Nuo žmonių akių paslėptas grožis
XVII a. LDK buvo pastatyti bene du gražiausi barokiniai vienuolynų ansambliai. Juos pastatė atsiskyrėliai vienuoliai Kartūzų Berezoje (XVII a. vid. kartūzus fundavo LDK pakancleris Kazimieras Leonas Sapiega) ir Pažaislyje (1664 m. kamaldulius fundavo LDK kancleris Kristupas Zigmantas Pacas).
Abu vienuolynai, kaip reikalavo vienuolijų nuostatai, atsidūrė gamtos apsuptyje, toliau nuo gyvenamųjų vietų. Ne vienas keliautojas XVIII–XIX a. stebėjosi ir liudijo jų išskirtinį meninį lygį. Iš šių ansamblių iki šių dienų išliko tik Pažaislis.
Pažaislio kamaldulių vienuolynas ir bažnyčia pradėti statyti 1667 m., pagrindiniai statybų ir puošimo darbai baigti XVII a. pabaigoje, o bažnyčia Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo titulu pašventinta 1712 metais.
Pažaislio ansamblis statytas laikantis simetrijos – vienuolynas prasideda nuo smiltainiu dekoruotų vartų, toliau siauru praėjimu patenkame prie Didžiųjų vienuolyno vartų, kurių dešinėje ir kairėje įrengti svečių namai.
Vienuoliai priimdavo pakeleivingus tikinčiuosius, suteikdavo jiems nakvynę, pavalgydindavo. Todėl svečių namai sutinkami visuose kamaldulių vienuolynuose. Praėję Didžiuosius vartus, atsiduriame erdviame šventoriuje, kuriame atsiveria didingas bažnyčios vaizdas. Abipus bažnyčios simetriškai išsidėstę vienuolyno pastatai, kuriuose buvo bendros vienuolių patalpos (valgomasis, virtuvė, biblioteka, vaistinė sandėliai) ir gyvenamieji kambariai.
Už bažnyčios ir vienuolyno driekėsi eremitoriumas (uždaras kompleksas), kuriame pastatyta (didžioji dalis XVIII a.) 13 vienuolių gyvenamųjų namelių. Eremitoriumo gale XVIII a. II p. pastatyta vėlyvojo baroko formų varpinė.
Itališka dvasia Lietuvos padangėje
Pažaislį statė beveik vien italų menininkai. Dauguma jų buvo aukšto lygio, specialiai pakviesti iš Italijos ir anksčiau LDK nedirbę. Todėl išskirtiniu meniniu išpildymu nederėtų stebėtis.
Pažaislyje statybų metu dirbo keturi italai architektai – broliai Pietras ir Karlas Puttiniai, Giovanni Battista Frediani ir Isidoro Affaitatti.
Tokio architektų skaičiaus gali pavydėti ne tik visos LDK vykdytos statybos. Tiek architektų, vykdant dideles statybas, sunku sutikti ir Europos miestuose. Tai irgi liudija mecenato K.Z.Paco meninius užmojus.
Statant ansamblį buvo sekama geriausiais Italijos architektūros pavyzdžiais, todėl viskas Pažaislyje, pradedant langų įrėminimu, portalais, vienuolyno galerijomis ir bažnyčios puošyba, primena Italijoje sutinkamą architektūrą.
Neatsitiktinai XIX a. vienuolyno galerijos buvo užmūrytos, nes mūsų kraštuose, ilgai vyraujant šaltam orui, jos nepraktiškos. O XVII a. vardan meno buvo nusižengiama praktiškumo nuostatoms.
Pažaislio ansamblyje iš tolo stebina didžiulis, aukštai virš bažnyčios iškylantis kupolas. Jis dengia visą bažnyčios centrinę navą, kuri yra reto šešiakampio plano. Bažnyčios dvibokštis fasadas – įgaubtos formos, vienas pirmųjų toks Europoje.
Pažaislio ansamblyje iš tolo stebina didžiulis, aukštai virš bažnyčios iškylantis kupolas. Jis dengia visą bažnyčios centrinę navą, kuri yra reto šešiakampio plano. Bažnyčios dvibokštis fasadas – įgaubtos formos, vienas pirmųjų toks Europoje. Fasadas suprojektuotas taip, kad vidurinė jo dalis – žemesnė ir neužstoja kupolo, kuris didingai iškyla tarp dviejų fasado bokštų.
Meistro iš Florencijos teptuko atgaivintos sienos
Pažaislio bažnyčios išskirtinumas – ne vien jo įspūdingos architektūrinės formos. Ansamblio patalpos (bažnyčia, svečių namai, valgomasis) puošti sienine tapyba. Vien bažnyčioje ištapyta skirtingo dydžio daugiau kaip šimtas freskų.
LDK niekada iki tol nebuvo vienu metu taip gausiai vienas ansamblis puoštas sienine tapyba. Didelis freskų skaičius lemia ir ikonografinę įvairovę – čia pasakojamos Švč. M. Marijos, Jėzaus Kristaus, kamalduliams artimų šventųjų (šv. Benedikto, šv. Romualdo, šv. Brunono, pal. Bogumilo, šv. Penkių brolių kankinių) ir fundatorių šventųjų globėjų (šv. Kristupo, šv. Marijos Magdalenos de Paci, šv. Pranciškaus Ksavero) istorijos.
Beveik visas freskas (išskyrus kupolo skliauto freską, tapytą XVIII a. pr.) tapė iš Florencijos kilęs tapytojas Michelangelo Palloni. Tapytojas sugebėjimais pasižymėjo Italijoje, iš kur jį pakvietė Pažaislio mecenatas K.Z.Pacas.
Pažaislio sieninės tapybos vientisumą lėmė ne tik tapytojo meistriškumas, bet ir tai, kad jis čia praleido beveik dešimtmetį (apie 1676–1685). Vėliau M.Palloni pasižymėjo ne tik puikiais darbais, bet ir didele kaina už savo paslaugas. Iki gyvenimo pabaigos jis dirbo Lenkijoje ir LDK. Taigi vietiniai didikai užsakydavo brangius, bet aukščiausio lygio darbus.
Vėliau M.Palloni pasižymėjo ne tik puikiais darbais, bet ir didele kaina už savo paslaugas. Iki gyvenimo pabaigos jis dirbo Lenkijoje ir LDK.
Jo tapyboje išraiškingai perteikiamos vaizduojamų personažų nuotaikos ir emocijos, gausiai naudojamas architektūrinis fonas, freskose galima aptikti nemažai tapymo laikotarpiu (XVII a. II p.) gyvenusių asmenų portretų. Italijos dailėje tai buvo įprasta, tačiau LDK dailės kontekste – nauja. M.Palloni skleidė mūsų kraštuose aukščiausio lygio itališkos tapybos normas.
Pažaislis unikalus naujovėmis ir plačiais mecenato užmojais
Pažaislis išsiskiria ir kitomis puošybos detalėmis. Zakristijos ir kapitulos patalpos (anksčiau ir choras bei koplyčių altoriai) puošti kruopščia ir itin dekoratyvia medžio drožyba. Bažnyčia puošta aukšto lygio stiuko lipdyba (1674–1676 m. dirbo italas skulptorius Giovanni Maria Galli) ir įvairiaspalviu marmuru.
Būtent marmuras (puošni, tačiau brangi dekoratyvinė detalė) stipriai padidino mecenato išlaidas. Tačiau marmuras Pažaislio bažnyčią išskiria kaip unikalią LDK kontekste – nei iki tol, nei vėliau baroko epochoje marmuras nebuvo taip gausiai naudotas, puošiant vieną bažnyčią.
Pažaislio išskirtinumą lemia ne atskiros meninės detalės. Naujovių galima aptikti įvairiose architektūros ir dekoravimo srityse. Didžiausias ansamblio unikalumas tas, kad visos naujovės,
