„Viduramžių universitetuose Europoje ji [Šv. Valentino diena] labai išpopuliarėjo, ir studentai rašydavo savo išrinktosioms meilės laiškus, sueiliuodami juos turbūt lotynų kalba. Tik nežinau, ar galėjo juos perskaityti, nes moterų raštingumas viduramžiais buvo labai nedidelis“, – pasakoja L. Klimka.
Lietuvoje Šv. Valentino diena švenčiama nuo 1990-ųjų, kai buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė. Paklaustas, ar šiandien ši šventė šalyje prigijusi, etnologas L. Klimka atsako dviprasmiškai: ir taip, ir ne.
„Kas giliau žino šios šventės kilmę, jos istoriją, supranta, kad ji šiaip ar taip mums yra svetima. Ji turėtų būti populiari tik tarp studentų. Juolab kad mūsų tauta pavasarį turėjo dienų, kurios buvo išskirtinės mūsų kalendoriuje, kurios būtent susijusios su švelniais jausmais“, – sako etnologas.
Kas giliau žino šios šventės kilmę, jos istoriją, supranta, kad ji šiaip ar taip mums yra svetima
Jo teigimu, lietuviai, būdami žemdirbių tauta, gyvybinei jėgai neabejotinai skirdavo labai daug dėmesio. „Jie turėjo labai gražias dienas, per kurias jaunimas galėdavo artimiau vienas su kitu susipažinti, padraugauti ir gal kokį meilų žodelį pašnibždėti“, – teigia L. Klimka.
Pirmoji iš jų, anot L. Klimkos, yra Pempės diena, kovo 19-oji. Vėliau atskrenda gegutė ir švenčiama Gegutės diena, kai kiekviena mergina išsirenka sau tris brolelius, kurie visus metus turėtų ją ginti, saugoti ir įvairius darbus padėti nuveikti.
„Ir pagaliau ateina Sekminės. Antroji Sekminių diena, Aukštaitijoje vadinta Ryteliu arba Rytagonėmis, yra kupina pačių gražiausių liaudiškų dainų. Tiesiog gamta suklesti, ir visi jausmai atbunda, atgyja“, – tvirtina etnologas.
Tačiau jis teigia norįs, jog Šv. Valentino diena toliau būtų studentų meilės šventė, visai kaip viduramžiais. „Tik tegul jie [studentai] ne trumpąsias žinutes rašo, o meilės laiškelius ir dar surimuotus. Tai būtų kūrybinga“, – mano L. Klimka.
