Visame pasaulyje yra puikiai pažįstama meksikietiškos dainos „La Cucaracha“ melodija. Pačioje Meksikoje ši daina ypatingai išpopuliarėjo per 1910–1920 metų revoliuciją, tada buvo sukurta ir daugybė naujų laikmetį atitinkančių jos teksto variantų. O tarakonu (isp. – cucaracha) joje buvo vadinamas nekenčiamas prezidentas Victoriano Huerta, į valdžią atėjęs per karinį perversmą.
„Tarakonas, tarakonas / nebegali vaikščioti, / nes jis nebeturi, nes jam trūksta / marihuanos parūkyt“, – paniekinamai dainuojama revoliucinėje dainoje.
Dainos priedainiuose uzurpatoriui linkima numirti visais įmanomais būdais, o kaip teigiamas herojus ne kartą paminimas Pancho Villa, „generolų generolas“, „liaudies“ prezidento Francisco Madero bendražygis, revoliucijos gynėjas ir „kilnus plėšikas“.
Pancho Villos, kaip ir kiekvieno kito tokio tipo liaudies herojaus asmenybė greitai apaugo įvairiausiomis legendomis. Ir jeigu kitos legendos gana greitai išsitrynė iš žmonių atminties, viena gyvuoja iki pat šių dienų.
„Villa buvo žiaurus ir išpuikęs banditas. Jis plėšė visus, kas pasitaikydavo jo kelyje“, – taip prasidėdavo ši istorija bet kuriame XX amžiaus pirmosios pusės amerikietiškame laikraštyje. Suprantama, viskas buvo ne visiškai taip, bet reali „liaudies generolo“ asmenybė šioje legendoje – antraeilis reikalas, ir aiškintis, kas jis buvo iš tiesų, kad susipažintum su legenda, visiškai nebūtina.
Toliau būtinai būdavo pasakojama, kad per savo veiklos metus Villa neabejotinai sukaupė didžiulę brangakmenių ir aukso krūvą. O kadangi jo būrys niekada neapsistodavo vienoje vietoje, vežioti su savimi šias brangenybes tapo labai sunku, tad jis, kaip kiekvienas padorus plėšikas, nusprendė jas užkasti.
Šiam tikslui jis atrinko septynis patikimus žmones, kiekvienas iš jų vedė po mulą, nešantį maišus, iki viršaus prikrautus brangenybių. Veiksmas vyko Meksikoje, Čihuahua valstijoje, ir būrys patraukė į šiaurę, kirto JAV sieną ir atsidūrė Teksase. Ten, El Paso apygardoje, iškilę Franklino kalnai, ir būtent ten patraukė plėšikai.
Perkopę viršukalnę ir kiek nusileidę žemyn jie suprato, kad jų jėgos jau baigiasi, o vieta pasirodė lyg ir nuošali. Vyrai nukėlė krovinius nuo mulų ir akmeningoje kalno dirvoje ėmė kasti didžiulę duobę, raginami vieno iš Villos leitenantų, paskirto grupės vyresniuoju.
Kai duobė jau buvo pakankamai didelė, nuaidėjo šeši šūviai. Kartu su brangenybėmis duobėje buvo palaidoti ir šeši plėšikai, o Villos leitenantas grįžo pas vadą ir jam perdavė žemėlapį, kuriame buvo pažymėta brangenybių slaptavietė. Tą pačią naktį leitenantas mirė miegodamas savo lovoje. Pats Pancho Villa buvo nužudytas vėliau, pasibaigus revoliucijai, 1923 metais. Be jo niekas nežinojo, kur užkastas lobis, ir jis šią paslaptį nusinešė su savimi į kapą, kai buvo nušautas grįžtantis namo į savo rančą, kur leido dienas, pasitraukęs iš aktyvios politinės veiklos. O jo brangenybės ir liko kažkur prie El Paso.
„Kiek ši istorija tikroviška – nežino niekas. Bet kodėl neišmėginus savo laimės atostogų El Pase metu? Kas žino? Gal jums nusišypsos sėkmė!“ – taip buvo rašoma El Paso apygardos Prekybos rūmų reklaminiame skelbime.
Priežastis, kodėl valstybinė įtaiga 1951 metais nusprendė nupurtyti dulkes nuo šios legendos, suprantama. Pokario metais JAV ekonomika sparčiai augo, pas daugelį paprastų amerikiečių atsirado pinigų, kuriuos buvo galima leisti turistinėms išvykoms savo šalies viduje, ir kiekviena valstija, miestas ar apygarda stengėsi įrodyti, kad būtent čia verta praleisti savo atostogas ir išleisti sąžiningai uždirbtus pinigus.
Ar Prekybos rūmų pasirinkta strategija buvo sėkminga, sunku dabar pasakyti, bet ji neabejotinai vėl pažadino susidomėjimą primiršta legenda.
Šio kvietimo subproduktu tapo 1955 metų Holivudo filmas „Pancho Villos lobis“ (The Treasure of Pancho Villa), kuriame amerikietis samdinys Tomas Brajanas susideda su Meksikos revoliucionieriais ir kartu su jais apiplėšia aukso luitus vežantį traukinį.
Istorija, sugalvota pakelti El Paso apygardos ekonomiką, nuotykiams įkvėpė ne tik tingius poilsiautojus. 1952 metų sausį didžiausias Naujosios Meksikos valstijos laikraštis „Albuquerque journal“ aprašė, kaip septyni jaunuoliai, universiteto studentai, nusprendė leistis į lobio paieškas.
Vaikinai buvo nusiteikę ryžtingai – pasak jų, „kažkoks daktaras“ jiems pardavė žemėlapį, kurį jam padovanojo „dėkingas pacientas iš Meksikos“. O tame žemėlapyje – kokia sėkmė! – buvo pažymėta ta pati vieta, kur buvo užkastos Pancho Villos brangenybės: lygiai septyni milijonai dolerių aukso ekvivalentu, ir nė cento mažiau. Paslėptos tos brangenybės buvo Meksikos teritorijoje, o ne Teksase, kas atrodė visai logiška, nes dėkingasis pacientas buvo meksikietis.
Veikti reikėjo greitai, tad įsėdę į savo automobilį jaunuoliai kirto sieną ir įvažiavo į Čihuahua valstiją. Ten įlipo į traukinį ir nukako iki Temosačiko kaimo. Tada išsinuomojo asilus ir patraukė į kalnus.
Lobio ieškotojai ketino paieškoms skirti dvi savaites, o po to grįžti į universitetą – jeigu, žinoma, brangenybių neras. Jeigu vis dėlto ras – vaikinų planai buvo skirtingi. Vienas ketino nusipirkti baseiną, kitam labiau patiko idėja įsigyti jachtą, kiti buvo linkę pirkti valstybės obligacijų arba nekilnojamojo turto. Vienas iš vaikinų apskritai ketino pasilikti Meksikoje, nes kažkur girdėjo, kad iš šios šalies draudžiama išvežti daugiau nei tūkstantį dolerių.
Bet svajonėms nebuvo lemta išsipildyti. Jau po kelių dienų studentai grįžo namo – išvargę ir be pinigų. Tik vienas iš jų interviu laikraščiui pažadėjo pratęsti brangenybių paieškas, nes jie neva aptiko „tam tikrų užuominų“.
Tačiau jo draugai buvo nusiteikę ne taip optimistiškai. Per tas kelias dienas jiems baigėsi maistas, o paskutiniu lašu tapo įvykis, kai jų stovykloje netoli Siera Madrės kalnagūbrio apsilankė ginkluota kompanija ir mandagiai pateikė pasiūlymą, kurio jaunuoliai negalėjo atmesti: atiduoti jiems visus savo vertingus daiktus.
Greičiausiai po šios istorijos valdžios atstovai suprato, kad planas pritraukti turistų turi rimtų trūkumų, todėl vietiniuose Teksaso laikraščiuose netrukus pasirodė Pancho Villos našlės pareiškimas, kuriame ji teigė, kad jos vyrui „dažnai trūko lėšų“ ir jis „niekada neužsiminė apie kokias nors brangenybes“. Su pirmu teiginiu, beje, galima nesutikti.
1913 metais Pancho Villa iš tiesų gyveno El Pase kartu su žmona ir vaiku. Tuo metu jis tikrai nebuvo vargšas, nes ten įsigijo tris automobilius: žmonai „Hudson“, broliui „Cadillac“, o sau – „Dodge“. Žinoma, tai nereiškia, kad nesuskaičiuojamos Pancho Villos brangenybės egzistuoja, tačiau pinigų jis, suprantama, turėjo.
Pancho Villos žmona ne kartą darė panašius pareiškimus. Tą patį ji žurnalistams tvirtino ir trečiajame ir ketvirtajame dešimtmetyje. „Atrodo, kad lobių ieškotojai persijojo kiekvieną Siera Madrės žemės lopinėlį. Pamirškite apie tai. Pancho neužkasinėjo jokio lobio. Aš tuo įsitikinusi. Jeigu būtų kitaip, aš jau seniai būčiau jį išsikasusi pati“, – sakė Pancho Villos našlė María Luz Corral.
Žinoma, aktyviausias Pancho Villos brangenybių paieškų metas buvo antroji trečiojo dešimtmečio pusė. Paskutiniu jo, kaip „liaudies generolo“, veiklos akordu tapo mėginimas 1919 metais užimti Meksikos federalinės armijos kontroliuojamą pasienio miestą Siudad Chuarezą. Jis baigėsi nesėkme, nes kariškiams į pagalbą atėjo pastiprinimas iš JAV – amerikiečiams ne itin patiko, kad greta El Paso, ties Teksaso siena, dedasi velniai žino kas.
Po metų Villa atsisakė revoliucinės kovos ir pasirašė susitarimą su laikinuoju Meksikos prezidentu Adolfo de la Huerta: aš neliečiu jūsų, jūs neliečiate manęs. Tačiau tai nesutrukdė didžiajai daliai aukštus postus užimančių asmenų ir toliau laikyti jį paprastu plėšiku ir banditu. Tad ir jo gyvenimo galas buvo nesunkiai prognozuojamas.
Pancho Villa buvo nužudytas 1923 metų liepos 20-ąją savo automobilyje prie Čihuahua valstijoje esančio Idalgo del Paralio miesto. Jo žudikų pavardės buvo puikiai žinomos, tačiau jokios bausmės jie nesulaukė. Jiems vadovavo Meksikos Kongreso deputatas Jesus Salasas Barraza.
Legenda apie tai, kad revoliucionierius kažkur užkasė savo brangenybes, gimė praktiškai iš karto po šio įvykio. Ji neatsirado iš niekur – pirmiausia ji buvo grindžiama tuo, kad greta dalyvavimo revoliuciniuose veiksmuose Villa nevengė plėšikauti.
Pavyzdžiui, sklandė legenda, kad jis su savo gauja iš 200 vyrų 1913 metais apiplėšė traukinį, vežusį sidabro luitus, kurie buvo verti maždaug 3,4 milijono dolerių, perskaičiavus dabartiniu kursu, o vėliau panašiems traukiniams už nemažus pinigus ėmė siūlyti „palydą“. O dar tais pačiais metais jis užėmė Čihuahua miestą ir apiplėšė banką, kuriame buvo saugoma beveik 6,3 miljono dolerių (irgi perskaičiavus dabartiniu kursu).
Egzistuoja daugybė legendų, kur dėjosi visi šie pinigai. Idalgo del Paralyje pasakojama apie tai, kaip Pancho kalbėjosi su savo kaimynu fermeriu Pedro Alvarado, garsiojo konkistadoro bendravardžiu, ir to pokalbio metu po vandens paplautomis vieno medžio šaknimis kaimynas pamatė būtent tuos pačius „briliantus ir auksą“. Po to, neva, pasak to fermerio, Villa išvežė tas brangenybes „kažkur į Sonorą ar Čihuahua“. Arba į Siudad Chuarezą, ar į Hermosilją.
Čia jau prasideda kita istorija. Liaudyje buvo kalbama, kad Hermosiljyje Villa atėmė didžiulį kiekį priplėšto turto iš savo pagalbininko Tomáso Urbinos, kurį nušovė už išdavystę mūšio lauke. Revoliucionierius išvežė pinigus ir brangenybes į Čihuahua miestą ir užkasė „kažkur šalia užtvankos“.
Kodėl niekas jų ten nerado, juk visa vietovė buvo tiesiog perrausta skersai ir išilgai? Manoma, kad Villa nebuvo kvailys, tad neilgai trukus iškasė lobį ir paslėpė jį saugesnėje vietoje netoli Pietų Siera Madrės kalvagūbrio – į kur ir buvo nukakę studentai iš Teksaso.
Tiesa, brangenybės gali būti užkastos ir netoli Saragosos miestelio – bent jau taip pasakodavo netoliese esančio Siudad Chuarezo, į kurį Villa dažnai atvykdavo pasimatyti su viena moterimi, gyventojai. Vienas kareivis matė, kaip po mūšio dėl Siudad Chuarezo Meksikos revoliucijos metu „generolas Villa išvyko į Saragosą su skrynia ir dviem žmonėmis“, o grįžo ir be skrynios, ir be kompanionų. Suprantama, svarstė kareivis, skrynią revoliucionierius užkasė, o palydovus nušovė.
Pasakojama, kad po Pancho Villos mirties Saragosoje pasirodė du jo ištikimi pagalbininkai – Pedro ir Jesusas, nes jie žinojo, kad virš skrynios stovi didžiulis kryžius. Jie neabejotinai būtų pasiėmę brangenybes, jeigu nebūtų sutrukdžiusi viena aplinkybė: jie norėjo pradėti kasti dieną, bet pabijojo pritraukti nereikalingą dėmesį, todėl nusprendė kasimo darbus atidėti nakčiai. Tačiau kai naktį Pedro ir Jesusas grįžo į tą vietą, jokio kryžiaus, kuriuo buvo pažymėtas lobis, nebebuvo. O be jo suprasti, kur paslėptos brangenybės, buvo neįmanoma.
Pagaliau yra dar viena legenda, pasak kurios, Villa, kurį laiką gyvenęs Rio Grandėje, Teksase, brangenybes paslėpė Franklino kalno šlaite. Nes, jeigu jis galėjo pirkti sau ir savo artimiesiems prabangius automobilius, pinigų jis turėjo pakankamai. Būtent šia legenda ir rėmėsi El Paso Prekybos rūmai, sujungę ją su kitomis, kuriose egzistavo ir skrynia, ir nušauti pagalbininkai, padėję paslėpti lobį.
Nesunku suprasti, kaip tokios legendos kaitino lobių ieškotojų vaizduotę iš karto po Villos mirties trečiajame dešimtmetyje. Pasitaikydavo ir visiškai absurdiškų situacijų.
1928 metais laikraščiai rašė, kaip kažkoks 84 metų Trinidadas Sáenzas, rančos savininkas iš Čihuahua, suniokojo seną bažnyčią Siudad Chuareze. Jis susapnavo kažkokią gražuolę ponią, kuri jam pasakė, kad jeigu jis ims kasti toje vietoje, tai taps „turtingesnis už bet kurį mirtingąjį“.
Ilgai negalvojęs Sáenzas atvyko į Siudad Chuarezą ir papasakojo apie savo sapną Héctorui Escalonai, o šis juo rimtai patikėjo. Kadangi Escalona buvo federalinis mokesčių rinkėjas, tai per savo pažintis labai greitai gavo leidimą pradėti kasinėjimus.
Partneriai ant bažnyčios pakabino lentelę „Uždaryta remontui“, o pasamdyti darbininkai pradėjo kasti tunelį po pastatu. Pirmoji diena neatnešė jokių rezultatų, bet štai antrą dieną vieno darbininko kastuvas atsitrenkė į medinę dėžę. Atidarius ją, viduje buvo aptikta kūdikio mumija. Įkvėpti rezultato darbininkai pratęsė kasinėjimus ir aptiko dar 18 žmonių kaulus.
Žinoma, jokių brangenybių Sáenzas ir Escalona nerado. Bet kaulų suradimas labai sujaudino vietos gyventojus. Šie tvirtino, kad nuo konkistadorų laikų šioje vietoje niekas nebuvo laidojamas, ir tai greičiausiai yra prakeikti kaulai žmonių, kuriuos nužudė apačių genties indėnai.
Tai ne vienintelis paranormalių reiškinių, įvykusių su lobiu susijusiose vietose, liudijimas. „Begalvė nužudyto banditų vadeivos šmėkla ir Ispanijos karūnos konkistadorų vaiduokliai baugina Rio Grandės brangenybių ieškotojus, kurie nesėkmingai mėgina rasti legendinėse ankstyvųjų jėzuitų šachtose sukilėlių vado užkastą lobį“, – straipsnis su tokia paantrašte buvo išspausdintas laikraštyje „Cincinatti Commercial Tribune“ 1927 metais.
Bet kodėl begalvė? Juk Pancho Villa buvo nušautas, o galvos jam niekas nenukirto... Tas tai taip, bet revoliucionieriaus palaikai ir po mirties nesulaukė ramybės.
1926 metų vasarį kapinių, kuriose buvo palaidotas Villa, sargas pastebėjo, kad jo kapas iškastas, o palaikai išniekinti: galva buvo nupjauta ir, sprendžiant iš visko, kapų plėšikai ją pasiėmė su savimi. Kur ji dingo, ilgą laiką buvo mįslė, kol vėl į paviršių neiškilo revoliucionieriaus brangenybių tema.
Iš karto po incidento įtarimai krito ant tūlo Emilio Lewiso Holmdahlio, samdinio, šnipo, lobių ieškotojo ir svieto perėjūno, kuris kažkada kovėsi ir Pancho Villos revoliucionierių gretose ir priešingoje barikadų pusėje. Vėliau jis ėmėsi ieškoti Villos lobio. Kai buvo išniekintas Pancho Villos kapas, jis buvo netoliese, tad visai tikėtina, kad tai galėjo būti jo rankų darbas. Jis buvo sulaikytas, apklaustas, bet neradus jokių įkalčių, paleistas.
Tačiau 1955 metais Villos biografijos autorius Haldeenas Braddy gavo laišką iš kažkokio L.M.Shadbolto, kuris papasakojo, kaip 1927 metais sutiko Holmdahlį viename El Paso viešbutyje. Tas neva gėrė iki užsimiršimo ir gyveno ten nuo to laiko, kai nustojo ieškoti lobio. Atvirumo valandėlę Holmdahlis pakvietė Shadboltą į savo numerį ir parodė ją – Pancho Villos galvą.
Reikia pridurti, kad Holmdahlis nenustojo ieškoti Villos brangenybių. Kaip 1933 metais rašė laikraštis „El Paso Herald“, Holmdahlis su spiritologu ir metalo ieškikliu mažiausiai dar vieną kartą buvo išvykęs į Meksiką, kur prašukavo kalvas tarp Siudad Chuarezo ir Čihuahua miestų, tačiau ir vėl nesėkmingai. Bendravimo su dvasiomis specialistas nesugebėjo padėti susikalbėti su Pancho Villos vaiduokliu.
Čia istorija dar nesibaigia. 1984 metais išėjo vieno rančos savininko iš Arizonos, Beno F.Williamso, biografija, kurioje autorius tvirtino, kad draugavo su Holmdahliu, o tas neva prisipažino, kad pardavė galvą už 25 tūkstančius dolerių.
Dar vienoje Pancho Villos biografijoje, kurios autoriumi buvo Adolfo Arrioja, tvirtinama, kad šiuos pinigus sumokėjo Frankas Brophy, turėjęs ryšių su prezidento George'o Busho vyresniojo tėvu Prescottu Bushu. Neva šis galvą (greičiau jau – kaukolę) pirko slaptai Yale'io universiteto draugijai „Kaukolė ir kaulai“, kurios nariu buvo. Pasak gandų, Prescottas Bushas buvo įsigijęs ne vienos garsenybės galvą, pavyzdžiui, jo kolekcijoje buvo apačių vado Geronimo galva, pavogta iš kapavietės 1918 metais.
Jeigu tai tiesa, tai Holmdahlis iš tiesų rado savo Pancho Villos lobį – jo galvą, už kurią gavo apvalią sumą. Aukso luitų ir brangakmenių ieškotojams tokia sėkmė nenusišypsojo. Ketvirtojo dešimtmečio pradžioje tikri lobių ieškotojai liovėsi vylęsi, kad lobį pavyks surasti, ir jų vietą užėmė sukčiai.
Didžiausia tokio tipo afera išaiškėjo 1936 metais, kai Meksikos policija La Fortunos rančoje netoli Saragosos iškasė kelis aukso luitus. Jie ten atsidūrė visiškai ne dėl to, kad juos užkasė Pancho Villa ar kas nors iš jo bendražygių.
Tai buvo sukčių iš Amerikos darbas. Jie planavo iškilmingai atkasti luitus ir paskelbti, kad jiems žinoma, kur revoliucionierius paslėpė kitas brangenybes, o taip pat, žinoma, susižerti gerokai didesnę pinigų sumą iš savo rėmėjų tolimesnėms paieškoms.
Aferą atskleidė Meksikos policija ir sulaikė gaują tuo metu, kai jie užkasinėjo auksą rančoje. „Neįtikėtina, kaip niekas iš jų nepareiškė nuosavybės teisių į luitus, kurie dabar perduoti į Meksiko miesto policijos skyrių tyrimui“, – ironizavo „The New York Times“ žurnalistas.
„Su Pancho Villos brangenybėmis susijusi istorija baigėsi kalėjimo nuosprendžiu Charles'ui Degneriui iš Čikagos“, – 1933 metais rašė laikraščiai. Apsukrus vertelga paštu iš trijų žmonių surinko bendrą 5,5 tūkstančių sumą lobio paieškų ekspedicijai finansuoti. Pasak jo, lobis jau buvo surastas ir jam tereikėjo jį pargabenti. Mainais jis prašė vos dviejų procentų nuo visos lobio vertės. Degneris mėgino pasislėpti su pinigais, bet buvo sučiuptas.
Būtent tokią formą Pancho Villos lobio legenda įgavo ketvirtajame dešimtmetyje – dabar toks sukčiavimo būdas labiau žinoma iš „nigerietiškų laiškų“. Daug kas tokių laiškų esame gavę – tai žinutės apie tai, kad Afrikoje neva mirė turtingas giminaitis ar šiaip koks dosnus žmogus, o dabar tereikia sumokėti protu suvokiamą sumą, kad gautum didžiulius turtus. Taip pat sukčiai veikė ir tuomet.
Aferistai rinko pinigus Pancho Villos lobio paieškoms, masiškai siuntinėdami „laimės laiškus“ ir tikėdamiesi rasti naivuolių, įkliūsiančių į jų tinklą. Ir naivuolių atsirasdavo – liudijimų apie tokius sukčiavimo atvejus galima rasti net 1952 metais, kai studentų iš Teksaso ekspedicija vėl įžiebė viešą diskusiją apie revoliucionieriaus lobį.
Tiesa, tai truko neilgai. Nuo to laiko revoliucionieriaus lobio ieškotojai tėra marginali mažuma ir taip negausioje lobių ieškotojų bendruomenėje. Paskutinis su lobiu susijęs skambus incidentas nutiko 1955 metais.
Tada Korpus Kristi miesto policija nusivarė nuo kojų, mėgindama nutraukti kapų plėšikų siautėjimą istorinėse miesto kapinėse. Priežastis ta, kad kiek anksčiau viena Kalifornijoje gyvenanti 76 metų moteris pareiškė, kad ji buvo Pancho Villos medicinos sesuo ir kad jis apie pusantro milijono dolerių paslėpė būtent senosiose šio Teksaso miesto kapinėse.
Moters pavardė buvo Dolores Vasquez. Kai per kelis mėnesius kapų plėšikai galutinai įkyrėjo policijai, ją pagaliau atvežė į Korpus Kristi, kur ji iš karto pareiškė, kad buvo neteisingai suprasta. Lobis, pasak jos, paslėptas Holi Kroso miesto kapinėse, o jį paslėpė ne Villa, o jo priešai.
Žinoma, jokių brangenybių ir ten nebuvo, bet Dolores Vasquez taip pačiais metais buvo pasamdyta naujojo Holivudo filmo „Pancho Villos lobis“, minėto anksčiau, konsultante. Filmas išėjo kvailas, pilnas šaudynių, traukinių apiplėšimų ir be jokios prasmės. Kaip ir visa ši revoliucionieriaus lobio paieškų epopėja, per kurią Pancho Villa neteko bene vienintelės brangenybės, likusios jam po mirties – savo galvos.
