Įtvirtintas papilys ir atvira papėdės gyvenvietė – dvi pagrindinės žmonių susitelkimo vietos, jose atrandami amatininkų dirbtuvių ir gyvenamųjų namų pėdsakai. Šiuo metu žinome du ankstyvuosius, ikimagdeburginius XIII a. II p. – XIV a. Lietuvos miestus – Kernavę ir Vilnių. XIV amžiaus pab. ėmė plėtotis Naujieji Trakai, o XV a. pr. – Kaunas.
Viduramžių miestas-tvirtovė
Kernavės raida XIII–XIV a. atskleista išsamiai. Kernavė XIII a. II p., Lietuvos valdovo Traidenio laikais, pavirto galingu valstybinės reikšmės kelių pilių gynybiniu kompleksu. Tačiau XIII a. vid. Kernavė – dar menka tvirtovė, veikiau – įtvirtinta gyvenvietė Aukuro kalne ir Mindaugo sostas.
Neįtvirtintas papilys Pilies kalne labiau priminė krašto didiko alodinį kiemą. Traidenio laikais Kernavė pradėta stiprinti kariškai ir ūkiškai, čia plėtoti seni ir rengti nauji įtvirtinimai, apgyvendintos naujos etninės grupės, puoselėti „miesto“ amatai ir tarptautinė prekyba.
Kernavės plėtros priežastys buvo dvi. Pirmiausia ji tapo Lietuvos valdovo rezidencija (nuo 1268 m.). Antra, Lietuvos gilumą pasiekęs 1279 m. Livonijos puolimas privertė Traidenį imtis skubių šios svarbios pilies įtvirtinimo darbų.
Kernavės plėtros priežastys buvo dvi. Pirmiausia ji tapo Lietuvos valdovo rezidencija (nuo 1268 m.). Antra, Lietuvos gilumą pasiekęs 1279 m. Livonijos puolimas privertė Traidenį imtis skubių šios svarbios pilies įtvirtinimo darbų. Buvo sustiprinti visų keturių piliakalnių įtvirtinimai, Aukuro kalne įkurta kunigaikščio rezidencija.
Mindaugo sosto tvirtovėje archeologai rado sudegusių grūdų, naminių gyvulių kaulų, galingus įtvirtinimus. Mokslininkai spėja, kad ten būta gynybinės slėptuvės nuo priešo, joje gyveno kunigaikščio kariai. Aptikti grūdai rodo, kad čia buvo monarcho ūkio (dvaro) centras: klėtyse saugoti grūdai, garduose auginti gyvuliai.
Prabangiausias Kernavės „rajonas“
Greta nuo seno amatininkų gyvenamo papilio Pilies kalne atsirado nauja gyvenvietė – vadinamasis Žemutinis miestas Pajautos slėnyje. Kernavėje įsikūrė dvi aiškios gyventojų grupės: viena – piliakalniuose, kita – slėnio mieste.
Jas pagal archeologinius požymius galima vadinti socialinėmis. Piliakalniuose gyveno aukščiausių ir aukštesnių visuomenės sluoksnių atstovai, kunigaikštis (monarchas) bei jo kariai. Kernavės prabangos židinys koncentravosi Aukuro kalne. Čia aptikta arabų kraštuose pagamintų spalvotų stiklinių indų šukių, audinių rietimų iš Vakarų Europos plombos, glazūruotos keramikos lėkščių ir vyno talpyklų šukių.
Mindaugo sosto tvirtovėje (slėptuvėje) galėjo būti ūkio sandėliai, karių įgula, žmonės joje galėjo slėptis nuo priešų. Buvo rūpinamasi Pilies kalno gyvenvietės amatininkų gyvenimo kokybe – čia sausa ir saugu (papilys gerai įtvirtintas).
Tuo tarpu Žemutinis miestas stovėjo šlapiame, durpingame Neries senvagės raiste, jo gyventojai kasmet kentėjo nuo Neries potvynių. Kernavės žemutinio miesto gyventojai buvo valdovą ar kunigaikštį aptarnaujantys profesionalūs amatininkai ir pirkliai. Kai kurie amatininkai (pvz., juvelyrai) buvo perkelti iš Nemuno aukštupio intakų rusiškų žemių, Naugarduko. Jie – krikščionys stačiatikiai.
Valdovui paliepus...
Nesunku nurodyti faktorius, lėmusius pirmo viduramžiško Lietuvos miesto įkūrimą. Pagrindinis – paties monarcho pasirinkimas. Dideli Kernavės įtvirtinimų stiprinimo ir plėtojimo darbai liudija apie išskirtinį valdovo saugumo poreikį, kuris buvo realizuojamas jo žemėje, asmeniniame alodinės kilmės domene.
Saugumas ir dažnesnis monarcho rezidavimas pasirinktoje pilyje lėmė, kad santykinai nedidelė teritorija tapo krašto valdžios (administraciniu) centru. Valdovo poreikiams čia iš karto buvo telkiami žymūs materialiniai, kariniai, gamybiniai ir žmonių ištekliai. Tai buvo ne ilgalaikis, o trumpalaikis procesas, nulemtas valdovo valios.
Kernavėje šį atvejį iliustruoja XIII a. II p. sparti „žemutinio miesto“ plėtra ir jo apgyvendinimas profesionaliais amatininkais ir prekybininkais rusėnais iš Nemuno aukštupio kairiųjų intakų teritorijų.
Valdovui ir jo baronams (draugams) reikėjo daugiau ir įvairesnių prabangos reikmenų nei galėjo patiekti vietiniai amatininkai. Trūkstamus reikmenis parūpindavo prekyba. XIII amžiaus pab. Kernavės pirkliai aktyviai prekiavo su Ryga.
Geografinė padėtis netrukdė prekybinių kelių atšakoms pasiekti Kernavę ir Vilnių. Svarbus prekybos kelias buvo Neris. Taigi nuo XIII a. II p. Kernavėje stiprėjo amatai ir prekyba, ji tapo gerai įtvirtinta Lietuvos monarcho, vėliau Gediminaičių dinastijos kunigaikščių rezidencija.
Bet Kernavė nepavirto sostine, nes Traidenis neturėjo palikuonių, o naujieji valdovai nebuvo iš Kernavės – jie rinkosi Vilnių.
Bet Kernavė nepavirto sostine, nes Traidenis neturėjo palikuonių, o naujieji valdovai nebuvo iš Kernavės – jie rinkosi Vilnių.
Panašiai XIII a. II pusėje buvo plėtojamas Vilnius. Traidenio laikais imtas stiprinti nedidelis valdovo kiemas ir valdovo rezidencija piliakalnyje, telktos išsibarsčiusios pagonių lietuvių gyvenvietės. Steigėsi vokiška katalikų ir rusėniška stačiatikių kolonija (XIII a. pab. – XIV a. pr.).
Vilnius per kelis dešimtmečius pavirto didžiojo kunigaikščio valdžios centru, įtakinga, sparčiai garsėjančia Rytų ir Vidurio Europoje valstybės sostine. Jos radimosi procesą pradėjo ne ūkio poreikiai, komercijos koncentracija šalia svarbių kelių ar sena gyvenvietė ir stipri pilis, bet naujos valdančiosios dinastijos poreikiai.
Didžiajam kunigaikščiui nebuvo sunku sparčiai suburti žmones vienoje vietoje, paskatinti ūkinius procesus, apgyvendinti amatininkus ir pirklius (priviliotus vokiečius iš Rygos bei rekrūtuotus rusėnus). Nuo XIV a. vid. Vilnius tapo Gediminaičių dinastijos sostine, kurios užvaldymas prilygo įsitvirtinimui visoje valstybėje.
Negausių Lietuvos miestų plėtrą lėmė įvairios politinės, ūkinės ir administracinės įtakos. Tačiau didžiausią išorinį poveikį lėmė tik rygietiškos (vokiškos) įtakos. 1387 metais jos leido sėkmingai įdiegti europietišką miestų savivaldos modelį pagal Magdeburgo miesto teisės pavyzdį.
