Miškuose XVII a. antrojoje pusėje pastatytas, itin meniškai turtingas vienuolynas ir bažnyčia, kur vienuoliai laikėsi griežtos šv. Benedikto regulos ir, skirtingai nei dauguma kitų vienuolių (jėzuitų, pranciškonų, dominikonų), nesireiškė visuomenėje, o gyveno asketiškai it atsiskyrėliai.
Fundatoriaus nuodėmės ir velnių siautėjimas
Nenuostabu, kad toks vienuolynas greitai apaugo įvairiais pasakojimais. Dauguma jų užrašyti XIX a. pradžioje, todėl, spėjama, juos paveikė romantizmas. Tačiau negalima atmesti prielaidos, kad kai kurie pasakojimai tarp žmonių sklandė ir anksčiau.
Keistai atrodė Pažaislio vienuolyno fundatoriaus LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco motyvai miškuose, atokiau nuo gyvenamųjų vietų, įrengti prabanga tviskantį vienuolyną. Ne pastatyti bažnyčią miesto centre, ne įsirengti prašmatnius rūmus, bet milžinišką sumą išleisti uždaram ir paslaptingam vienuolynui.
 |
| Vikipedijos nuotr./LDK kancleris K.Z.Pacas vienuolyno statybai išleido aštuonias statines aukso. |
Nors tiksli suma, kiek išleista statant vienuolyną, nebuvo žinoma, tarp žmonių sklandė pasakojimai, kad fundatorius nepagailėjo net 8 statinių aukso (kai kuriose versijose – 8 milijonų auksinų). Kodėl?
Viena versija aiškino, kad Pacas nusidėjo ir piktavališkai pasinaudojo miške jaunute mergina (ar savo pavaldine), todėl atgailaudamas įrengė tokį didelį vienuolyną.
Anot kito pasakojimo, Paco žmona anksti mirė, jis vienintelę dukrą išsiuntė mokytis į Italiją.
Kai grįžo, ji taip priminė Pacui mirusiąją, kad šis su dukra nusidėjo ir susilaukė sūnaus, tačiau šis greitai mirė.
Nekomentuojant XIX a. I pusėje užrašytų legendų, reikia pasakyti, kad vienintelė fundatoriaus žmona Klara Izabelė pergyveno savo vyrą Kristupą Zigmantą, o dukters Pacai niekada nesusilaukė.
Dar viena versija aukštino Pacą: kadaise Pažaislio kalnas buvęs velnių susibūrimo vieta, o Pacas, norėdamas išardyti nelabųjų pamėgtą vietą, pastatė čia vienuolyną. Savo 1664 m. vienuolynui užrašytoje fundacijoje K.Z.Pacas minėjo tik pamaldžius vienuolyno kūrimo aspektus, pats mielai Pažaislyje viešėjo statybų metu.
Meistriška sienų tapyba suklaidino švedų karalių
Paskalų sulaukė ir ansamblio meninis interjeras. XIX a. I pusės keliautojas literatas Vladislovas Sirokomlė pasakojo, kad vienuolyno patalpose tebesanti švedų karaliaus Karolio XII bato palikta žymė.
 |
| Vikipedijos nuotr. /Vienuolyną ir bažnyčią puošia nuostabi tapyba. |
XVIII a. pradžioje šis lankėsi Pažaislyje, sužvarbo, užėjo į vienuolyną ir pamatė prie sienos besikūrenantį židinį. Apsidžiaugė, priėjo arčiau. Tačiau nusivylė, nes pastebėjo, kad tai tik ant sienos nutapyta degančios židinyje ugnies imitacija. Purvinu batu taip spyrė, kad žymė dar po šimto metų buvo matoma.
Tokioms legendoms sėkmingai plisti padėjo kalbos apie puikų meninį ansamblio įrengimą, o šių legendų kertinė ašis – nuostabi sieninė tapyba vienuolyne, apgavusi ir švedų karalių. Nematyta šiuose kraštuose architektūra paskatino pasakojimą, kad vienuolyną statė toks italas Ludovico Fredo, kuris vėliau esą įstojo į vienuolyną, čia mirė ir buvo palaidotas.
Tokia versija vėliau buvo perimta ir Pažaislio tyrinėtojų bei, kaip rimtai paliudyta, cituota iki XX a. vidurio. Iš tikrųjų nėra žinomas nė vienas kamaldulis vienuolis architektas, o statybos darbams samdomais architektais (kurių dirbo bent keli) rūpinosi pats fundatorius. Tikrai žinoma, kad vienuolyne buvo kažkokio architekto portretas (dabar neišlikęs), o tai, matyt, sukėlė kalbas, kad jis – vienuolis.
Mitais apaugusi vienuolių kasdienybė
Nemažai kalbų sukėlė ir paslaptinga atsiskyrėlių kamaldulių vienuolija. Buvo pasakojama, kad tarpusavy nebendraujantys vienuoliai sutikę vienas kitą tik teištaria „memento mori“ („atmink, kad mirsi“), miega celėse padėtuose karstuose, po galva pasikišę plytą.
Kamaldulių vienuolijos nuostatai išties buvo griežti, propagavo atsiskyrėlišką gyvenimo būdą, bet sklandžiusios kalbos buvo perdėtos. Vienuoliai kelis kartus per dieną susitikdavo bendroms pamaldoms, bendrai dirbo vienuolyno darbus, jiems buvo numatytas laikas paskaitoms ir bendravimui, vienuolyne buvo priimami svečiai, slaugomi ligoniai.
Tačiau vienuoliai pabrėžė susimąstymą ir atsidavimą maldai, todėl apmąstymai apie amžinybę buvo jų mąstymo ir pašnekesių dalis. Ant saulės laikrodžio išliko lotyniškas įrašas: „Sic memor occasus sole cadente tui“ („Saulei leidžiantis atmink, kad nusileis ir tavo saulė“). Buvo pasakojama, esą vienuolyno varpinės bokštas toks aukštas todėl, kad tai vienintelė vieta, iš kur niekur neišeinantys vienuoliai gali pasižvalgyti po pasaulį.
Stebino ir tai, kad kamalduliai nevalgė mėsos. Literatas Julijus Ursinas Niemcevičius XIX a. pradžioje tikino matęs priplėkusio vandens sklidinus indus, kuriuose vienuoliai, nevalgantys mėsos, augino maistui vėžlius.
Konkrečiai nei apie vėžlius, nei apie jūrų gėrybes reguloje nieko nebuvo rašoma, tik trumpai nurodoma nevalgyti „jokių keturkojų, dvikojų ir paukščių“.
