Po Vilniaus praradimo 1794 m. rugpjūčio 12 d. Lietuvos kariuomenės ir sukilėlių daliniai traukėsi Gardino link. Rusijos kariuomenei spaudžiant, spalio pradžioje Lietuvos sukilėliai paliko Gardiną ir traukėsi į Lenkiją.
Čia Lietuvos sukilėliai dar kelis kartus kovėsi su juos persekiojančia Rusijos kariuomene. Paskutinėmis spalio dienomis Lietuvos kariuomenės ir sukilėlių likučiai pasiekė Varšuvą. Po kelių dienų prie Varšuvos priartėjo ir 20 000 karių Rusijos kariuomenė, vadovaujama generolo Aleksandro Suvorovo.
Po kelių dienų prie Varšuvos priartėjo ir 20 000 karių Rusijos kariuomenė, vadovaujama generolo Aleksandro Suvorovo.
Sukilimo vadovybė nutarė neleisti priešui priartėti prie Vyslos, kad jis negalėtų netrukdomai iš artilerijos pabūklų apšaudyti Varšuvos, kuri beveik visa driekėsi kairiajame upės krante.
Ginti Varšuvą iš rytinės pusės turėjo padėti gynybiniai lauko įtvirtinimai, kuriuos Tadas Kosciuška nurodė statyti dar vasarą. Šie lauko įtvirtinimai juosė kairiajame Vyslos krante esantį Varšuvos priemiestį – Pragą.
Gynybinę sistemą sudarė grioviai, pylimai, bastionai, užtvaros, vilkduobės. Įrengtos dvidešimt penkios baterijos, kuriose buvo 88 įvairaus kalibro pabūklai. Bendras gynybinių įtvirtinimų ilgis siekė beveik 5 kilometrus.
Pragos gynėjų pagrindą sudarė reguliari kariuomenė: apie 8 000 Lietuvos ir 3 000 Lenkijos kariuomenės karių. Jiems padėjo apie 5 000 Varšuvos miestiečių. Bendroms pajėgoms vadovavo Varšuvos gynybos komendantas generolas Juozapas Zajončikas.
Pragos šturmui A.Suvorovas ruošėsi beveik savaitę. Lapkričio 3 d. Rusijos kariuomenės artilerija pradėjo lietuvių ir lenkų pozicijų apšaudymą. Pragos gynėjai atsakė tuo pačiu. Kanonada truko iki vakaro. Rusų puolimas prasidėjo lapkričio 4 dienos 5 valandą ryto.
Pragos gynėjų pagrindą sudarė reguliari kariuomenė: apie 8 000 Lietuvos ir 3 000 Lenkijos kariuomenės karių. Jiems padėjo apie 5 000 Varšuvos miestiečių.
Pagrindinės rusų pajėgos keturiomis kolonomis veržėsi per gynėjų kairįjį sparną, kur buvo dislokuota generolo Jokūbo Jasinskio vadovaujama lietuvių divizija.
Dvi rusų kolonos puolė centrą, kurį gynė J.Zajončikas, ir viena kolona – dešinįjį sparną, kurį gynė pulkininkas Vladislovas Jablonovskis.
Kiekvienos Rusijos kariuomenės kolonos priešakyje ėjo specialūs būriai, po keturis šimtus karių: beveik du trečdalius iš jų sudarė inžinerinių dalinių kariai ir darbininkai, kurie buvo įgudę greitai pašalinti kliūtis žygiuojančioms pagrindinėms pajėgoms, o likusį trečdalį – šauliai, kurie juos gynė. Pasinaudojus šia taktika Rusijos kariuomenė greitai priartėjo prie pylimų ir bastionų.
Nemažai Rusijos kariuomenės dalinių prieš kelerius metus buvo dalyvavę Rusijos–Turkijos kare ir užėmė laikytą neįveikiama Izmailo tvirtovę. Tad įveikti kelių metrų pločio griovius ir kelių metrų aukščio pylimus bei bastionus jiems nesudarė sunkumų. Po valandos mūšis vyko jau ant pylimų.
J.Zajončekas neįvertino priešininko smūgio kairiajame sparne ir laiku nepasiuntė pastiprinimo. Be to, jis buvo sužeistas ir vienas pirmųjų paliko mūšį. Vėliau jis kaltintas dėl nesėkmės, o priešiškai jam nusiteikę lenkai paskleidė kalambūrą: „Jis turėjo zuikio (lenk. zając) pavardę, kojas ir širdį“.
Lietuvis generolas J.Jasinskis, nors lenkas J.Zajončekas ir ragino jį trauktis, liko kovoti. Kelis kartus lietuviai kairiajame sparne bandė kontratakuoti, tačiau nesėkmingai. Po kelių valandų kovos persikėlė į priemiesčio gatves.
Didžioji lietuvių ir lenkų karių dalis neturėjo kur trauktis, nes tiltas per Vyslą buvo sugriautas, bijant Rusijos kariuomenės įsiveržimo į Varšuvą.
Pervertas durtuvo krito ir generolas J.Jasinskis. Mūšyje žuvo didžioji Lietuvos kariuomenės dalis. Rusijos kariai žudė visus: ginkluotus priešininkus, norinčius pasiduoti ir net civilius gyventojus.
Gatvėse vyko žiaurios durtuvų kautynės. Pervertas durtuvo krito ir generolas J.Jasinskis. Mūšyje žuvo didžioji Lietuvos kariuomenės dalis. Rusijos kariai žudė visus: ginkluotus priešininkus, norinčius pasiduoti ir net civilius gyventojus. Todėl šis mūšis dar vadinamas Pragos skerdynėmis.
Prūsijos kariuomenės karininkas, pamatęs Pragą tuoj po mūšio, rašė: „Vaizdas buvo siaubingas. Vyrai ir moterys, seniai ir kūdikiai nužudyti gulėjo krūvoje; kruvini ir apnuoginti kareivių kūnai, sulaužyti vežimai, užmušti arkliai, šunys, katės ir kiaulės. Čia ir ten dar virpėjo mirštančiųjų kūnai. Visa Praga skendėjo liepsnose ir dūmuose. Braškėdami virto stogai, o jiems antrino kraupus kazokų kauksmas ir įsiutusių kareivių keiksmai.“
Net pats A.Suvorovas pripažino žudynes: „Buvo baisus kraujo liejimas. Kiekviena žemės pėda gatvėse buvo nuklota žuvusiųjų kūnais. Visos aikštės buvo pilnos kūnų. Paskutinis ir baisiausias naikinimas vyko Vyslos pakrantėje, matant Varšuvos gyventojams. Šis vaizdas vertė juos drebėti.“
Pragos skerdynės padarė tokį įspūdį, kad sukilimo vadovybė, bijodama panašių Rusijos kariuomenės veiksmų Varšuvoje, leido kitą dieną sostinei kapituliuoti be mūšio.
A.Suvorovui už Pragos užėmimą Jakaterina II suteikė feldmaršalo laipsnį. Jos nurodymu buvo įsteigtas ir specialus medalis pasižymėjusiems Pragos kautynėse. Karininkai buvo apdovanojami paauksuotais kryžiais, o puskarininkiai – pasidabruotais medaliais, kurie buvo nešiojami su aukščiausio Rusijos imperijos karinio apdovanojimo – Šv. Georgijaus ordino juostele.
Pragos kautynės buvo paskutinis 1794 m. sukilimo mūšis. Tai buvo paskutinis mūšis ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenei, nes po kelių savaičių baigėsi sukilimas, o po 1795 m. įvykusio Abiejų Tautų Respublikos valstybės padalijimo neliko nei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, nei jos kariuomenės.
