Dauguma šių ir kitų pergalių buvo laimėtos už tuomečių Lietuvos ribų. Tuo tarpu XIV a. kryžiuočių antpuoliai tapo beveik nuolatiniu reiškiniu, nereti buvo ir lietuvių antpuoliai į Prūsijos ir Livonijos žemes.
Nepaisant tarpusavio antpuolių intensyvumo, kariuomenės susidurdavo retai. Sąlyginis mūšių retumas atitinka bendrą europinį kontekstą: grobiamieji žygiai – karo kasdienybė, o dideli mūšiai – reti, nekasdieniški, įspūdį keliantys įvykiai.
XIV amžiuje lietuviai nepelnė tokių pergalių, kurias būtų galima lyginti su XIII a. mūšiais. Kodėl taip atsitiko, tiksliai pasakyti negalima. Didesnė mūšių dalis XIII a. įvyko su Livonijos kryžiuočiais, kurių karinė galia buvo menkesnė negu Prūsijos kryžiuočių.
XIII amžiuje lietuviai greitai ir adekvačiai perprato sunkiai ginkluotų riterių kariuomenės stiprias ir silpnas savybes bei jomis naudojosi. Ilgainiui šis pranašumas nedavė reikiamo efekto. Vokiečių ordinas taip pat mokėsi iš praeities klaidų. Tikėtina, kad XIV a. kryžiuočiai gerai perprato lietuvių karybą, jų naudotą taktiką, todėl priešpastatė adekvačias kontrpriemones. Kaip tik tai fiksuojama XIV a. Strėvos ir Rūdavos mūšiuose.
Lietuvių raitelius prarijusi Strėva
Pirmieji Algirdo valdymo metai pasižymėjo nepaprastu lietuvių kariniu aktyvumu. 1345 metais tinkamai paleisti gandai
Didysis kunigaikštis Kęstutis |
ir lietuvių kariuomenės diversiniai veiksmai sužlugdė kryžiuočių bei jų talkininkų žygį.
Tai buvo didelė lietuvių pergalė, nes 1345 m. į žygį prieš lietuvius susirinko to meto Europos riterijos žiedas – Čekijos karalius Jonas Liuksemburgas, jo sūnus Moravijos markgrafas Karolis, Vengrijos karalius Liudvikas, Olandijos grafas Vilhelmas IV, Švarcburgo grafas Gunteris ir dar apie 200 menkesnio rango ponų. Ir išėjo šnipštas.
1346 metais lietuviai skyrė dėmesį Naugardui, bet 1347 m. jų akys vėl nukrypo į Prūsiją. Ji buvo pulta tris kartus, kryžiuočiai ir jų pavaldiniai patyrė skaudžių nuostolių. Vokiečių ordino vadovybė nusprendė smogti stiprų smūgį į Lietuvos kunigaikščiams jautrią vietą – Trakų kunigaikštystės žemes, kurios tiesiogiai priklausė Kęstučiui.
Antpuolis prasidėjo 1348 m. sausio 26 dieną. Kryžiuočiai kerštavo. Maršalo Zygfrydo įsakymas buvo vykdomas: „Abiejų lyčių stabmeldžiai – jauni ir seni – buvo žudomi, o kraštas ugnimi išdegintas.“
Po žudynių kryžiuočių kariuomenė traukėsi atgalios, bet prie Strėvos upės (netoli Žiežmarių) juos pasivijo lietuvių kunigaikščių ir jų sąjungininkų pajėgos. Jos turėjo būti didelės, nes prie Algirdo, Kęstučio, jų brolių Manvydo ir Narimanto karių prisijungė ir rusėnai iš Vladimiro, Bresto, Vitebsko, Smolensko bei Polocko.
Algirdo ir Kęstučio vedama kariuomenė prisivijo atgalios traukiančius kryžiuočius ir „prie Strėvos upės susirėmė mirtiname mūšyje.
Tokia marga ir gausi kariuomenė rodo, kad panašiu metu lietuviai rengėsi įsiveržimui į Prūsiją, bet kryžiuočiai jiems užbėgo už akių.
Algirdo ir Kęstučio vedama kariuomenė prisivijo atgalios traukiančius kryžiuočius ir „prie Strėvos upės susirėmė mirtiname mūšyje. Stabmeldžiai mėtė į krikščionis savo ietis, rusai iš lankų ir t. t. daug vyrų ir žirgų strėlėmis sužeidė, ir t. t. O Ordino broliai priešinosi jiems vyriškai, ir daugeliui buvo atimta gyvybė, būtent Gdansko komtūrui ir tokiam Sembos vyskupo teisėjui Jonui Lonei, su kuriuo prie vėliavos penkios dešimtys buvo nukauta.“
Lietuvių ir rusėnų kariai stojo į mūšį kaip būdinga lengvajai kavalerijai, svaidydami ietis ir leisdami strėles. Paskui jie puolimą nukreipė pagrindinės kryžiuočių kariuomenės vėliavos link, prie kurios užsimezgė kruvinas mūšis.
Atrodo, kad kryžiuočiai metė rezervą ir kontratakavo, lietuvių ir rusėnų kariai traukėsi per užšalusią Strėvą ir įlūžo. Mūšis buvo pralaimėtas, prasidėjo skerdynės. Nuostoliai lietuviams buvo skaudūs. Mūšyje žuvo du Algirdo Ir Kęstučio broliai – Narimantas ir Manvydas.
Po Strėvos mūšio kryžiuočiai tais pačiais metais pirmą kartą paėmė Veliuonos pilį. 1349 metais Lenkijos karalius Kazimieras užėmė Haličą, nesutikdamas rimtesnio lietuvių pasipriešinimo. Prireikė kelerių metų, kol po Strėvos mūšio kilusi geopolitinė Lietuvos krizė buvo suvaldyta.
Kruvinas „pasimatymas“ Rūdavoje
1370 m. vasario 18 d. įvykęs Rūdavos mūšis tikriausiai buvo panašaus masto. Tik šį kartą lietuviai turėjo rimtą priežastį atkeršyti kryžiuočiams. 1369 m. kryžiuočiams pavyko suardyti Panemunės pilių sistemą. Nemuno saloje stovėjo Gotesverderio pilis. Piliai einant iš vienų rankų į kitas, joje gyvi sudegė 109 bajorai ir pilies seniūnas.
„Karalius Kęstutis grasino Ordino maršalui, kad kitų metų žiemą ateisiąs pas jį į svečius, o maršalas atsakė: „Ordinas mokės pasipriešinti ir sutrupins tau galvą.“
Kai 1370 m. vasarį lietuviai įsiveržė į Sembą, kryžiuočiai juos sutiko pasirengę. Lietuviams atakuojant Rūdavos pilį, didžiojo komtūro Volframo iš Baldersheimo ir maršalo Heningo Šindekopfo vadovaujama Ordino kariuomenė juos užpuolė.
„Mūšyje žuvo 26 broliai ir 100 vyrų, būtent maršalas Šindekopfas, Brandenburgo komtūras Kunonas iš Hatenšteino, vicekomtūras Henrikas iš Štokheimo, Redeno komtūras brolis Pecoldas iš Korvico ir daugelis kitų, kuriuos daug kas ypač apverkė. Užmuštų buvo iki tūkstančio. Tatai matydamas, Kęstutis su visais leidosi bėgti.“
Vygando Marburgiečio pateiktas aprašymas lakoniškesnis negu Strėvos mūšio, tad mūšio eigos rekonstruoti neįmanoma. Galima spėti, kad kariuomenėms susidūrus kaktomuša, kruvinas mūšis tęsėsi ilgai (žuvo didelis riterių skaičius), bet karo fortūna nusisuko nuo lietuvių.
Kunigaikščiai turėjo apsaugos būrius. Jų efektyvumą rodo tai, kad nė vienas Lietuvos didysis kunigaikštis nežuvo mūšyje su kryžiuočiais, nors pastarieji turėjo tokių progų tiek Vytenio, tiek Algirdo ar Kęstučio laikais.
Karybos istorijos požiūriu įdomios yra maršalo Heningo Šindekopfo žuvimo aplinkybės: „O Algirdas apsitvėrė miške nukirstais medžiais. Bet krikščionys užpuolė užnugario saugą, todėl karalius, bijodamas, kad nebūtų užmuštas, su savo pavaldiniais leidosi bėgti, greitai palikęs mišką. O brolis Heningas vijosi jį. Kai karalius Algirdas buvo taip prispaustas, minėtam Ordino broliui į veidą pataikė kažkieno strėlė, ir jis krisdamas už laikinąjį gyvenimą įgijo amžiną.“
Spėjama, kad Vokiečių ordino maršalas krito nuo iš arbaleto paleistos strėlės (šis ginklas galėjo būti efektyvus tokiomis aplinkybėmis). Toks atvejis liudija, kad to meto Lietuvos kunigaikščiai turėjo apsaugos būrius. Jų efektyvumą rodo tai, kad nė vienas Lietuvos didysis kunigaikštis nežuvo mūšyje su kryžiuočiais, nors pastarieji turėjo tokių progų tiek Vytenio, tiek Algirdo ar Kęstučio laikais.
Karybos istorijos požiūriu Strėvos ir Rūdavos mūšiai svarbūs ne tiek tuo, kas laimėjo ar pralaimėjo, kiek tuo, jog jie leidžia spėti, kad lietuvių raiteliai nevengdavo raiti susidurti su kryžiuočiais.
Raitelių vaidmenį lengviau įžvelgti Strėvos kautynėse. Tai, kad Algirdo kariai buvo apsikirtę miške, rodo, kad lietuviai ir toliau imdavosi tokios taktikos: nulipdavo nuo žirgų ir kaudavosi pėsčiomis kaip lygiaverčiai priešininkai. Tačiau tik žemaičiams pavyko laimėti didesnius XIV a. mūšius (Medininkų 1320 ir 1389 m. bei Kaltinėnų 1375 m.). Taigi paprasčiau kryžiuočius buvo galima įveikti senu išbandytu metodu – užpuolus iš pasalų.
Strėvos mūšio atminimo vieta prie Maisiejūnų piliakalnio |