Šie du reiškiniai tarp savęs susiję. Tai liudija klasikinis Vakarų Europos pavyzdys, kuris atskleidžia įvairių struktūrų raidos tendencijas. Nuo Karolio Didžiojo laikų galima drąsiai kalbėti apie egzistavusią ūkinę Karolingų valstybės infrastruktūrą: kaimų ir dvarų tinklą, išaugusį į pilių struktūras bei jas, laikui bėgant, pakeisiančius ir „papildysiančius“ rūmus.
Dvaro formas gludina gyvenimo poreikiai
Karolio Didžiojo laikais (VIII–IX a.) dvaras jau egzistavo kaip valdovo rezidencija. Kartu tai buvo ir ūkinis objektas, ir pagrindinė valdovo, keliaujančio aplink savo šalį, sustojimo vieta. Laikui bėgant, šių objektų architektūrinė išraiška kito.
Iš pradžių dvarai buvo nesudėtingos konstrukcijos ir (dažniausiai) mediniai. Pamažu jų architektūrinės formos tapo sudėtingesnės. Ankstyvame dvarų raidos etape greičiausia nebuvo didelio skirtumo tarp įvairios paskirties pastatų. Vėliau, kai socialinė struktūra tapo sudėtingesnė, kai administracija ir ūkis išsiskyrė, dvarai įgavo naujas, sudėtingesnes erdvės formas.
IX–X a. Vakarų Europoje sparčiai pradėta statytis pilis. Dalis buvusių dvarų buvo arba įtvirtinti, arba perstatyti iš naujo. Pirminė pilies funkcija buvo gynybinė, tačiau pamažu formavosi ūkinės bei administracinės pilies funkcijos, o netrukus – reprezentacinės bei simbolinės.
Lietuvoje dvaras (curia) pirmą kartą paminėtas XIII a. viduryje. Tai greičiausiai buvo ir Mindaugo rezidencija, ir ūkinis bei administracinis centras, kuriame buvo kaupiamos aplinkinių gyvenviečių duoklės.
Pilis išreiškė valdančiojo elito socialinį statusą, tapatumą ir kilmę. Tačiau nuo XIV–XV a. sandūros, piliai prarandant pirmines gynybines funkcijas bei tobulėjant karo technikai (artilerijai), formavosi bastioninės pilies bei rūmų fenomenas.
Valstybingumo pirmosios kregždės
Lietuvoje dvaras (curia) pirmą kartą paminėtas XIII a. viduryje. Tai greičiausiai buvo ir Mindaugo rezidencija, ir ūkinis bei administracinis centras, kuriame buvo kaupiamos aplinkinių gyvenviečių duoklės.
Dvarų pasklidimas (tinklas) buvo tiesioginė valdovo valdžios ir juose reziduojančių jo patikėtinių išraiška. Tikėtina, kad XIII a. šie dvarai buvo retai pasklidę po valdovo domeno teritoriją, o jų struktūra (materialinė, socialinė) buvo dar silpna. Tuo metu Lietuvos valstybė tik formavosi, o dvaras – vienas pirmųjų valstybės radimosi ženklų.
IV a. pabaigos šaltiniai leidžia kalbėti apie tankų pilių ir dvarų tinklą Lietuvoje. Šaltiniuose aiškiai skiriama pilis nuo dvaro. Tai liudija, jog ne kiekvienas dvaras galėjo būti kartu ir pilimi.
XIV amžiaus pab. Lietuvos diduomenės valdos apibūdinamos kiemo terminu. Diduomenės kiemai buvo menkiau išplėtoti nei didžiojo kunigaikščio pilys ir dvarai. Tai buvo aiškūs valdžios ir statuso atspindžiai.
Dvarą aptarnavo aplink pasklidusios skirtingos žmonių grupės, tarnybos. Diduomenės kiemai taip pat turėjo pavaldžių žmonių grupę (nelaisvuosius žmones). Didiko kiemas plėtė savo struktūrą ir, laikui bėgant, „kopijavo“ valdovo dvaro modelį, virsdamas dvaru tiek administracine ir ūkine, tiek reprezentacine ir socialine struktūra.
Didikų statuso ženklai
XV–XVI a. sandūroje LDK diduomenė pradėjo statyti nuosavas pilis. Tai buvo naujas žingsnis jos, kaip išskirtinės socialinės grupės, savimonėje (Vakarų Europoje šis procesas prasidėjo XI–XII a.).
Pastatytos didikų giminių Goštautų, Kęsgailų, Radvilų, Ostrogiškių, Sapiegų pilys Geranainiuose, Kražiuose, Plateliuose, Dubingiuose.
Pastatytos didikų giminių Goštautų, Kęsgailų, Radvilų, Ostrogiškių, Sapiegų pilys Geranainiuose, Kražiuose, Plateliuose, Dubingiuose.
Dalis šių pilių kaip beneficijos (beneficija – žemės valda be paveldėjimo teisės (vėliau paveldima), skiriama karaliaus arba stambaus feodalo savo vasalui už tarnybą) buvo gautos iš didžiojo kunigaikščio. Pamažu jos tapo tėvoninėmis.
Kitas pilis pastatė patys didikai. Taigi didikai nesitenkino vien tik dvarais, nes šie neatitiko išaugusių poreikių ir statuso. Nuo XVI a. II p. didikai pradėjo statytis rūmus, bastionines pilis (Radvilų Biržai, Nesvyžius, Iljiničių Miras). Tai buvo atsakas į to meto tobulėjančios karinės technikos ir architektūros, kaip statuso išraiškos, iššūkius.
Architektūra, kaip vaizduojamasis menas, visų pirma, išreiškė konkretaus laiko ir erdvės, kultūros ir joje veikusios bei pastarąją kūrusios visuomenės aspiracijas, ideologines nuostatas ir kt. XV–XVI amžių sandūroje kintančios formos įgavo ankstyvųjų renesansinių rūmų bruožų, kurie pynėsi su vėlyvosios gotikos architektūra.
Tokia būtent buvo tuo metu perstatyta Vilniaus žemutinė pilis. Nepaisant to, visada išliko ir gynybinės pilies funkcijos (Aukštutinė Vilniaus pilis liko gotikinių formų).
Tokia būtent buvo tuo metu perstatyta Vilniaus žemutinė pilis. Nepaisant to, visada išliko ir gynybinės pilies funkcijos (Aukštutinė Vilniaus pilis liko gotikinių formų).
Kita vertus, reprezentaciniai poreikiai, buvę to meto būtinybė, mados ir socialinis etosas keitė visuomenės viršūnės sampratą, reikalavo iš diduomenės investicijų į aiškiausiai jų statusą išreiškusį objektą – rūmus.
Dvaras, pilis, rūmai: persipynusios struktūros
Dvaras ir pilis savo raidos trajektorijomis buvo susiję. Tačiau jų raidos nebuvo tiesinės (linijinės). [Unknown A1] Pilis galėjo sunykti ar virsti dvaru, kaip ūkiniu centru, o dvaras dažniausiai likdavo tik ūkiniu ir administraciniu objektu.
Bandant suvokti dvaro, pilies ir rūmų skirtis, reikia turėti omenyje, jog šios struktūros visada egzistavo lygiagrečiai viena kitos, tačiau jų funkcijos buvo skirtingai išreikštos. Tai lėmė laiko ir sociopolitinės aplinkybės. Dvaras buvo ūkinis ir administracinis vienetas, ankstyvuoju valstybės formavimosi periodu atlikęs ir valdovo rezidencijos funkcijas (atskira tema – dvaras, kaip socialinė grupė). Pilis buvo gynybinės paskirties statinys, tačiau sykiu jis buvo ir ūkinis objektas bei valdovo rezidencija.
Rūmai buvo Renesanso laikų kūrinys, kuriame koncentravosi ir ūkinės funkcijos, bet jos buvo sutelktos į valdovo ir jo dvaro, kaip socialinės grupės, poreikius. Rūmai išreiškė distanciją su ūkio ir gynybos funkcijomis, tiksliau, šios funkcijos buvo aiškiau atskirtos (diferencijuotos), kaip ir visa tuometinė visuomenės sankloda.
