Haroldas Adrianas Russellas Kimas Philby, arba tiesiog Kimas Philby, per Antrąjį pasaulinį karą buvo tikra MI6 žvaigždė.
Jis buvo laikomas labai perspektyviu šnipu, o gal net būsimuoju slaptosios tarnybos vadovu.
K.Philby pelnė šlovę pjaustydamas Adolfo Hitlerio žvalgybos Abvero tinklus ir padėdamas sąjungininkams laimėti painų karą.
Jis kopė karjeros laiptais ir tada, kai pasaulį į gilią žiemą nustūmė Vakarų ir sovietų kova.
Pakeliui į britų šnipų Olimpą šis vyrukas Maskvai perdavė milžiniškus kiekius pačios slapčiausios informacijos, mirčiai pasmerkdamas šimtus ar net tūkstančius žmonių.
Tarp jų buvo ir lietuvių, kuriuos britai ruošė slaptam sugrįžimui į tėvynę.
Misija – nužudyti sukilėlių vadą
Kembridžo penketukas. Taip vadinami britai, kuriuos 1934–1951 metais užverbavo sovietai.
Londone gyvenęs NKVD agentas Arnoldas Deutschas susidraugavo su Kembridžo studentu K.Philby, o šis padėjo į tinklą įtraukti savo draugus Guy Burgessą, Donaldą Macleaną, Anthony Bluntą. Kiek vėliau prie jų prisijungė Johnas Cairncrossas.
Tie vyrukai veikė atskirai, tačiau gavo bendrą Kembridžo penketuko pavadinimą, nes buvo labai panašūs: kilmingi, talentingi, stropūs, priklausė išrinktųjų klubams, siekė karjeros Didžiosios Britanijos valstybės tarnyboje, o slapta buvo karšti komunistai.
Labiausiai atsidavęs buvo K.Philby.
1936 metais NKVD agentas ir kuratorius A.Deutschas įkalbėjo jį imtis jaudinančios užduoties – nutraukti atvirus ryšius su komunistais, neva išsižadėti draugų socialistų, tapti užkietėjusiu dešiniuoju ir teikti slaptą informaciją sovietams.
Naujasis vaidmuo K.Philby puikiai sekėsi. Jį priėmė į Anglų-vokiečių bendradarbiavimo draugiją, todėl Maskvos agentas galėjo laisvai keliauti po nacistinę Vokietiją ir netgi susitiko su A.Hitlerio užsienio reikalų ministru Joachimu von Ribbentropu.
1937 metais Ispanijoje prasidėjo pilietinis karas. Iš NKVD gavęs pinigų, K.Philby išvyko dirbti karo korespondentu ir padarė įspūdingą žurnalistinę karjerą.
K.Philby buvo taip arti ispanų lyderio, kad NKVD netgi įkalbinėjo nužudyti sukilėlių vadą. Vėliau šios idėjos sovietai atsisakė, tačiau tai buvo dėmė, kuri vėliau pakenks šiam sovietų agentui.
Nors širdyje buvo karštas komunistas, jis sugebėjo užsitarnauti Ispanijos sukilėlių lyderio generolo Francisco Franco pasitikėjimą. K.Philby patekdavo į pačias sudėtingiausias situacijas ir parengė įspūdingų reportažų.
1937 metų rugsėjį jis ir dar keli žurnalistai važiavo automobiliu netoli Ispanijos Taruelio miesto, kai šalimais sprogo artilerijos sviedinys. Vienas reporteris žuvo, du patyrė rimtus sužeidimus, o K.Philby per stebuklą išsigelbėjo.
Britas buvo apdovanotas generolo F.Franco ir pateko į jo artimiausią aplinką.
K.Philby buvo taip arti ispanų lyderio, kad NKVD netgi įkalbinėjo nužudyti sukilėlių vadą. Vėliau šios idėjos sovietai atsisakė, tačiau tai buvo dėmė, kuri vėliau pakenks jų agentui.
Tačiau tuo metu Didžiojoje Britanijoje jaunasis K.Philby tapo tikra žvaigžde. Jo straipsnius spausdino įtakingasis laikraštis „The Times“, vyrukas gavo teisę dėvėti karo korespondento uniformą, lydėjo Britų ekspedicinį korpusą į Prancūziją, net rengė reportažus iš Diunkerko mūšio.
Sugrįžęs į Londoną jaunasis žurnalistas pradėjo galvoti apie dvigubo agento karjerą, tuo labai nudžiugindamas savo sovietinius kuratorius.
1940 metais K.Philby pagaliau pavyko patekti į britų žvalgybą.
Istorikas Benas Macintyre'as knygoje „Šnipas tarp draugų“ rašė, kad iš dalies K.Philby pavyko dėl „Sunday Express“ karo korespondentės Hester Marsden-Smedley ir įtakingos konservatorės Marjorie Maxse rekomendacijų. Jos palaikė ryšius su slaptosiomis tarnybomis ir žavėjosi jaunuoju žurnalistu.
Maskvai išdavė vokiečių katalikus
Per Antrąjį pasaulinį karą K.Philby žaibiškai kilo karjeros laiptais. Jis pradėjo Specialiųjų operacijų štabe, kur užsiėmė propaganda ir dezinformacija, tačiau greitai buvo perkeltas į MI6 – prestižinę slaptąją tarnybą, kuri medžiojo šnipus visame pasaulyje.
K.Philby tikrai prisidėjo prie britų pergalės prieš nacistinės Vokietijos žvalgybą Abverą. Tuo pačiu metu visą informaciją jis nutekindavo sovietams.
NKVD sužinojo ne tik apie britų slaptus planus, operacijas, iššifruotus vokiečių kodus, bet ir apie pačią MI6 struktūrą, visus ten dirbančius šnipus, jų charakterius, vidines intrigas.
NKVD sužinojo ne tik apie britų slaptus planus, operacijas, iššifruotus vokiečių kodus, bet ir apie pačią MI6 struktūrą, visus ten dirbančius šnipus, jų charakterius, vidines intrigas.
Istorikas B.Macintyre'as rašė, kad per karą dauguma britų agentų pasiaukodami plušėjo, tačiau K.Philby buvo pats stropiausias – dienomis dirbo savo šaliai, o naktimis viską kopijuodavo sovietams.
1940 metais jam iškilo rimta grėsmė.
Buvęs sovietų šnipas Walteris Krivitsky perėjo į sąjungininkų pusę ir per apklausą papasakojo, kad kažkoks britų žurnalistas, dirbęs Ispanijoje per pilietinį karą, teikė NKVD informaciją apie generolo F.Franco aplinką ir net ruošėsi nužudyti vadą.
Tada MI6 nesuvedė galų ir K.Philby išsisuko.
1943 metų pavasarį į britų pusę perbėgo kilmingas vokietis Erichas Vermehrenas, kuris perdavė daug itin svarbios informacijos apie nacių žvalgybos tinklus.
Tai buvo toks rimtas smūgis, kad A.Hitleris įsakė išformuoti Abverą.
Tada E.Vermehrenas perdavė britams slapto Vokietijos katalikų judėjimo narių sąrašą. Tie žmonės buvo pasiryžę po Antrojo pasaulinio karą veikti kaip antikomunistinis judėjimas, jeigu sovietai okupuotų jų šalį.
K.Philby sąrašą nutekino Maskvai, todėl NKVD dar prieš Raudonosios armijos puolimą Vokietijoje išžudė jame buvusius katalikus.
Iki šiol neaišku, kiek žmonių buvo slaptame sąraše. Žinoma, kad Antrojo pasaulinio karo pabaigoje buvo nužudyta apie 5 tūkst. vokiečių katalikų.
Išdavė grėsmingą perbėgėlį
Po karo K.Philby ir toliau perdavinėjo sovietams daug svarbios informacijos. Jo surinkta medžiaga buvo tokia neįtikėtina, kad Maskva netgi pradėjo abejoti.
NKVD atrodė neįtikėtina, kad britai iki šiol nesuuodė apie MI6 žvaigždės praeitį: dalyvavimą komunistinėse organizacijose, žmoną komunistę, kontaktus su Austrijos socialistais, generolo F.Franco šnipinėjimą. Sovietai negalėjo patikėti, kad britai neranda ryšio tarp savo žvalgybinių nesėkmių ir K.Philby dalyvavimo tose operacijose.
1945 metų rugpjūtį į Stambule esančią Didžiosios Britanijos ambasadą kreipėsi įtakingas NKVD karininkas Konstantinas Volkovas. Jis pareiškė, kad suteiks svarbios informacijos apie sovietų šnipus britų diplomatijoje ir slaptosiose tarnybose, o mainais paprašė politinio prieglobsčio.
MI6 labai susidomėjo šiuo pasiūlymu ir pavedė savo žvaigždei K.Philby organizuoti K.Volkovo išgabenimo operaciją. Tai buvo prioritetinis reikalas.
K.Philby puikiai suprato, kad perbėgėlis jį demaskuos, todėl iškart informavo savo NKVD kuratorius apie bręstantį skandalą. Britas delsė imtis veiksmų tikėdamasis, kad sovietai sugebės likviduoti K.Volkovą pirmiau, nei jis bus išgelbėtas.
Taip ir nutiko. Potencialiai vienas svarbiausių britų informatorių per Šaltąjį karą buvo sučiuptas Stambule, slapta išgabentas į Maskvą, nukankintas ir nužudytas. Kaip ir jo šeima.
A.McKibbinas iškėlė idėją, kad į sovietų okupuotas teritorijas būtų galima išsiųsti užsieniečius rezistentus, kurie rinktų žvalgybinę informaciją ir kurstytų pasipriešinimą. Tokios grupės turėjo būti desantu permestos į Balkanus, Kaukazą ir Baltijos šalis.
K.Philby ne tik išsigelbėjo, bet ir išlipo visiškai sausas – MI6 nekilo įtarimų, kodėl jis taip delsė išgelbėti K.Volkovą.
Tuo metu įtakingas britų karininkas Alexanderis McKibbinas iškėlė idėją, kad į sovietų okupuotas teritorijas būtų galima išsiųsti užsieniečius rezistentus, kurie rinktų žvalgybinę informaciją ir kurstytų pasipriešinimą.
Tokios grupės turėjo būti desantu permestos į Balkanus, Kaukazą ir Baltijos šalis. Tarp jų ir į Lietuvą.
K.Philby apie tai puikiai žinojo, todėl sovietai nuo pradžių ruošėsi sutikti desantininkus.
Iškart pateko į sovietų žaidimą
1945 metų spalio 15-osios naktį Latvijos pakrantėje, kažkur ties Užavos švyturiu, buvo išlaipintas pirmasis rezistentų desantas. Laivas apsivertė Baltijos jūroje, todėl latviai neteko dalies krovinio, radijo stotelių, amunicijos.
Per kelias savaites keturis žvalgus sučiupo sovietų agentai. Latviai buvo kankinami Rygoje, todėl papasakojo apie savo misiją ir atskleidė radijo šifrus.
1946 metais kovo mėnesį sovietų žvalgybos karininkas Albertas Lukasevicsius pradėjo radijo žaidimą su britais. Jis panaudojo sulaikytų latvių radijo ryšio prietaisus ir šifrus, kad užmegztų ryšį su MI6.
Pastarieji kelis mėnesius ignoravo signalus, tačiau galiausiai patikėjo, kad desantininkai išgyveno ir atsakė į kontaktą.
Taip Rygoje prasidėjo sovietų žvalgybos žaidimas, į kurį buvo įpainioti ir lietuviai.
„Ši operacija buvo rengiama nuo 1946 metų, tad sovietai turėjo daugiau įrankių slaptai informacijai rinkti, ne vieną K.Philby. Bet jis atliko labai svarbų vaidmenį“, – 15min sakė Seimo narys ir istorikas Arvydas Anušauskas, kuris su žurnaliste Gražina Sviderskyte parašė knygą „,XX amžiaus slaptieji archyvai“.
Nuvedė sovietus pas J.Lukšą
Po neva sėkmingos latvių desanto operacijos, britų žvalgai Berlyne užmezgė ryšius su Lietuvos žurnalistu Jonu Deksniu. Jis buvo žinomas, nes lankėsi sovietų okupuotoje tėvynėje ir turėjo informacijos apie ten veikiantį pogrindinį judėjimą.
MI6 įdavė lietuviui 100 JAV dolerių, radijo stotelę, išmokė šifruotis pranešimus ir 1946 metų vasarą išsiuntė atgal į okupuotą Lietuvą. Ten jis turėjo užmegzti ryšius su partizanais, apmokyti juos naudotis britų radijo ryšiu, šifrais, o tada grįžti į Berlyną.
Nuo misijos pradžios J.Deksnys buvo atidžiai sekamas sovietų. Jie apie britų operaciją žinojo ir iš savo agento K.Philby.
Galima sakyti, kad tada lietuvis žurnalistas atvedė sovietus ir pas garsųjį partizaną Juozą Lukšą. NKVD nusprendė neliesti pasipriešinimo lyderio, tačiau atidžiai sekti ir vėliau panaudoti savo interesams.
Rugsėjo mėnesį J.Deksnys grįžo iš Lietuvos kartu su tariamu partizanų atstovu. Iš tikrųjų tai buvo sovietų žvalgas Lavrentijus Maksimovas, kuris rinko informaciją apie britus ir lietuvių pasipriešinimo judėjimą.
1947 metais Lenkijoje J.Deksnys vėl susitiko su J.Lukša ir perdavė jam 1000 JAV dolerių, kuriuos siuntė britai. Partizanas sąjungininkams pasiūlė sovietinių dokumentų pavyzdžių.
Taip buvo paklotas pamatas MI6 operacijoms Lietuvoje, kurias nuo pradžių režisavo sovietų žvalgyba.
Sukūrė žvalgybinį spektaklį
A.Anušauskas ir G.Sviderskytė knygoje „XX amžiaus slaptieji archyvai“ rašo, kad pirmasis lietuviškas desantas buvo ruošiamas 1949 metų sausio mėnesį Švedijoje įkurtoje žvalgų mokykloje. Tarp jų buvo lietuviai J.Deksnys, Kazimieras Piplys ir Valdemaras Briedis.
MI6 tikėjosi, kad okupuotoje Lietuvoje jie sugebės gauti informacijos apie sovietų karinį jūrų laivyną ir oro pajėgas, branduolines raketas. Taip pat buvo tikimasi, kad lietuviai sukus nuolatinį ryšį su partizanų judėjimu.
Operacija buvo pasmerkta nuo pradžios ne tik dėl dvigubo agento K.Philby. Švedijos žvalgų mokykloje dirbo sovietų šnipai, kurie perdavinėjo detalią informaciją apie pasiruošimą.
1949 metų balandžio 31-osios naktį torpedinis kateris S-208, kuriam vadovavo kapitonas Hansas H. Klose, sustojo Baltijos jūroje netoli Palangos paplūdimio. Ten išsilaipino šeši vyrai, iš kurių trys buvo lietuviai.
Jie savaitę klajojo po Lietuvą, tačiau Kretingos rajono Želvių kaime pateko į sovietų pasalą, kai susitiko su MGB agentais, kurie apsimetė partizanais.
Sovietai sudarė įspūdį, kad J.Deksnys su radistu išsigelbėjo, įvykdė užduotį ir laukia naujų desantininkų. Lietuvis jau buvo sutikęs kolaboruoti, gyveno Vilniuje, gaudavo 5 tūkst. rublių algą, o jo radijo stotelę valdė sovietų žvalgyba.
Ištrūko tik K.Piplys. Jis dar kurį laiką veikė vienas ir bandė perspėti britus, kad likusi grupės dalis greičiausiai pakliuvo į spąstus. Nepaisant to, MI6 pasitikėjo J.Deksniu, kuris jau buvo užverbuotas sovietų.
Pastarieji pasinaudojo lietuvių radijo ryšiu ir sukūrė žvalgybinį spektaklį. Sovietai sudarė įspūdį, kad J.Deksnys su radistu išsigelbėjo, įvykdė užduotį ir laukia naujų desantininkų.
Iš tikrųjų lietuvis jau buvo sutikęs kolaboruoti, gyveno Vilniuje, gaudavo 5 tūkst. rublių algą, o jo radijo stotelę valdė sovietų žvalgyba.
Jie pasiruošė priimti naujus britų paruoštus lietuvius, apgyvendinti juos tariamai konspiraciniuose butuose, maitinti dezinformacija ir taip kvailinti MI6.
Žaidimas pavyko. Britai patikėjo savo sėkme.
1949 metų pabaigoje Londono rajone Čelsyje buvo įkurta slapta bazė, kurioje MI6 ir kariškiai rengė lietuvius naujoms operacijoms. Agentai buvo mokomi slapstytis, išvengti sekimo, kautis, šaudyti, rašyti užkoduotus pranešimus, šifruoti, perduoti radiogramas.
NKVD apie Čelsio kursantus žinojo dar prieš tai, kai jie buvo paruošti desanto operacijoms, nes tarp instruktorių buvo sovietų šnipų.
„Viskas jau buvo išduota, juk visą laiką mus šefavo. Mūsų mokykloje nė vienos dienos nebuvo be rusų žvalgybos žmogaus“, – dokumentiniame filme „XX amžiaus slaptieji archyvai“ pasakojo Čelsio kursantas Anicentas Dukavičius.
Pranešė apie J.Lukšos desantą
1950 metais į šitą žaidimą įsitraukė JAV Centrinė žvalgybos agentūra (CŽA). Bendradarbiaudami su britais jie pradėjo rinkti savo desantininkus.
CŽA tikėjosi, kad jų paruošti rezistentai sugebės perduoti žinią Lietuvos pogrindžiui, kad šie ruoštųsi ilgai kovai.
Tada su amerikiečiais susisiekė partizanų lyderis J.Lukša. Lietuvis įspėjo, kad pagrindinį britų informatorių J.Deksnį kontroliuoja sovietai. Jis taip pat pranešė, kad tarp MI6 vadovų yra NKVD šnipų, nors K.Philby pavardės neįvardino.
CŽA į tokius pranešimus sureagavo rimtai, pradėjo atsargiau žiūrėti į britų teikiamą informaciją, tačiau jie net neįtarė, kaip arti buvo tas dvigubas agentas.
1949 metais MI6 žvaigždė K.Philby pradėjo koordinuoti britų ir amerikiečių žvalgybų veiksmus. Jis persikėlė gyventi į Vašingtoną, kur buvo priimtas kaip žvalgybos legenda. Dvigubas agentas galėjo laisvai rinkti informaciją apie CŽA ir FTB.
Ar K.Philby pranešė sovietams apie pirmąjį JAV instruktorių parengtą lietuvių desantą, kuriame buvo garsusis J.Lukša?
„Taip, jis perdavė pačią žinią, kad bus tokia operacija, kad įvyks žmonių permetimas. K.Philby turėjo tą informaciją, – 15min pasakojo istorikas A.Anušauskas. – Išlaipinimas įvyko visai kitaip nei planuota, todėl sovietams ta informacija buvo naudinga tik tiek, kad jie sužinojo apie J.Lukšos sugrįžimą.“
1950 metų spalio 3-osios naktį į okupuotos Lietuvos teritoriją įskrido amerikiečių lėktuvas „Douglas C-47 Skytrain“, kuriuo keliavo J.Lukša, Klemensas Širvys ir Benediktas Trumpys.
Šie lietuviai ne iškart pakliuvo į sovietų nagus, nes pilotai pakeitė išsilaipinimo planą, tačiau galiausiai jie buvo sučiupti.
Nutraukė operacijas dėl įtarimų K.Philby
CŽA savo partneriams britams perdavė J.Lukšos pranešimą, kad J.Deksnys yra užverbuotas ir jo pranešimus kurpia sovietai. Tačiau MI6 atsakė, kad pasitiki lietuviu ir toliau Čelsio mokykloje ruošė žvalgus naujoms operacijoms.
Britų maršrutas visuomet buvo tas pats. Agentai lėktuvu būdavo permetami į Hamburgą, tada į Kylį, iš ten laivu plaukdavo į Bornholmą, o tada – į Palangos arba Užavos paplūdimį.
1950 metų balandžio 22 dieną per tokią operaciją Palangoje žuvo lietuvis Justas Dočkus.
Nepaisant šios nesėkmės, po pusmečio Lietuvoje išsilaipino Algirdas Eugenijus Leichmanas ir Povilas Janickis.
Šiems lietuviams stebuklingai pavyko išvengti sovietų agentų. Jie apsigyveno Kaune, užmezgė ryšius su pogrindžiu ir dvejus metus MI6 teikė žvalgybinę informaciją.
Nei lietuviai, nei britai nesuuodė, kad ši sėkmė – kruopščiai surežisuotas sovietų spektaklis: jie gyveno saugumiečių įrengtame bute su pasiklausimo įranga, susitikinėjo su MGB agentais ir siuntinėjo visišką dezinformaciją.
1951 metais CŽA į Lietuvą išsiuntė antrąjį savo desantą, kuriame buvo Julijonas Butėnas ir Jonas Kukauskas. Abu jie pateko į sovietų rankas. J.Kukauskas buvo užverbuotas sovietų, tačiau sugebėjo apie tai įspėti amerikiečius.
Vašingtone virš K.Philby pradėjo tvenktis įtarimų debesys.
Visų pirma, tuo metu netikėtai į Maskvą pabėgo Kembridžo šnipų penketuko nariai D.Macleanas ir G.Burgessas. Pastarasis buvo artimas K.Philby bičiulis, kurį laiką gyvenęs pas jį Vašingone.
Antra, garsusis FTB vadas J. Edgaras Hooveris paskelbė ataskaitą, kurioje buvo susieta K.Philby komunistinė praeitis, jo užimtos pareigos ir darbai, britų žvalgybinės nesėkmės, perbėgėlių liudijimai apie dvigubus agentus ir sovietų žvalgybos pergalės. Iš esmės, tai buvo tik prielaidos, tačiau amerikiečiai viską sudėliojo teisingai.
Dėl bręstančio K.Philby skandalo CŽA nusprendė nutraukti operacijas Baltijos šalyse.
Paskutinis lietuvis – tik „lakmuso popierėlis“
1951 metais britai atšaukė K.Philby iš Vašingtono.
Slaptoji tarnyba MI5, kuri gaudė Didžiojoje Britanijoje veikiančius sovietų šnipus, pradėjo ilgą ir sudėtingą tyrimą.
MI6 buvo priversta atleisti K.Philby, bet paslapčia juo vis tiek pasitikėjo. Sovietų agentas ir toliau bendravo su buvusiais kolegomis, kurie manė, kad tai tik laikinas nesusipratimas.
Britai tęsė savo nesėkmingas operacijas Baltijos šalyse net ir po grėsmingų įtarimų apie savo žvaigždę.
1953 metų gegužę MI6 nurodė vienam agentui latviui nuvykti į Uralą ir pasemti vandens iš Isetės upės. Tada sovietai padarė klaidą. Jie išsiuntė britams tokio radioaktyvaus vandens mėginį, kad MI6 galiausiai suprato klastą. Latvis jau kelerius metus buvo kontroliuojamas sovietų.
Filme „XX amžiaus slaptieji archyvai“ A.Dukavičius pasakojo: „Atsibudau Vilniuje, perrengtas, kameroje, rankos mano buvo surakintos. Šalia sėdėjo kresnas vyrukas, kad neturėčiau jokių ketinimų.“
Tų metų pabaigoje į okupuotą Lietuvą buvo išsiųstas paskutinis lietuvis. Čelsio kursantas A.Dukavičius iškart buvo sučiuptas, jį kankino, įkalino, tačiau vyras išgyveno. Filme „XX amžiaus slaptieji archyvai“ rezistentas pasakojo: „Atsibudau Vilniuje, perrengtas, kameroje, rankos mano buvo surakintos. Šalia sėdėjo kresnas vyrukas, kad neturėčiau jokių ketinimų.“
Istorikas A.Anušauskas sako, kad tada britai jau buvo suvokę sovietų pinkles, todėl A.Dukavičius buvo siunčiamas tarsi paskutinis patikrinimas.
„Kai atlikinėjome tyrimą, išsiaiškinome, kad lietuvis buvo siunčiamas tik kaip lakmuso popierėlis. Britai norėjo galutinai išsiaiškinti, ar sovietai tikrai kontroliuoja žaidimą. Iš esmės, buvo žinoma, kad jis nebegrįš, – pasakojo istorikas A.Anušauskas, bendravęs su A.Dukavičiumi. – Pats jis man sakė, kad niekada nesijautė tvirtai, tačiau britai visko prižadėjo. Jis jautėsi ne šnipu, jautėsi kovotoju už laisvę. Ir Lietuvos, ir plačiąja prasme.“
* * *
Nuo 1946 metų K.Philby tiesiogiai ir netiesiogiai prisidėjo, kad visos britų ir amerikiečių operacijos Baltijos šalyse tragiškai sužlugo.
Į sovietų žvalgybos rankas pateko 14 lietuvių (įskaitant 5, kuriuos siuntė amerikiečiai), 13 latvių, 8 estai.
1956 metais K.Philby buvo sugrąžintas į MI6 ir išsiųstas į Beirutą. Galutinai jį demaskavo tik 1963 metais. Tada dvigubas agentas pabėgo į Sovietų Sąjungą ir gyveno iki mirties 1988 metais.
Rusijoje jis laikomas tikru didvyriu, Maskvoje ant FSB pastato kabo atminimo lenta.
1987 metais, prieš pat mirtį, K.Philby atvyko į Rygą ir susitiko su Latvijos KGB karininku A.Lukasevics, kuris nuo pradžių vadovavo šnipų žaidimui Baltijos šalyse.
K.Philby pareiškė, kad esą nieko apie tai nežinojo.
Parengta remiantis A.Anušausko bei G.Sviderskytės knyga „XX amžiaus slaptieji archyvai“ ir B.Macintyre'o knyga „Šnipas tarp draugų“.
