Ši knyga – ne vien „grynųjų“ aforizmų rinkinys, tai ir filosofinių apmąstymų, įdomių ir gilių įžvalgų politikos, meilės,
 |
| Sauliaus Žiūros/BFL nuotr./Leonidas Donskis |
literatūros, meno temomis raiška. Kai kurie tekstai neišvengiamai pailgėja ir virsta minties fragmentais, trumpais pasakojimais, savotiškomis trūkinėjančiomis esė arba variacijomis kitų autorių temomis. Tokias įvairių formų variacijas aforizmų temomis ar parafrazes galima pavadinti „mažosiomis europietiškomis istorijomis“ su moralizuojančia filosofine pabaiga, kai aforizmas tampa atspirties tašku ir pirmuoju kūrybinės minties judesiu.
Jei tavo gyvenimo istorijos negali papasakoti kitų žmonių gyvenimo istorijos, vadinasi, jos dar nėra.
Šabo liftas
2010 metų birželio 11 diena. Jeruzalė, Izraelis. Viešbutis. Devynioliktas aukštas. Keturi liftai. Kompiuterinė sistema, kuriai tereikia nurodyti, į kelintą aukštą kilsi ar leisiesi. Prie C ir D liftų stoviu aš ir jaunas vyrukas, panašus į amerikietį. Liftas neatvažiuoja. Į amerikietį panašus jaunas vyrukas pasirodo tikrai esąs amerikietis ir su stipriu amerikietišku akcentu pradeda plūsti liftą audringai guosdamasis man. Tyliai atsakęs, kad sistema veikiausiai perkrauta, leidžiu jaunuoliui desperatiškai įsisprausti į vis dėlto atvažiavusį sausakimšą C sekcijos liftą, o pats pasitraukiu prie A ir B liftų. Įeinu į atvažiavusį B liftą kartu su juodai apsidariusiu religingu ir skrybėlėtu žydu.
Liftas pradeda lėtai leistis, bet tik per du aukštus. Sustojęs ilgai cypsi, atsidaro, įleidžia norinčiuosius, vėl sucypsi ir lėtai leidžiasi dar du žemyn. „Tai šabo liftas, – nusišypso man juodai apsirengęs pakeleivis. – Šabo metu mums negalima jo aktyviai kviesti, todėl jis pats nuolat kyla ir leidžiasi kas du aukštai. Tai nepatogu ir keista, bet visai smagu.“ Šyptelėjęs atsakau, jog man tai visiškai priimtina ir nekelia jokio nepasitenkinimo. „Jūs tikrai nesuklydote? Gal vis dėlto vertėjo anuo važiuoti?“ – nenustoja vilties mane paguosti malonusis bendrakeleivis. „Ne, – atsakau jam. – Man tikrai miela ir įdomu.“ Pakeleiviai ramūs. Visai kitokie nei C ir D liftuose. Jie neatrodo nervingi. Tylūs. Šypsosi. Dviejų tipų liftai. Abu – kompiuterizuoti, demonstruojantys paskutinį technologijos
žodį. Tik vienas skirtas nereligingiems, o kitas religingiems. Dvi modernybės dviejuose liftuose. Visuotinė modernybė ir šabo modernybė. Visuotiniame lifte ir šabo lifte.
À l’amour
Europos Parlamento dešimtajame aukšte Briuselyje laukiu lifto. Pažįstama simpatinga tvarkytoja šnekučiuojasi su kitu techniniu darbuotoju, kol pastarasis staiga ima ir energingai nusičiaudi. Po to dar kartą. Ir taip keletą kartų iš eilės, vis smagiau. Mintyse sakau: „God bless you“. Būtent taip angliškai linkima visko paties geriausio tam, kuris rizikuoja iščiaudėti visą sielą. Šyptelėjusi tvarkytoja jam taria: „A l’amour“. Į meilę. Lietuviškai palinkėtum, kad viskas būtų tik „Į sveikatą“. Amerikiečiams būtina šią akimirką prisiminti žmogaus pažeidžiamumą ir tokią reikalingą malonę. Prancūzų kalbos genijus susitvarko savaip – viskas iš meilės, jos stygiaus arba troškimo. Kitą dieną iš ryto einu į savo darbo kabinetą tame pačiame dešimtajame aukšte. Eidamas prisimenu aną epizodą. O prisiminęs ir šyptelėjęs netikėtai išvystu pro mane praeinantį tą patį vyruką. Mintyse taip norisi jam palinkėti: „A l’amour“. Bet jis nečiaudi.
Nušvitimas
Europos Parlamentas Briuselyje. Buvęs jo pirmininkas ateina padėkoti politinėms grupėms. Jis atsisėda, o priešais mane atsistoja fotografas. Matau tik jo nugarą. Vaizdas užstotas. Atsistojęs atsiprašau jo ir kreipiuosi anglų ir prancūzų kalbomis prašydamas leisti man stebėti pirmininko kalbą. Jokios reakcijos. Mano kolegos pradeda juoktis. „Tiesiog taip yra – ką tu čia padarysi?“ – linksmai sako švedas kolega. Fotografas tylėdamas dirba savo darbą, tarsi mano prašymas būtų pašalinis triukšmas, kurį reikia ištverti ir kuris neturi sutrikdyti jo svarbaus darbo. Mano akyse Europos institucijoje nustoja galiojusios visos civilizuoto pasaulio normos.
Pasitraukiu į kitą vietą. Ir staiga mane aplanko nušvitimas. Per šito fotografo man atsuktą nugarą ir tylą (puikiai suvokiant, kad jis neleidžia stebėti politiko kalbos kitam tokį patį demokratinį mandatą turinčiam politikui) prabyla epochos diskursas. Aš, apgailėtinas barbaras, pasirodžiau nesupratęs, kad pirmininkas gelbstimas nuo nebūties. Ką reiškia mano patogus sėdėjimas lyginant su galimybe patekti ant žurnalo viršelio? Kas aš toks, kad sutrukdyčiau šventam aukšto asmens veido ir vaizdo išsaugojimo (vienai dienai, bet ar tai svarbu...) veiksmui patalpinant jį į pirmąjį kitos dienos laikraščio puslapį? Tuo metu, kai vyksta ši desperatiška kova už vaizdo laimėjimą masėms ir jos herojų apsaugojimą nuo nebūties, man gali į galvą šauti mintis apie tai, kad svarbiau yra patogiai sėdėti, matyti ir klausytis? Susivokiu. Ir susigėstu.
Europos daugiakalbystės projektai
 |
| Paralelinės tikrovės. |
Strasbūras. Katedra. Turistai. Minia. Saulė. Vidudienis. Pribėgusi prie manęs moteris susijaudinusi klausia: „Entschuldigung, where is kostiol?“* Supratęs, kad, panaudojusi dvi ES kalbas ir rusiškai pasakiusi žodį, kuris reiškia gražų tikslą pamatyti Strasbūro katedrą, atsakau damai rusų kalba, kad ji stovi šalia jos, ir parodau, kur reikėtų eiti. Nušvitusi moteris sušunka savo kelionės draugams: „Na, matote, Strasbūre žmonės kalba ir rusiškai!“ Keli Europos daugiakalbystės projektai.
*Entschuldigung (vok.) – atleiskite. Where is? (angl.) – kur yra?
Kostiol (rus.) – bažnyčia.
Globalinio kaimo šiokiadieniai
Nenoriu pirkti Lietuvoje muzikai klausytis ausinių. JAV jos pigesnės ir dažniausiai kokybiškesnės. Vašingtone nespėju to padaryti. Nusprendžiu užsukti į parduotuvėlę Kopenhagos oro uoste. Jaunas pardavėjas man pasiūlo tikrai puikias ausines, kokių net nežinojau esant, o jų kokybė pranoksta visas, kurias iki šiol išmėginau. Pamatęs mano bilietą jis klausia, ar aš iš Lietuvos.
Atsakau, kad taip. „Aš taip pat lietuvis“, – nušvinta jaunuolis. Trumpam prabilęs gana gražia lietuvių kalba, jis man pasako, kad yra JAV lietuvis, šiuo metu gyvenantis Malmėje ir dirbantis Kopenhagoje. „Mano brolis kalba geriau lietuviškai, mat jis yra pagyvenęs Lietuvoje“, – šiltai pasakoja Eric Vytautas Ž. Bet aš jam tik šypteliu ir susimąstau apie naująsias ausines, kurių nenorėjau pirkti Lietuvoje. Bet globali Lietuva mane pasivijo Kopenhagoje. O ausinės puikios. Vokiškos.
Atmintis gyvena kitur
Kaunas. Džiazo festivalis Kaunas Jazz. Koncertuoja džiazo trimito virtuozas Arturo Sandovalis. Jis kreipiasi į šėlstančią publiką: „Kas iš jūsų žino apie Vilniuje ką tik mirusį didį trimitininką Timofejų Dokšicerį?“ (Timofejus Dokšiceris – Lietuvoje gyvenęs legendinis rusų trimitininkas, nuo vaikystės nepamirštamo neapolietiško šokio iš Piotro Čaikovskio baleto Gulbių ežeras atlikėjas). Mirtina tyla. Suprantama – niekas neatėjo į A. Sandovalio koncertą atradinėti niekam negirdėtų vietos žmonių.
„Timofejus Dokšiceris – nuostabus trimito pedagogas ir muzikantas. Aš noriu pagerbti jo atminimą ir skirti jam kūrinį. Ar šioje salėje yra jo žmona?“ Atsistoja nedidelė kukli moteris – T. Dokšicerio našlė. „Ačiū jums“, – taria A. Sandovalis. Atmintis ateina iš šalies. Ji ateina iš Kito. Mums tik atrodo, kad saugome vietos atmintį. Iš tikrųjų ji atkeliauja iš kitur ir saugo mus. Reikia sukuriančios, įsteigiančios ir pasauliui apie mus pranešančios sensacijos, o apie mus pačius pasauliui iš tikrųjų liudija kiti. Nuo nebūties apsauganti atmintis ateina iš kitur. Ji gyvena ne čia. Atmintis gyvena kitur.
Cause he is everything I am not
Garbaus amžiaus elegantiška čekė, dirbusi Upsalos universitete tuo metu, kai aš ten atsidūriau kaip vizituojantis profesorius, kartą su manimi atvirai išsišnekėjo klausdama, kodėl man taip skubiai prireikė Milano Kunderos esė Vidurio Europos tragedija. Paaiškinau jai, kad rašau knygą apie lietuvių išeivijos mąstytojus, o jų minties niuansams perprasti man reikia Kunderos perspektyvos – kaip rakto Vidurio Europos jautrumui atverti. „Bet jo, deja, nemėgsta pas mus, Čekijoje, – atsidūsta kolegė. – Jis – pernelyg atviras, protingas, pasaulinio masto žmogus, kosmopolitiškas. Mes – per maža šalis, kad tokius rašytojus kaip jis įvertintume.“
Tą pačią akimirką susimąstau apie Tomą Venclovą. Ar jį labai mėgsta lietuvių inteligentija? Ar intelektiniu ir politiniu herojumi Lietuvoje tapo Aleksandras Štromas? Ar Vytautą Kavolį labai mėgo išeivijos statistai ir nacionalistai? „Čekija neturi nemeilės monopolijos savo didiesiems“, – pajuokauju. Po mūsų pokalbio M. Kundera pasidarė dar reikalingesnis būsimajai mano knygai.
Prabėgus metams viską į vietas JAV man sudėliojo vienas sakinys, kurį išgirdau iš kino aktoriaus Gene’o Hackmano lūpų filme The Royal Tenenbaums. Jame G. Hackmano vaidinamo pagrindinio personažo lūpomis išsakomas požiūris į naująjį buvusios žmonos vyrą: „He is everything I am not“ („Jis yra visa, kas nesu aš“). Po Sovietų Sąjungos žlugimo savo biografijas skubiai turėję perrašyti ir ideologinius salto mortale atlikti inteligentai juk nieko kito, be neapykantos, negalėjo sugalvoti tam, kuris juos aprašė – tokius, kokių patys savęs nekentė. Tai būtų paprastas ir nuoširdus dialogas filme. „Why do you hate him so much, pal?“ – „Cause he is everything I am not“ („Ko tu jo taip nekenti, drauguži?“ – „Nes jis yra visa, kas nesu aš“).
