Lenkijoje veikė vienintelė partija – komunistų, visuomenę kontroliavo sovietinis saugumas, o šalies teritorijoje buvo dislokuota sovietinė kariuomenė.
Gdansko laivų statyklose gimęs „Solidarumo“ judėjimas, kaip streikuojančių darbininkų protestai prieš komunistinės valdžios sprendimus didinti kainas, labai greitai išplito ir tapo politinius reikalavimus keliančiu sąjūdžiu. Po devynerių metų jis atvedė šalį į Nepriklausomybę.
Popiežius ir laisvės viltys
Lenkija, nors ir nepriklausė Sovietų sąjungai, tačiau gyvenimas joje buvo panašus kaip ir kitose soclagerio šalyse: žmonės išgyveno kultūrinę priespaudą, sąžinės laisvės ribojimus, religijos persekiojimą, totalitarinę kontrolę, nepriteklių.
Bene pirmasis vilties ženklas lenkams buvo jų tautiečio kardinolo Karolio Voitylos tapimas Romos popiežiumi Jonu Pauliumi II ir jo ganytojiškasis vizitas į 1979 m. birželį į tėvynę.
Pirmą kartą per Lenkijos televiziją buvo transliuojamos katalikų mišios, o Pergalės aikštėje Varšuvoje buvo pastatytas didelis simbolinis kryžius.
Lenkijos tikintiesiems, o katalikų Lenkijoje buvo ir yra absoliuti dauguma, šis vizitas buvo vilties ženklas.
Popiežiaus dažnai kartojamas „Nebijokite“ buvo tas žodis, kuriame pavergta tauta išgirdo viską: raginimą kovoti už laisvę ir tikėjimą, padrąsinimą nebijoti represinio valstybės aparato ir priešintis komunizmo ideologijai.
Ši popiežiaus kelionė sustiprino lenkų dvasią labiau nei galėjo nuspėti komunistinė valdžia. Bažnyčia sustiprino savo autoritetą, o žmonės – laisvės troškimą.
Streikai – ne tik dėl duonos
Praėjus metams nuo popiežiaus vizito 1980 m. liepos mėn. Lenkijoje prasidėjo masiniai streikai dėl maisto produktų stygiaus, augančių kainų, infliacijos bei nepasitenkinimo komunistine valdžia.
Valdžia nusileido ir pasirašė susitarimą su streikų komitetais. Streikuojantiems darbininkams buvo garantuotas saugumas, socialinės nuolaidos bei buvo pažadėta surengti naujus rinkimus į gamyklų tarybas.
Kuriam laikui situacija nurimo, nes buvo pakelti atlyginimai ir pristabdytas kainų augimas.
Tačiau 1980 m. rugpjūtį streikai vėl įsisiūbavo Gdansko laivų statykloje, kai buvo iš darbo atleisti pagrindiniai streikų organizatoriai, tarp jų ir Lechas Valensa, „Solidarumo“ – pirmosios nepriklausomos Lenkijos darbininkų profesinės sąjungos – įkūrėjas bei vadovas ir būsimas Lenkijos prezidentas.
„Solidarumo“ nariu tapo beveik kad ketvirtas lenkas – profesinei sąjungai priklausė 10 mln. žmonių.
Tiesa, tada apie tokias politines aukštumas jis nė nesvajojo – anuomet svarbu buvo išlaikyti gausią šeimą.
Prie Gdansko laivų statyklos streiko prisijungė kitos laivų gamyklos, uostai ir kitos miesto gamyklos.
Nors tarp valdžios ir streikuojančiųjų buvo pasiektas kompromisas, kadangi valdžia sutiko pakelti atlyginimus, tačiau mažesniųjų gamyklų atstovai nebuvo patenkinti, nes susitarimas negerino jų padėties.
Todėl Gdansko laivų statyklos darbininkai nusprendė solidarizuotis su kitų gamyklų darbininkais ir paskelbė solidarumo streiką.
Tai buvo pirmas ženklas, kad Lenkijos piliečiai susivienijo prieš komunistinę valdžią.
Beje, apie įvykius daugiau buvo galima sužinoti iš užsienio nei Lenkijos žiniasklaidos, nes ji buvo cenzūruojama.
Lenkijoje žmonių bendrumas stiprėjo, streikai buvo vykdomi solidariai. Gdansko laivų statyklą supo minia žmonių, kurie palaikė streikuojančiuosius, nešė jiems maistą ir buvo savotiškas gyvasis skydas.
Tai įkvėpė menininką Ježy Janiševskį sukurti garsųjį „Solidarumo“ ženklą. Tuo metu „Solidarumo“ nariu tapo beveik kad ketvirtas lenkas – profesinei sąjungai priklausė 10 mln. žmonių.
Aukos už laisvę ir kunigas J.Popieluško
Bet jau po metų, 1981 m. „Solidarumas“ turėjo pasitraukti į pogrindį, nes Lenkijoje buvo paskelbta karo padėtis, kuri pareikalavo pirmųjų aukų. Prieš protestuotojus valdžia leido naudoti ginklus ir protestų metu šachtoje Katovicuose buvo nušauti 9 angliakasiai ir 21 buvo sužeistas. Kitą dieną Gdanske demonstracijų metu žuvo vienas žmogus, o du buvo sužeisti.
Žmonės savo nepritarimą reiškė melsdamiesi. Nuo 1980 m. rugpjūčio mėn. kunigas Ježy Popieluško, kuris palaikė „Solidarumo“ judėjimą, laikė Varšuvoje mišias už Tėvynę, kuriose atvirai kritikavo komunistinę valdžią.
Į jo laikomas pamaldas suplaukdavo minios žmonių, o pats J.Popieluško tapo savotišku dvasiniu lyderiu, darbininkų kapelionu. Jis važinėjo po visą Lenkiją, susitikdavo su darbininkais bei jaunimu.
Savo ganytojiškos veiklos – kelionių po šalį bei Mišių laikymo jis nenutraukė net įvedus karo padėtį. J.Popieluško drąsiai kritikavo komunistinį režimą, jo vykdomus nusikaltimus bei žmonių persekiojimus.
Lenkai pamilo jaunąjį kunigą, jo laikomos Mišios sutraukdavo daugiatūkstantines minias tikinčiųjų.
Taip charizmatiškasis dvasininkas tapo režimo priešu. Saugumiečiai rengė jo namuose kratas, per kurias patys padėdavo šaudmenų ar sprogmenų, kviesdavo į apklausas, melagingai skųsdavo bažnyčios hierarchams, baugindavo. Kartą jo automobilis buvo apmėtytas akmenimis.
1983 m. gruodį kunigui J.Popieluško buvo iškelta baudžiamoji byla su sufabrikuotais kaltinimais. Jis buvo suimtas, tardytas net 13 kartų ir tik įtakingų bažnyčios hierarchų prašymų dėka paleistas.
Lenkijos Bažnyčios vadovai siūlė gabiam jaunuoliui vykti studijuoti į Romą ir taip išvengti persekiojimų, tačiau J.Popieluško pasirinko tarnystę tikintiesiems ir taip pasirašė mirties nuosprendį sau.
Kunigo J.Popieluško kankinystė buvo vainikuota šventojo garbe.
Iki šiol nėra aišku, kas nutarė ir davė įsakymą brutaliai nužudyti kunigą.
1984 metų sausio 19-osios naktį sovietinio saugumo agentai persirengę kelių policininkų uniformomis sustabdė iš susitikimų su darbininkais Torunėje grįžtantį kunigą. Tą dieną jis kalbėjo tikintiesiems apie būtinybę atsisakyti keršto bei neapykantos ir blogį nugalėti gėriu, melstis už klystančius.
Saugumiečiai žmonių mylimą kunigą pagrobė, kankino ir po to įmetė į Vyslos upę.
Toks brutalus nusikaltimas sukrėtė Lenkiją, o kartu dar labiau suvienijo žmones ir sustiprino jų norą nusikratyti totalitarinio režimo.
J.Popieluško laidotuvėse dalyvavo apie 800 tūkst žmonių, o gedėjo visa Lenkija.
Trečioji Lenkijos Respublika ir J.Popieluško kanonizacija
Nusikaltimo nebuvo įmanoma užglaistyti, kilo didžiulis nepasitenkinimas. Todėl kunigą nužudę saugumiečiai, vadovaujami Gžegožo Pietrovskio, buvo teisiami, tačiau tikrieji nusikaltimo iniciatoriai bei organizatoriai liko nežinomi.
Priešingai, nei tikėjosi komunistinė valdžia, šis nusikaltimas ne tik neįbaugino žmonių, bet buvo didžiulis impulsas, paskatinęs siekti laisvės ir nusikratyti okupacijos bei nusikalstamo režimo kontrolės.
1989 metų vasarį „Solidarumas“ laimėjo iš dalies laisvus rinkimus į Nacionalinę Asamblėją. Tų pat metų gruodį Seimas patvirtino vyriausybės reformų planą, kuriuo nuo planinės ekonomikos buvo pereinama prie laisvos rinkos, iš konstitucijos pašalino užuominas apie komunistų partijos vadovaujamą vaidmenį.
Šalis buvo pavadinta Lenkijos Respublika.
1990 m. spalį buvo pakeista Konstitucija, kuri apribojo anuometinio prezidento V.Jaruzelskio valdymo trukmę. Lapkritį Lechas Walensa tapo prezidentu, o pirmieji laisvi Seimo rinkimai įvyko 1991 metais. Tais pat metais sovietų armija paliko Lenkiją.
Kunigo J.Popieluško kankinystė buvo vainikuota šventojo garbe. 2010 metų birželio 6 dieną jis buvo paskelbtas šventuoju. Iškilmėse dalyvavo ir senutėlė kunigo mama – jai buvo 100 metų.
Parengta bendradarbiaujant su:
