Pagrindinė valdovo rezidencija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo Gardine, į kurią jis atvykdavo bent jau vykstant seimui.
Kuo Gardinas neįtiko valdovams?
Į Gardiną Lenkijos bajorai ir valdovai vyko nenoriai, aiškino, kad miestas netinkamas dideliems suvažiavimams. Augustas III Gardiną net pavadino „nekenčiamu mažu miesteliu“.
Seimas ypač retai rinkosi Gardine, valdant Stanislovui Augustui Poniatovskiui. Čia posėdžiai įvyko tik 1784 ir 1793 metais. Todėl Kazimieras Nestoras Sapiega sveikinimo kalboje lengvai priekaištavo valdovui, 1784 m. atvykusiam į Gardino seimą: „Jau trisdešimt dveji metai, kaip Lietuva savo lizde neregėjo įstatymų leidybos suvažiavimų.“
XVIII amžiaus II p. Gardine su pertraukomis vyko tribunolai, savo būstines įsteigė naujos valstybinės institucijos, tarp kurių svarbiausią reikšmę turėjo LDK Iždo komisija, veiklą pradėjusi 1764 metais. LDK rūmų iždininko Antano Tyzenhauzo iniciatyva buvo mėginama pakelti Gardino ekonomijos ūkį ir pertvarkyti miestą.
XVII a. pab. Gardinas rimtai varžėsi su Vilniumi dėl politinio centro vaidmens: pagal 1673 m. įstatymą Gardine kas trečią šaukimą rinkosi Abiejų Tautų Respublikos seimas; be to, po XVII a. vid. karų Lietuvos sostinėje nelikus valdovo rūmų, pagrindinė valdovo rezidencija Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo Gardine.
Lietuvoje miestų raidą lėmė jų geografinė padėtis, ūkinė ir socialinė plėtra, patogūs keliai. Svarbi miestams buvo ir administracijos sistema. Vilniaus svarbą valstybėje didino sostinės funkcijos, dideliu stimulu augti miestui iki XVII a. vid. buvo valdovo rezidencija, kuri sutraukdavo didikus ir bajorus. Jų užsakymai pirkliams ir amatininkams skatino miesto ekonominį gyvenimą, ypač prekybą.
XVIII amžiuje Gardinui nepavyko išnaudoti palankios situacijos dėl retai vykstančių seimų ir retų valdovų apsilankymų. Miestas XVIII a. pab. buvo tris kartus mažesnis už Vilnių. Kita priežastis – bendra visiems Lietuvos miestams. Nuo XVII a. vid. (ir dėl Šiaurės karų XVIII a. pr.) mažėjęs miestų gyventojų skaičius tik XVIII a. pab. priartėjo prie XVII a. I p. skaičiaus.
Bajorų suvažiavimai šokdino kainas
Kaip ir Vilniuje, į kurį XVII a. pr. atvykus su dvaru Lenkijos karaliui ir Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, taip ir XVIII a. Gardine, renkantis seimui, šokteldavo kainos.
Vokietis Mykolas Šulcas kelionės per Lietuvą aprašyme apie apsilankymą Gardine 1793 m., kai rinkosi paskutinis ATR seimas, pažymėjo: „Kadangi miestas nedidelis tokiems suvažiavimams (...), butai ir pragyvenimas čia buvo nepaprastai brangūs. Už kambariuką ir lovą kasdien reikėjo mokėti du ir net tris dukatus, už pakenčiamus pietus – nuo aštuonių iki dvylikos lenkiškų auksinų. Vienkinkis šieno vežimas kainavo tris keturis dukatus.“
Nors miestiečiai skundėsi dėl bajorų savavaliavimų, miestiečių teisių nepaisymo, miestų delegatai prašė seimo, kad pas juos būtų perkelti bajorų seimelių posėdžiai, teismai, tribunolo sesijos. Tokių prašymų padaugėjo miestų ekonominio nuosmukio metu. 1786 metais Minsko burmistras Ignas Tarankievičius skundė bajorus dėl jų elgesio tribunolo sesijų metais, tačiau prašė sugrąžinti į miestą tribunolo sesijas, nes mažėjant perkamajai galiai, smuko mieste amatai ir prekyba.
1782 metais Kauno parapijos vizitatoriai aiškino, kad amatininkai Kaune skurdo, nes mieste nebuvo bajorų suvažiavimų, visuomenės susibūrimų, tad neturėjo kam gaminti. Meistrai būtų mirę nuo bado, jei nebūtų ieškoję darbo provincijoje.
Žūtbūtinė Vilniaus ir Gardino kova
Įstatymų įtvirtintos išskirtinės Gardino pozicijos Lietuvoje pamažu menko nuo 1792 m., nes tų metų vasario 1 d. ATR seimas nusprendė LDK iždo komisiją sujungti su Lenkijos karalystės iždo komisija į bendrą ATR iždo komisiją, o šios institucijos būstinę perkelti į Varšuvą.
Įstatymas nebuvo įgyvendintas, LDK iždo komisija iki pat Ketverių metų seimo reformų pabaigos posėdžiavo Gardine. Nauja pertvarkų banga prasidėjo 1793 m. Gardino seime. Seimo sprendimai sustiprino LDK valstybingumą ir savarankiškumą bei nusprendė visas LDK valstybines institucijas sutelkti Lietuvos sostinėje Vilniuje. Nuspręsta neatgaivinti ir tribunolų veiklos Gardine – jie ir toliau turėjo vykti Vilniuje, o tribunolo posėdžius iš Rusijos okupuoto Minsko numatyta perkelti į Naugarduką.
Diskusijos dėl Gardino likimo seime kilo paskutinių posėdžių metu. Šiuo klausimu aktyviai reiškėsi LDK Iždo komisijos vadovai.
1793 metų lapkričio 22 d. seime LDK rūmų iždininkas Antanas Džiekonskis nuogąstavo, kad „visos Lietuvos institucijos yra perkeliamos į Vilnių, o šį miestą (Gardiną), gerbiami seimo nariai, patį sau paliktą matote, kuris, kai jame nebeliks nei vienos magistratūros, nuskurs, nors dabar auga ir statosi. Manau, kad naujuoju įstatymu Iždo komisijai yra numatyta tiek daug darbų, o būtent – rūpintis Jo didenybės karaliaus ekonomijos turtais ir pastatais, pastatytais Jo karališkos didenybės lėšomis.“
Antanas Džiekonskis aiškino, kad jei bus nuspręsta, kad tribunolai nuo šiol vyks tik Vilniuje, tai bent LDK Iždo komisijos būstinė turi likti Gardine. Kalbos pabaigoje jis perdavė projektą svarstyti seimui ir, tikėdamasis paramos, kreipėsi į karalių: „Jūsų karališkoji didenybe, esi šio miesto tikras tėvas ir kūrėjas, išauginai jį ir pakėlei iš nuopuolio.“ Projekte buvo teigiama, kad LDK Iždo komisija liks Gardine, tačiau seime sukilo opozicija. Aktyviausiai projektui priešinosi Vilniaus, Ašmenos, Žemaitijos ir kitų Lietuvos pavietų pasiuntiniai. Triukšmas liovėsi, kai maršalas paklausė, ar visi sutinka, jog LDK Iždo komisija, kaip ir numatyta, liktų Vilniuje. Kaip liudija seimo dienoraštis, šiam teiginiui pasiuntiniai pritarė vienbalsiai.
Pagrįsti gardiniečių nuogąstavimai
Paskutinę seimo darbo dieną (lapkričio 23 d.), kai buvo svarstomas Lietuvos tribunolo įstatymas, LDK paiždininkis Mykolas Kleopas Oginskis paprašė seimo, kad tribunolai vyktų Gardine, o ne Vilniuje. Šį kartą iš karto užprotestavo Kauno ir Lydos pasiuntiniai.
Miestiečiai baiminosi, kad išsikėlus didikams ir bajorams iš Gardino, sumažės pajamos, smuks amatai, gamyba ir prekyba, nuogąstavo, kad iš miesto išsikels gyventojai, o pats „miestas virs dykuma“.
M.K.Oginskis akcentavo Gardino patogią geografinę padėtį santykiams su Lenkijos karalyste palaikyti, pabrėžė, kad Gardine vis vien vyks bendri seimai ir yra valdovo rezidencija. Anot M.K.Oginskio, dėl šių priežasčių miesto apleisti negalima. Bet ir jo pasiūlymas buvo triukšmingai atmestas.
Svarstymuose netiesiogiai dalyvavo ir Gardino miestiečiai, kurie kreipėsi į seimą, o 1793 m. gruodžio 26 d. – atskiru raštu ir į karalių bei Nuolatinę tarybą. Jie prašė Gardine palikti tribunolo posėdžius ir LDK Iždo komisiją. Supratę, kad tribunolo posėdžių iš Vilniaus perkelti nepavyks, jie pageidavo, kad į Gardiną būtų perkelti Naugarduke numatyti iki antrojo padalijimo Minske vykę tribunolo posėdžiai.
Miestiečiai aiškino, kad Gardinas ir jo gyventojai turi ankstesnių įstatymų nustatytus tribunolo posėdžius ir LDK Iždo komisijos būstines, o tais laikais įstatymai (kaip ir privilegijos) neretai buvo suvokiamos lyg amžinos. Miestiečiai baiminosi, kad išsikėlus didikams ir bajorams iš Gardino, sumažės pajamos, smuks amatai, gamyba ir prekyba, nuogąstavo, kad iš miesto išsikels gyventojai, o pats „miestas virs dykuma“.
1793 m. seimo įstatymai galiojo trumpai, nes juos panaikino 1794 m. sukilimo vadovybė. Valdymas Lietuvoje buvo centralizuojamas, o visos institucijos keliamos į Vilnių. Nors Lietuvos centrinėms valdžios institucijoms sostinėje stigo patalpų, čia susitelkė visa LDK vykdomoji valdžia.
