Pranciškonai į žemės rutulį žvelgė kaip į vieną didelę parapiją, kuriai reikia skelbti Dievo žodį. Per pirmuosius XIII a.dešimtmečius pranciškonai ir dominikonai įsikūrė visuose katalikiškos Europos kraštuose, netrukus jie pasiekė tolimus Afrikos ir Azijos kraštus. Anksti ir lietuvių žemės pateko į šių ordinų globalios misijos lauką.
 |
| XIV a. Vilniaus istorijoje – ir žiaurus pranciškonų vienuolių nužudymas |
Jau XIII a. vid. pirmieji pranciškonai ir dominikonai buvo Mindaugo dvare. Jų misija nuslopo po Mindaugo karalystės žlugimo (1263 m.). Padėtis keitėsi tik XIII a. pabaigoje, kai pranciškonams lietuvių žemės vėl tapo pasiekiamos. Tuo tarpu dominikonai veiklą labiau telkė Juodosios jūros ir Artimųjų Rytų regione, todėl jų pėdsakai to meto Lietuvoje yra menkesni negu pranciškonų.
Pranciškonai – raštininkai ir sielovadininkai
Ten, kur keliaudavo ir įsikurdavo katalikų pirkliai, ten įsikurdavo pranciškonai ir arba dominikonai. Tad neatsitiktinai pirmąją žinomą pranciškonų bažnyčią Naugarduke pastatė Vytenis. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir Gediminas, kurio pritarimu Vilniuje apie 1321–1322 m. iškilo po vieną pranciškonų ir dominikonų bažnyčią.
Kur stovėjo pastaroji, nežinoma, tuo tarpu pranciškonų bažnyčia pastatyta ten, kur 1386–1387 m. iškilo Vilniaus katedra. Šiame senojo Vilniaus kvartale buvo įsikūrusi pirmoji vokiečių (išeivių iš Livonijos) kolonija.
1322–1324 metais Gediminui aktyviai susirašinėjant su katalikiškos Europos atstovais, vietiniai pranciškonai buvo pakviesti eiti vertėjų ir raštininkų pareigų.
Diplomatiniam šurmuliui nutilus, pranciškonams teko imtis sielovadinės veiklos tarp vietinių katalikų vokiečių. Šiai veiklai niekas netrukdė. Ko gero, istorijoje būtų likusi Gedimino, kaip pranciškonų geradario, charakteristika. Tačiau idiliškas vaizdas susidrumstė paskutiniaisiais Gedimino gyvenimo metais.
Pirmąją žinomą pranciškonų bažnyčią Naugarduke pastatė Vytenis. Netrukus jo pavyzdžiu pasekė ir Gediminas, kurio pritarimu Vilniuje apie 1321–1322 m. iškilo po vieną pranciškonų ir dominikonų bažnyčią.
Vienuolių pamokslai pasibaigė egzekucija
Senas didžiojo kunigaikščio Gedimino pažįstamas Rygos arkivyskupas Frydrichas Pernšteinas, 1325 m. metęs ekskomuniką Livonijos ordinui, išvyko iš Rygos ir į ją negrįžo. Jis dirbo popiežiaus kurijoje Avinjone, bet mintimis nuo baltų kraštų nenusišalino. Jam rūpėjo krikščionybės skleidimas.
F.Peršteinas buvo iš Čekijos kilęs pranciškonas, todėl nenuostabu, kad pasišventėlių tokiam darbui jis rado tarp Čekijos pranciškonų. Kaip tik paskutiniaisiais Gedimino gyvenimo metais (1341 m.) į Vilnių, „degdami tikėjimo ir kankinystės liepsna“, atvyko du pranciškonai – Martynas iš Ahdo ir Ulrichas iš Adlenchovicės.
Jų misija nebuvo iš anksto su valdovu suderinta, misionieriai skubiai ėmėsi darbo: „Vieną dieną minėtam broliui Martynui aukojant mišias brolių pranciškonų buveinėje, minėtas brolis Ulrichas iškėlęs kryžiaus vėliavą išėjo į gatvę, kur susirinkusiai pagonių miniai karštai pamokslavo, kviesdamas garbinti gyvąjį ir tikrąjį Dievą, apleisti netikrus dievus bei kitus prietarus.
Įpykę pagonys su įniršiu sučiupę nuvedė jį pas livoniečių [sic!] kunigaikštį, vardu Gediminas. Kai jo akivaizdoje tvirtai išpažino katalikų tikėjimą ir jų apeigas paskelbė pasibjaurėtinomis, įpykęs kunigaikštis liepė jį žiauriai nužudyti...“
Toks pat likimas ištiko ir Martyną: „...Po to žiauriausias kunigaikštis Gediminas tvirčiausiai katalikų tikėjimą išpažįstantį brolį Martyną liepė kankinti įvairiausiais būdais. (...) Bedieviškiausias kunigaikštis Gediminas matydamas, kad jis tikėjime nepalenkiamas, įsakė jį už kaklo pakabinti ir taip kartuvėse uždusinti.“
Tai buvo neeilinė diena Vilniaus miesto istorijoje. Tikėtina, kad daliai pagonių kantriai pranciškonų pakeltos kančios ir jas lydėję stebuklai darė įspūdį, nes „tai matydami daugybė netikėlių atsivertė į katalikų tikėjimą“. Galima manyti, kad nežinoma Gedimino sesuo (stačiatikių vienuolė) nepritarė smurtiniam elgesiui su misionieriais ir pasirūpino tuo, kad kankinio Martyno palaikai būtų jos „vienuolyne iškilmingai palaidoti“.
Kankinystės istorija žadina tikėjimą
Dar viena pranciškonų kankinystė įvyko apie 1369 m. Vilniuje. Apie ją žinome mažai: ten, kur „gyvena stabmeldžiai, garbinantys medžius, buvo nužudyti penki Mažesnieji broliai.
Dėl kilusių neramumų ir žudynių Vilniaus pranciškonų buveinė ištuštėjo ir atsikūrė tik pačiame krikšto priešaušryje naujoje vietoje, prie Trakų gatvės, kur stovi Švč. M. Marijos dangun ėmimo bažnyčia.
Gvardijonui nupjovus rankas bei pėdas ir dalį galvos, jis buvo pasodintas į nevaldomą laivelį ir [paleistas plaukti] upe; Dievo valia jis išliko gyvas, nuplaukęs du šimtus vokiškų mylių iki Kryžiuočių žemės ir tik ją pasiekęs išleido dvasią. Kiti broliai nužudyti kalavijais dėl tikėjimo skelbimo.“
Atrodo, kad šįkart dėl kilusių neramumų ir žudynių Vilniaus pranciškonų buveinė kuriam laikui ištuštėjo ir atsikūrė tik pačiame Lietuvos krikšto priešaušryje naujoje vietoje, prie dabartinės Trakų gatvės, kur stovi Švč. M. Marijos dangun ėmimo bažnyčia. Šiame vienuolyne Vilniaus pranciškonų kankinių kultas puoselėtas iki XIX amžiaus. Ir dabar jis nėra pamirštas.
Krikščionių kankinystės buvo išskirtiniai įvykiai pagoniškos Lietuvos kontekste. Kankinystės rodo, kad taikios misijos pasiekdavo lietuvių žemes net ir siaučiant karui su Vokiečių ordinu. Bet pranciškonų tiesmukumas iššaukdavo reakcijas, primenančias musulmonams būdingą ūmų reagavimą į panašius reiškinius.
Žinant karingą senovės lietuvių būdą, tai atrodo suprantama. Tačiau tokios kankinystės skaldė pagonių visuomenę, skatindamos užuojautą kankiniams ir net palankumą krikščionybei. Iš dalies dėl to ir Lietuvos krikštas 1387 m. įvyko be kruvinų ekscesų.
