias būdas rašymo ir skaitymo kartu panelėms su pastabomis mokytojoms“.
Vadovėlio įvade, skirtame mergaičių tėvams, buvo rekomenduojama mokytoja rinktis lenkę, o ne prancūzę, nes „jau atėjęs laikas tėvams vadovautis protu, o ne prietarais. [Kadangi] tos Madam ar madmuazelės – tikros avantiūristės, kurios savo kraštą apleidžia ar netgi iš jo bėga dėl nedoro elgesio, o Lenkijoje ieško sau prieglobsčio. Jau prisižiūrėjome, kaip tos Madam, „romantiškų reikalų“ mėgėjos, savo elgesiu daugelį garbingos kilmės panelių užkrečia ir šios tampa „romantiškosiomis“ herojėmis, šeimos gėda, Lenkijos pažeminimu <...>. Dvasią visų pirma reikia ugdyti, o ne savo kalbą svetimybėmis teršti“.
„Ar dėl to mokate toms edukacijos pagrindų neišmanančioms Madam ar guvernantėms, – klausė vadovėlio autorius, – kad Jūsų dukros išsižadėtų lenkių vardo, bjaurėtųsi savo Tėvyne? Joms mat audiniai tėvyniniai šlykštūs, duona, kuria mėgaujasi svetimšaliai, neskani ir nesveika, oras užkrečiamas, tėvai – laukiniai <...>“. Tvirtindamas, kad norint mokyti, reikia mokėti mokyti ir turėti tam pašaukimą, A.M.Prokopovičius kvietė remti moterų mokytojų rengimą ir tokių seminarijų steigimą.
Taip greta merginų rengimo privačiam šeimos gyvenimui, Apšvietos epochoje buvo iškeltas naujas uždavinys – parengti jas veikliomis visuomenės pilietėmis, galinčiomis ir sugebančiomis įskiepyti savo vaikams pagrindines tautines vertybes. Moterys ragintos prisidėti prie valstybės stiprinimo.
