Nors diskusijos moderatorius Vytautas Bruveris iškeltą fundamentalų klausimą apie istorijos reikšmę susiejo su šiemet minima 25 metų atkurtos Lietuvos nepriklausomybės sukaktimi, tačiau istorijos kaip praeities supratimo ir istorijos kaip mokslo prasmė ir vaidmuo mūsų visuomenėje yra tapusi aktuali bendresniame ir visai neproginiame kontekste, kuriame diskutuojama apie humanitarinius mokslus šiuolaikiniame pasaulyje.
Abiejų diskusijos dalyvių pasisakymuose buvo girdėti ta pati mintis, kad vadinamieji tikslieji ar gamtos mokslai dominuoja prieš humanitarinius ir socialinius mokslus ir šis dominavimas kelia realią grėsmę pastarųjų likimui.
VU Istorijos fakulteto profesorius A.Bumblauskas pažymėjo, kad Lietuvos mokslas pasaulio iššūkius pasitinka remdamasis sovietine inercija, kai svarbiausios pajėgos, intelektas ir laboratorijos buvo orientuojamos į fizikinius mokslus, kad šie tarnautų Maskvos interesams ir todėl jiems buvo skiriami didžiausi ištekliai.
Šiai minčiai pritardamas filosofas A.Jokubaitis klausė, ar būtų šiandien Lietuvoje tiek fizikų, jei ne sovietinis karinis kompleksas – būtent dėl to jų likę neproporcingai daug.
A.Jokubaitis klausė, ar būtų šiandien Lietuvoje tiek fizikų, jei ne sovietinis karinis kompleksas – būtent dėl to jų likę neproporcingai daug.
A.Bumblauskas teigė, kad tenka pripažinti tam tikrą gamtos mokslų pirmenybę, nes jie tikrina žmogaus tvarumo galimybes, t. y. pamatines išlikimo sąlygas, tačiau kiekviename moksle reikia kelti klausimą „kur yra problema“, o į šį klausimą neįmanoma atsakyti be socialinių ir humanitarinių mokslų pagalbos.
„Jei gamtos mokslai nebus kontekstualizuojami, nebus atsakoma į klausimą, kur yra problema, mes turėsime problemų“, – aiškino istorijos profesorius.
Gamtos mokslų diktuojamas mąstymas
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas A.Jokubaitis aiškino, kad moksliškumo standartus diktuoja gamtos mokslai, pradėję savotišką kolonizatorišką politiką – jie užvaldė mūsų protus, todėl bendrai į mokslą mes žiūrime per jų primestą prizmę. Pasak filosofo, gamtos mokslai virto technika, o jo atstovai mąsto techniškai, gamybiškai, inžinieriškai.
Pavirtę technika, gamtos mokslai pakeitė visą mus supantį pasaulį, bet kartu sukūrė vieną didžiausių mitų, kad yra didžiulis skirtumas tarp gamtamokslių ir humanitarikos. O šį skirtumą lemia tai, kiek viena ar kita disciplina gali pritaikyti matematiką.
-
Tomas Vaiseta: Dejonės iš „Pagalvinio“ kambario: apie archyvus, istorikus ir visuomenę
-
Istorikas Alfredas Bumblauskas atskleidė, kodėl Motiejaus Valančiaus portretas turėjo atsidurti ant didesnės, nei dviejų litų kupiūros
-
Alvydas Jokubaitis apie tautinę valstybę: tyriau vištos vagystę, radau didesnį nusikaltimą
Pagal šią dirbtinę skirtį, tos disciplinos, kurios gali labiau pritaikyti matematiką (pavyzdžiui, ekonomika ar sociologija) yra geresnės už tas, kurios tokių galimybių turi kur kas mažiau (pavyzdžiui, istorija).
Taip atsirado skirtis tarp humanitarinių ir socialinių mokslų. „Bet ar istorija nėra socialinis mokslas, o teisė – humanitarinis mokslas?“ – stebėjosi A. Jokubaitis.
„Fizikos ir gamtos mokslų filosofinis supratimas yra gąsdinantis. Gamtos mokslai negali savęs apmąstyti tais pačiais metodais, kuriuos naudoja savo tyrimuose“, – aiškino jis.
Šių mokslų atstovai įsitikinę, kad jie žino, kas yra mokslas.
„Aš labai bijau, kad čia barbarai artėja link mūsų“, – kalbėjo A. Jokubaitis, o netrukus pridūrė: „Mes nelabai pajėgūs sustabdyti to, kas dabar vyksta. Jie primetė savo žaidimą ir dabar mums liepia įrodyti, kodėl esame naudingi.“
Pasak A.Jokubaičio, humanitarai dažnai yra užėmę gynybinę poziciją – jūs tik mūsų nelieskite ir mes padarysime viską, ką tik norite.
A.Bumblauskas sutiko, kad kartais humanitarai nusišalina, ir tvirtino, kad istorikai turėtų aktyviau rengti diskusijas ir ginčus vienu ar kitu klausimu, neužsidaryti istorikų ceche, išeiti į platesnes erdves.
Profesorius A.Bumblauskas sutiko, kad kartais humanitarai nusišalina, ir tvirtino, kad istorikai turėtų aktyviau rengti diskusijas ir ginčus vienu ar kitu klausimu, neužsidaryti istorikų ceche, išeiti į platesnes erdves, o pirmiausia – labiau kontaktuoti su likusiu humanistikos pasauliu.
Diskusijos moderatorius V.Bruveris taip pat atkreipė dėmesį, kad dažnai yra sakoma, kad didžiausia Lietuvos istorijos mokslo problema yra ne tiek jo turinys ar tyrimo prioritetai, kiek kontaktas su visuomene, bendravimas su žmonėmis.
Ar turi istorijos mokslas atlikti pareigą tėvynei?
A.Bumblauskas teigė, kad turėtų egzistuoti istorikų pareiga tėvynei, tačiau čia pat pridūrė: „Dvidešimt penkerius metus vyksta ginčas, koks patriotas ir pilietis turėtų būti ugdomas mokykloje, ir labai dažnai sakoma, kad mokytojai lituanistai tarsi tai supranta ir kažką daro – ugdo lietuvių kalbos ir literatūros grožio supratimą.
Viskas puiku. O ką istorikai daro? Niekšas Gudavičius su Bumblausku juodina Lietuvą, nes sako, kad nieko panašaus nebuvo toje Lietuvos istorijoje, kitaip nei mums sako koks nors tikrai didelis patriotas. Tada tu tampi ne patriotu. Tada iš istorijos yra reikalaujama patriotinių burtakalbių.“
Lyg ir atkartodamas A.Jokubaičio mintį apie istorijos kūrybingumą, A.Bumblauskas teigė, kad vienas iš būdų, kaip istorikas gali atlikti pareigą tėvynei, yra istoriją rašyti taip, kad „vaikai nespjautų į jos pusę“.
A.Bumblauskas teigė, kad vienas iš būdų, kaip istorikas gali atlikti pareigą tėvynei, yra istoriją rašyti taip, kad „vaikai nespjautų į jos pusę“.
„Jau yra sutarimas, kad vidurinėje mokykloje vaikams Lietuvos istorija yra vienas pagrindinių dalykų, norint įeiti į mūsų bendruomenę, į mūsų sociumą. Šitą dalyką jau iškovojome ir tai jau vyksta“, – kalbėjo profesorius A.Jokubaitis.
Koks istorijos mokslo uždavinys?
A.Jokubaitis istorijos mokslo uždavinį suformulavo kaip kūrybinę veiklą.
„Netikiu, kad dalykai, apie kuriuos kalba istorikai, nedomintų žmonių. Kad filosofija yra reikalinga, aš visada pamatau, kai nueinu pas stomatologą ir pasiimu žurnalą „Cosmopolitan“. Tada aš matau, kad polinkis į filosofiją yra natūralus – ten visi kalba apie gėrį, grožį, t. y. apie tai, kas rūpi visiems ir yra filosofiniai klausimai. Aš manau, kad žmonės lygiai taip pat negali pabėgti nuo istorijos.“
Jis sakė, kad lietuviai užsispyrusiai nori skaityti ką nors apie istoriją ir, jei neranda istorikų darbų, renkasi apie ją rašančią literatūrą.
„Tad istorikų uždavinys yra kūrybinis. Reikia padaryti, kad žmonės atsigręžtų ir norėtų skaityti knygas, nes istorikai nuėjo į primestą gamybinį mąstymą. Kaip rektorius sakė per metinės ataskaitos pristatymą: „Pažiūrėkime, kokia yra mūsų mokslinė produkcija.“
Istorikai turi parodyti, kad tai nėra produktas, ne koks alus, o kad tai iš tikrųjų yra dvasios kūrinys ir žmonių dvasiai to reikia“, – teigė filosofas A. Jokubaitis.
O istorikai turi parodyti, kad tai nėra produktas, ne koks alus, o kad tai iš tikrųjų yra dvasios kūrinys ir žmonių dvasiai to reikia“, – teigė filosofas A. Jokubaitis.
Istorikas A.Bumblauskas prisiminė kalbas apie siekius sukurti „laimingą visuomenę“, kuriai rastis esą užtektų patenkinti tam tikrus materialinius poreikius (kad visi turėtų tualetus, šaldytuvus ir pan.).
„Bet laimingos visuomenės tikslas yra absoliučiai beprasmiškas, jeigu niekas nekelia klausimo, o kam ta Kovo 11-oji ir nepriklausomybė? Laimingą visuomenę galbūt galima sukurti ir be savo bendruomenės.
Bet Kovo 11-ąją siekėme ne tik kad nepriklausomybę atgautume, bet ir kėlėme klausimą, kad mes turbūt galime tvarkytis geriau ir mūsų marškiniai mūsiškiams bus svarbesni negu kito. Tokia nepriklausomybės prasmė – kad tvarkysimės geriau“, – dėstė A.Bumblauskas.
Jis taip pat teigė, kad labai dažnai užmirštama laisvės idėja, pamatinė Europos idėja, kad atsiskyrėme nuo Rusijos ir dėl to, kad tai yra kitas civilizacinis gyvenimo būdas.
Jis taip pat teigė, kad labai dažnai užmirštama laisvės idėja, pamatinė Europos idėja, kad atsiskyrėme nuo Rusijos ir dėl to, kad tai yra kitas civilizacinis gyvenimo būdas.
Juk ir partizanai kariavo ne tik už nepriklausomybę – jie kariavo ir prieš kolchozus, prieš deportacijas, prieš tai, ko Europa nebuvo mačiusi.
„Tad istorikų tikslas yra įrodyti, kodėl nepriklausomybė ir laisvė yra vertybės, kuriančios mūsų bendruomenę. Jeigu nebus mūsų bendruomenės, tai neaišku, kam fizikai tuos naujus šaldytuvus kurs“, – pabrėžė Istorijos fakulteto profesorius.
