Viliojo rinkos galimybėmis ir religine tolerancija
Bendruomenės įsikūrimas Lietuvoje (kaip ir kitose šalyse) aiškinamas legenda, pagrindžiančia žydų senbuvystę ir naudingumą visuomenei. Žydai atsiliepė į didžiojo kunigaikščio Gedimino (valdė 1316–1341) laiškus Europos miestams (1323), kvietusius į Lietuvą atvykti pirklius bei amatininkus, ir laidavusius savo tikėjimo išpažinimo galimybę. Legendoje nurodoma žydų migracijos kryptis – iš Vakarų Europos į Rytų – šiandien pripažįstama kaip viena iš galimų, tik labiau būdingų XV a. pab. – XVI a. nei žydų kūrimosi LDK pradžiai.
 |
| +yd7 atsiradimas LDK siejamas su didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškais. |
Žydų atvykimo iš Vakarų į LDK regioną šalininkai šios migracijos priežastimi įvardija nuo XIII a. klasikinėse krikščioniškos Europos valstybėse stipriai suprastėjusį krikščionių požiūrį į žydus, padažnėjusius neapykantos išpuolius, žydų išvarymus iš kai kurių Europos valstybių (Anglijos, Prancūzijos, kai kurių vokiečių žemių).
Tikėtina, kad migraciją galėjo skatinti ekonomiškai atsilikusiame regione atsiveriančios platesnės veiklos galimybės. Europos žydų migracija Rytų kryptimi ilgą laiką dominavo (ypač po žydų išvarymo iš Ispanijos 1492 m.).
Rytų Europos regione dominavo žydai aškenaziai (Aškenazas – Nojaus vaikaitis, „žydais aškenaziais“ (hebr. aškenazim) vadinti Vokietijos, šiaurės Prancūzijos ir slavų teritorijas apgyvenę žydai; terminas žinomas nuo XIV a.).
Žydai į LDK pateko kartu su Rusios žemėmis
Nors patikimų žinių nėra daug, žydų atsiradimą Lietuvoje reikėtų sieti su Kijevo Rusia, kurios centrą Kijevą žydų pirkliai pasiekdavo jau IX–X a., ir Lenkija, kaip tarpinį migracijos iš Vakarų Europos punktą. LDK yra pripažįstama tolimu žydų sustojimo Europos rytuose tašku, nes turėjo patrauklų žydams kurtis krašto įvaizdį.
Susiklostė istoriografinė tradicija pirmuoju rašytiniu šaltiniu, rodančiu ne tik žydų, bet ir organizuotos jų bendruomenės veikimą, pripažinti 1388 m. Vytauto suteiktą privilegiją Brastos žydų bendruomenei. Tai laikoma faktiniu žydų įsikūrimo įrodymu
Susiklostė istoriografinė tradicija pirmuoju rašytiniu šaltiniu, rodančiu ne tik žydų, bet ir organizuotos jų bendruomenės veikimą , pripažinti 1388 m. Vytauto suteiktą privilegiją Brastos žydų bendruomenei. Tai laikoma faktiniu žydų įsikūrimo įrodymu.
Raudonosios Rusios žydų įtakas, kuriantis žydams LDK, galima apčiuopti ne tik per žydų teisės recepciją, bet ir vertinant XIV a. LDK politinius siekius bei valstybės sienų plėtimą. Gediminui užkariavus pietines Rusios žemes, per dinastinius ryšius išplėtus savo įtaką Rusioje ir prie LDK prijungus Voluinę (1340 m.), joje jau veikė žydų bendruomenės.
LDK teritorijoje pirmųjų bendruomenių atsiradimas labiau sietinas su naujų teritorijų prijungimu nei su žydų migracija
 |
| Vytautas Didysis |
Europoje. Užkariavimų veiksnio įvertinimas pirmųjų žydų atsiradimą LDK leistų sieti su XIV a. I puse.
Ilgą laiką (kone iki XVIII a. pr.) žydų bendruomenių kūrimasis buvo intensyviausia gudiškoje LDK dalyje. Jos miestuose buvo įsikūrę seniausios ir išteklių plėstis turėjusios bendruomenės. XIV amžiaus pab. žinomos bendruomenės Brastoje ir Gardine. Nuo XIV a. pab. Trakuose gyveno karaimai, netrukus šaltiniuose pradėti minėti Kijevo ir Lucko žydai.
Dabartinėje Lietuvos teritorijoje bendruomenės kūrėsi lėtai. Priežastis – rezervuota miestiečių, miestų savininkų pozicija. Žydų įsigyvenimas Lietuvoje sutapo su kelias svarbiais visuomenės raidos procesais: vėlyvu krikštu, baigiamuoju miestų kūrimosi etapu ir pirmųjų magdeburginių teisių suteikimu, kai didžiuosiuose centruose išsiskyrė prekinė amatininkystė.
Kodėl Aleksandras išvarė žydus iš LDK?
Nors žydai Lietuvoje gyvena nuo XIV a., tačiau jų istoriją, kaip nenutrūkstamą, LDK galima skaičiuoti tik nuo 1503 m., kai didysis kunigaikštis Aleksandras leido savo paties ištremtiems žydams (1495 m.) grįžti į miestus, kuriuose jie anksčiau gyveno.
Aštuonerius metus XV–XVI a. sandūroje LDK žydų ir karaimų nebuvo arba beveik nebuvo. Išlikę negausūs šaltiniai, kuriais yra pripažįstamas pasitraukusių žydų turtas pasikrikštijusiems (dėl to LDK likusiems) jų giminaičiams ar šeimos nariams, leidžia daryti prielaidą, kad žydai sprendė dilemą – likti judėjais ir rinktis tremtį ar krikštytis ir likti LDK miestuose, kuriuose spėta pritapti.
Pasirinkusiųjų tremtį turtas buvo nusavintas, jis dovanotas Aleksandrui palankiems žmonėms, panaudotas dengiant nemažus finansinius įsiskolinimus. Su šiuo motyvu ir tarptautinio atgarsio sulaukusio, Europos žydų sklaidos arealus pakeitusio Ispanijos karalių Ferdinando ir Izabelės sprendimo išvaryti žydus iš Ispanijos (jis yra vos trejais metais ankstesnis, nei išvarymas iš LDK) atkartojimo yra galimas dar vienas Aleksandro motyvas.
 |
| Didysis kunigaikštis Aleksandras Jogailaitis (1461-1506) |
Didysis kunigaikštis bandė kurti vienalytę krikščionių valstybę, keisdamas judėjus žydus vokiečiais katalikais (pirkliais ir amatininkais). Suprasti Aleksandro motyvus ir paskatas stinga šaltinių, tačiau žydų išvarymas iš LDK yra istorinis faktas.
Pergalingas sugrįžimas
Aleksandro leidimas žydams grįžti („pradžioje išvarėme žydus iš mūsų valstybės, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, o šiuo metu leidžiame jiems įeiti į mūsų valstybę“) ir jo sąlygos buvo įtvirtintos pirmąja visiems LDK žydams skirta privilegija (1503 m.), užtikrinusia bendruomenės atsikūrimą LDK.
Šios privilegijos svarbą istoriografijoje yra nustelbusi daug tyrinėtojų dėmesio sulaukusi Vytauto privilegija Brastos žydams, nors Aleksandro suteiktoji yra ne tik ankstyviausias visiems valstybėje gyvenantiems žydams skirtas dokumentas, bet ir pirmasis teisės aktas, legalizuojantis žydų kūrimąsi LDK.
Aleksandras grąžino jų nusavintą nekilnojamąjį turtą (tai išskirtinis atvejis Europoje), paliko ankstesnę jo apmokestinimo tvarką, leido verstis prekyba. Buvę vietos gyventojų įsiskolinimai žydams paskelbti tebegaliojančiais. Į LDK ne tik grįžo dalis ištremtųjų, žydų bendruomenė gausėjo ir dėl atvykstančiųjų iš Vakarų ir Vidurio Europos kraštų.
 |
| Vilniaus sinagoga |
