Kruvina bendra europinė fantazija
Europoje išsilavinusių žmonių žinotą ritualinės žmogžudystės mitą XII a. perėmė ir plačioji visuomenė: pirmą kartą nužudžius krikščionių vaiką ritualiniais tikslais žydai apkaltinti 1144 m. Anglijoje, Nortviče.
Jau XIII a. Europoje žydų kaltinimai ritualine žmogžudyste tapo visuotiniu reiškiniu. Bendrą europinį antižydišką siužetą visuomenė perkurdavo, prie standartizuotos jo idėjos pridurdama jai aktualius, aplinkos ir socialinės bei kultūrinės raidos nulemtus akcentus.
LDK susiklostė savita ritualinės krikščionio žmogžudystės versija (būtent ji tapo pagrindu mito sklaidai ir jo perkūrimui vėlesnių laikotarpių Lietuvos visuomenėje). LDK visuomenėje labiau išpopuliarėjo chronologiškai vėlesnis ritualinės krikščionio žmogžudystės mitas. Viduramžių Europoje greitai prigijusio mitinio kaltinimo žydams Šv. Komunijos niekinimu LDK aptinkame tik fragmentus.
LDK ritualinės žmogžudystės mitas pasklido nepaisant ankstyvų jo prevencijos veiksmų. Remiantis popiežių bulėmis, jau pirmosiose privilegijose žydams buvo įtvirtinti draudimai kaltinti žydus krikščionių kraujo vartojimu. Bet mitas plito, nors oficiali valstybės politika buvo pakanta, o Katalikų bažnyčia neigė abu antižydiškus mitus.
Kaltinimų ritualine žmogžudyste pradžia LDK sietina su XVI a. septintuoju dešimtmečiu, kai ne tik mitas pirmą kartą prasiveržia į viešumą (Narva, 1564), bet ir imamasi teisinių veiksmų apsunkinti žydų apkaltinimo teisme procedūrą, kuri turėjo priversti kaltinančiuosius susimąstyti.
Nepaisant bandymų slopinti mitą, nuo XVI a. II pusės jis LDK visuomenėje pasireikšdavo tolygiai, be didesnių pertraukų, vienodai tarp katalikų ir tarp unitų.
Vaizdingi vietiniai siužetai
Ritualinės žmogžudystės mito poveikis LDK visuomenei, jo siužetų suvokimo savitumai geriausiai matyti, lyginant jį su klasikiniais vakarietiškais mito variantais. LDK greitai atsirado savitų ritualinės žmogžudystės mito pakeitimų, kai kurie atkartojo kitur jau sunykusius mito siužeto segmentus.
Vienas jų – įsivaizdavimai apie žydų kanibalizmą (viename LDK vykusiame teisme tariamos ritualinės žmogžudystės liudininkai nesutarė, ar žydai auką „papjovę mušė ir širdį išsiėmę laižė“, ar „širdį išsiėmę išsikepė ir suvalgė“).
Pirmajame žinomame apkaltos procese Narvoje kaip tariama žydų auka buvo pasirinkta mergaitė, nors klasikiniame mite tariama žydų auka paprastai būna mažametis (nekaltas) berniukas.
XVII amžiaus pr. greta tariamų žydų aukų vaikų minimi ir suaugusieji. LDK pasklidusiose mito versijose skyrėsi visuomenės santykis su tariamomis žydų aukomis – vaikais ir suaugusiais.
Vaikus siekta skelbti vietos šventaisiais ar palaimintaisiais (nors sakralizacijos procedūrų nebūdavo), jų kūnai, laidoti bažnyčiose, traukė piligrimus, tikėjusius pasveikimais ar norų išsipildymu
Vaikus siekta skelbti vietos šventaisiais ar palaimintaisiais (nors sakralizacijos procedūrų nebūdavo), jų kūnai, laidoti bažnyčiose, traukė piligrimus, tikėjusius pasveikimais ar norų išsipildymu; suaugusiesiems išskirtinė pagarba nerodyta.
Vakarų visuomenėse vaiko pakeitimas suaugusiuoju ritualinės žmogžudystės mite yra vertinamas kaip mito nykimo požymis. Išsamūs ir bylose pasikartojantys aukos (vaiko, suaugusio) kūno žaizdų aprašymai leidžia manyti, kad visuomenė įsivaizdavo, jog žydai apeigų metu vartoja tik „tinkamu“ būdu nukankinto krikščionio kraują.
1697 metais Polocke, pasklidus kaltinimui dėl žydų tarnaitės ritualinės žmogžudystės, jos menamos žaizdos teisme buvo aprašytos taip: „Buvo daug durtinių ir pjautinių žaizdų, tai yra: (...) gerklė ir veidas peiliais supjaustyta, rankų ir pirštų, taip pat kojų žemiau kelių, blauzdoje, gyslos, sąnariai pradurti ir supjaustyti, (...) perpjovę krūtinę išleido kraują, pilvą pramušė, kaklą trimis mazgais užrišo.“
Mirtinų sužalojimų aprašymai išliko vaizdžiausia, emocionaliausia ir labiausiai ištobulinta LDK pasklidusio krikščionio ritualinės žmogžudystės mito dalimi net tuomet, kai kitos adekvačiam mito suvokimui būtinos dalys LDK visuomenėje ne visada buvo iki galo suprastos.
Kam reikalingas krikščionių kraujas?
LDK visuomenės suvokimo ribotumą, mito poveikį ir jam priskirtas socialines funkcijas geriausiai perteikia ritualinės krikščionio žmogžudystės atlikimo ir kraujo vartojimo motyvai, tiksliau, jų nesusiklostymas ar šablonas.
Jėzaus Kristaus kančios atkartojimą, kaip pagrindinį ritualinės krikščionio žmogžudystės motyvą, LDK visuomenė įvardydavo retai, jį priskirdama tik mažametėms tariamoms žydų aukoms. LDK padarytas pakeitimas verčia abejoti tuo, ar visuomenė suprato mito esmę – įsivaizdavimą apie Jėzaus Kristaus kančios periodišką atkartojimą.
Regis, LDK visuomenė neabejojo, kad žydai žudo krikščionis, žinojo, kaip vyksta šis ritualas, tačiau negalėjo paaiškinti, kodėl. Dažniausias abstraktus žydams primetamų veiksmų motyvas – esą krikščionys žudomi siekiant gauti kraują, vartojamą neįvardytose „žydiškose“ apeigose ar per Pesachą (periodiškai šaltiniuose ši šventė vadinama žydų Velykomis).
Įsivaizdavimai apie tariamą krikščionio kraujo vartojimą Pesachui kepamuose macuose (hebr. maca – neraugintos duonos paplotėlis) LDK prigijo vėlai. Dažniau jie imti nurodyti XVIII a., nors jau XVI a. II pusės hagiografiniuose tekstuose (pvz., jėzuito Petro Skargos „Šventųjų gyvenimuose“) dorų krikščionių pasiskaitymui buvo siūlomi pasakojimai apie Simoną iš Tridento (1475 m.) ir Elžbietą iš Punios (1574 m.), kuriuose minima, kad esą krikščionio kraujas įmaišomas į macų tešlą.
Nekintantys tariamo krikščionių kraujo poreikio aiškinimai ir paviršutiniškas mito idėjos supratimas nemažino mito poveikio ir nestabdė jo sklaidos LDK visuomenėje. Mitas puikiai derėjo su LDK visuomenėje išplėtota tariamai sąmoningo žydų kenkimo krikščionims baime. Ritualinės krikščionio žmogžudystės mitas suaktualino dar vieną visuomenės fantaziją – baimę dėl fizinio krikščionių išnaikinimo.
