Žydų „aukso amžius“
Vytauto sąsajas su valstybe ir gerus darbus buvo stengiamasi istoriškai pagrįsti (žydų ir totorių atvejis). Naratyvus, perteikiančius Vytauto įvaizdį, labiau eksploatavo totorių ir karaimų bendruomenės nei žydų. Pastarojoje bendruomenėje (ir žydų istoriografijoje) šio valdovo valdymo laikotarpis yra vadinamas „aukso amžiumi“, o Vytautas – sumaniu ir pakančiu valdovu.
Pagrindinė žydų Vytautui priskirta veikla ir įvaizdžio segmentas – pirmosios žydams suteiktos privilegijos (Brastos bendruomenei – 1388 m., Gardino – 1389 m.), užtikrinusios žydų teisinę padėtį. Ji patvirtinta visiems LDK žydams 1507 metais.
Pasitelkę tarpukario Lietuvoje itin aukštinto Vytauto vardą žydai grindė savo, kaip senbuvių Lietuvoje, idėją.
Net XVI a. pab. – XVII a. Vytauto suteikta privilegija Brastos žydams, nors pakitus visuomenės ir laiko sąlygoms ji neteko pritaikomumo svarbos, buvo nuolat minima, kaip pirmasis žydų padėtį įtvirtinęs teisinis aktas, kaip savotiškas senos stabilios praeities simbolis. Pasitelkę tarpukario Lietuvoje itin aukštinto Vytauto vardą žydai grindė savo, kaip senbuvių Lietuvoje, idėją.
Totorių baltasis chanas
Totorių ir karaimų naratyvuose (jie klostėsi skirtingomis aplinkybėmis) Vytautas iškyla kaip pabrėžtinai gerbiamas jų perkraustytojas iš Aukso ordos ar Krymo chanatų, lokalių gyvenviečių kūrėjas (pvz., Keturiasdešimties totorių kaimo) ir žemių už ištikimą karo tarnybą suteikėjas bei teisinio statuso garantas, pradėjęs pakantos LDK tradiciją.
Totoriai Vytautą mini bendruomenės įsikūrimą aiškinančiuose pasakojimuose. Dažnos giminės genealogijose jis iškyla kaip valdovas, kuriam valdant atsikelta gyventi į Lietuvą. Pasitelkiami du siužetai.
Pirmajame pasakojama apie žygius į Aukso ordą XIV a. pab., kai, anot legendos, 1397 m. Vytautas atsivedė didelį skaičių totorių šeimų (vieną šio įvykio versiją po 80 metų nuo pasakojime nurodomos datos yra užrašęs kronikininkas Jonas Dlugošas; vėlesni autoriai ne kartą totorių perkraustymo istoriją siejo būtent su Vytautu).
Vytauto karo belaisvis, sužeistas narsus karys Kara–Mizra ne tik gavo žemių, bet ir naują vardą – vietoje Kara (tiurkų kalboje reiškiančio juodą ir turinčio neigiamą prasmę) buvo pavadintas Bielaku (baltuoju).
Antrajame – apie Žalgirio mūšį, po kurio Vytauto į pagalbą pakviesti totoriai liko gyventi LDK ir buvo gausai apdovanoti žemėmis. Skirtingi įsikūrimo siužetai ir jų aplinkybės paskatino svarstymus (jie būdingi LDK laikotarpio amžininkams ir istoriografijai), ar LDK įsikūrę ar įkurdinti totoriai laikytini karo belaisviais, ar yra pagarbos verti Vytautui pagelbėję kariai.
Dažnai pasikrikštijusių totorių šeimos nurodo Vytauto valdymą kaip laikotarpį, kai buvo priimtas šis lemtingas sprendimas. Kai kada su Vytautu siejamas net naujas šeimos asmenvardis. Vytauto karo belaisvis, sužeistas narsus karys Kara–Mizra ne tik gavo žemių, bet ir naują vardą – vietoje Kara (tiurkų kalboje reiškiančio juodą ir turinčio neigiamą prasmę) buvo pavadintas Bielaku (baltuoju).
Vytautą totoriai vadino „baltuoju chanu“, pabrėždami jo nepriklausomybę ir galybę. Totoriai penktadieninę maldą mečetėje už valdantįjį valdovą (chtuba) iš pradžių skirdavo Vytautui, o vėliau – Lenkijos karaliams.
Totorių naratyve Vytautas – totoriams itin palankus valdovas, jam priskiriama net galia keisti įprastai religijos normuojamas sferas. Totoriai pasakoja esą Vytautas jiems leidęs daugpatystę, kad pagausėtų jam patinkančių ištikimų totorių... Keturiasdešimties totorių kaimo pavadinamo legenda siejama su Vytauto suteiktų žemių apgyvendinimu, kai vienas totorius vedė keturias moteris, o šios jam pagimdė 40 sūnų.
Karaimų Vatat Bij
Į Ketverių metų seimą kreipdamiesi Abiejų Tautų Respublikos karaimai pirmą kartą teigė: „Į Lietuvą buvome atvesti Vytauto, o Jogailos – į Lenkiją, ir nuo to laiko kelis šimtmečius gyvename Voluinės sostinėje Lucke, o Lietuvos D[idžiojoje] Kunigaikštystėje – Trakuose, Panevėžyje ir Naujamiestyje.“
Vėliau šį pasakojimą papildė gausesnės totorių legendos detalės. XIX–XX amžiaus pr. kuriant naują kariamų tapatybę, pavertė jį bendru pasakojimu apie Vatat Bij, (išvertus – Karalius, triuškinantis priešus).
Legendoje „Apie didžiojo kunigaikščio žirgą“ (1933 m. karaimų poetas Simonas Firkovičius ja remdamasis parašė eilėraštį) Vytautas net prabyla į karaimus karaimų kalba.
Kaip LDK laikotarpio karaimai vertino Vytautą, žinių nėra, tačiau jo – kilnaus įkurdintojo, karaimų globėjo ir užtarėjo – siužetai yra dažni vėlesnių laikų karaimų žodinėje tradicijoje, legendose ir grožinėje kūryboje. Joje Vytautas iškyla kone kaip pasakų veikėjas.
Legendoje „Apie didžiojo kunigaikščio žirgą“ (1933 m. karaimų poetas Simonas Firkovičius ja remdamasis parašė eilėraštį) Vytautas net prabyla į karaimus karaimų kalba. Kartu su totorių legenda apie įsikūrimą LDK karaimai perėmė dar vieną jos elementą: karaimų karių – Trakų pilių ir didžiojo kunigaikščio sargybinių įvaizdį, kuris yra nebūdingas kitų kraštų karaimams, siejusiems save su amatais ir prekyba. Vytauto atvedamų į Lietuvą karaimų karių siužetai karaimų švenčių ar sukakčių metu tampa vaidybinėmis šių įvykių inscenizacijomis.
Karaimų pasakojimų veiksmas daugeliu atveju vyksta bendruomenės dvasiniame ir kultūriniame centre – Trakuose.
Anot karaimų, net Trakus Vytautas įkūrė, kad jo atkelti karaimai turėtų savo miestą. Griūvančių Trakų pilių akivaizdoje karaimai suvokė save kaip garsios miesto praeities ir Vytauto atminimo saugotojus. Išskirtinį ryšį su valdovu rodo ir karaimų apgyventai Trakų daliai būdingas architektūrinis sprendimas – galu į gatvę stovinčiuose karaimų namuose įrengti trys langai: po vieną Dievui, valdovui (turimas mintyse Vytautas) ir karaimui.
