Europietiškumas ir Europos tapatybės problemiškumas
Kasdien vis daugiau kalbant apie Europą, vis sudėtingiau yra apibrėžti jos tapatybę. Kaip pastebėjo Ralfas Dahrendorfas, ji esanti tam tikra „optinė iliuzija“: tai ją matai, tai vėl nematai. Europos tapatybės neaiškumas neretai išvedamas iš to, kad joje esama daug nacionalinių tradicijų bei istorijų, kurios nepanašios ar net prieštarauja viena kitai, nes istoriją aiškina iš etninės perspektyvos ar nacionalinio intereso.
Tuomet Europos tapatybė tampa galios tikslams turimu tapatybių „meniu“, „diskurso strategija, kurią sudaro nuolat kintančios nuorodų kategorijos“2. Kita vertus, nėra visiškai aiškios geografinės Europos ribos, o vis labiau pasikliaujant ES plėtros perspektyvomis bei vis mažiau kalbant apie Europos tradiciją, tampa vis sunkiau apibrėžti, kas nėra ir negalėtų tapti „Europa“.
Siekiant supaprastinti Europos ir ES santykio problemą, Europa imama sieti su istorine kultūrine tradicija, o ES – su politine ar ekonomine valstybių sąjunga.
Ginčytiniausias yra Europos ir ES tapatybių santykio klausimas. Europa turi kelis aiškiau išreikštus simbolius, siejamus pirmiausia su ES: vėliavą, himną ir „sostinę“ Briuselį. Siekis turėti Europos Konstituciją irgi buvo pastanga turėti bendrą aiškų simbolį. Tačiau net jei simbolių atsirastų daugiau, jie būtų ES kaip į valstybę panašaus darinio, o ne Europos simboliai.
Siekiant supaprastinti Europos ir ES santykio problemą, Europa imama sieti su istorine kultūrine tradicija, o ES – su politine ar ekonomine valstybių sąjunga. Vedami šio požiūrio kai kurie tyrėjai, analizavę europiečių santykį su europietiškumu, atranda, kad europietiškumas šiuo metu dažniau siejamas su ES nei su Europa, bei daro išvadą, kad kultūrinės Europos tapatybės vietą vis labiau užimanti politinė ES tapatybė, ES užpildanti „Europą“ specifiniu turiniu3. Į bendrumo paieškas nukreiptų diskusijų kontekste istorinė kultūrinė tapatybė neretai įgauna neigiamų atspalvių, nes ja grindžiami ir tautinių valstybių etniniai savitumai, XX a. sąlygoję etninius konfliktus bei žudynes.
Europos tapatybės klausimas gana dažnai aptariamas kaip analogija remiantis etnoso ir nacijos tapatybės perskyra. Etnoso vienybės pagrindu laikoma tam tikra istoriškai kultūriškai susiformavusių simbolių bei pasakojimų visuma, bendrai suprasta istorija, o nacijos – iš vieno ar kelių etnosų susiformavusi nacionalinė valstybė, kurios tapatybė siejama su pilietiniais-politiniais valstybingumo atributais.
Anthony D. Smithas yra padaręs didžiausią įtaką požiūriui, kad etnoso gyvavimui bei nacijos kūrimuisi ir tvarumui esminės reikšmės turintys etnosą vienijantys simboliai, kaip antai kalba, papročiai, savita kultūrinė istorijos interpretacija, vadinamieji „subjektyvūs faktoriai“, nes su jais žmones siejantys jų jausmai. Smithas atskleidė, kad laikui bėgant paskiri simboliai gali keistis, tačiau išlieka tas pats etnosui priklausančių individų susisaistymo būdas. Šiuo atžvilgiu jis oponavo vadinamiesiems modernistams, kurie tvirtino, kad nacijos esančios tam tikromis istorinėmis aplinkybėmis atsiradęs konstruktas, bendrą tapatybę žmonėms pateikęs ir įtvirtinęs per spaudą ir bendrą kalbą.
Etnoso ir nacijos perskyros taikymas pagal analogiją Europos tapatybei aptarti iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti patrauklus: atskiriami Europos kultūrinės ir politinės tapatybės sluoksniai, kuriuos galime apmąstyti turėdami panašią nacionalinę patirtį. Tačiau tokia analogija grįsta perskyra iš anksto suponuoja, jog į ES žvelgiama kaip į esamą ar būsimą „valstybę“, o į Europoje gyvenančias tautas – kaip ketinančias suformuoti vieningą etnosą.
Toks mąstymas galiausiai privestų prie minties, kad didžiausia kliūtis tokiam europiniam „etnosui“ yra dabartinė etnosų įvairovė, o tokiai ES – nacionalinių valstybių buvimas. Didžioji dalis tautinių valstybių remiasi vieno ar dominuojančio etnoso pagrindu, o kaip etnoso bendros tapatybės formavimo tikslą mato suverenios valstybės sukūrimą. Laikantis šios tapatybės perspektyvos, yra akivaizdu, kad bendrų istorinių kultūrinių Europos simbolių, susaistančių visus europiečius į tam tikrą „jausmų bendriją“, nesama arba jie neįvardyti.
Tad, žengiant žingsnį toliau, gali kilti (ir jau kyla) įvairių modernistinių bendros Europos socialinės ir politinės inžinerijos projektų, kaip pašalinti dėl etnosų įvairovės bei valstybių suverenumo kylančias kliūtis, idant galiausiai būtų sukurta neomoderni Europos tapatybė.
Siekiant šios tapatybės, reikėtų sukurti bendrą europinę spaudą, kad šios idėjos būtų efektyviai platinamos; pasirūpinti, jog šios europinės bendrybės atsirastų kiekvienos šalies mokyklų mokymo programose.
Taip pat reikia kurti bendrą europinę kultūrą, inicijuojant ir remiant euroromanų, eurospektaklių, eurokino, europopkultūros projektus, kitais būdais keisti prie lokaliniais simboliais prisirišusių etnosų sąmonę. Jei remtumės modernisto Benedicto Andersono aprašytuoju modernistiniu tautų radimosi keliu, tai prieitume prie išvados, kad, pasirinkus vieningą europinę kalbą bei pasitelkus naujausius informavimo būdus, būtų galima suburti įsivaizduojamą europietišką bendruomenę6, kurios pagrindu galėtų rastis Europos nacija. Siekiant stiprinti Europą-valstybę, taip pat reikėtų steigti europinius politinės galios centrus, centralizuotas institucijas, silpninant paskirų nacionalinių valstybių politines galias...
Konstravimo būdu einant šio tikslo link, reikėtų stengtis sukurti vieningą europinę visuomenę: parašyti bendrą istoriją, identifikuoti ir išpopuliarinti dabartinius europinius herojus, kurie būtų daug patrauklesni už nacionalinius, išskirti visiems europiečiams bendras atmintinas vietas ir datas. Šis sumanymas skatintų ieškoti nacionalinės tapatybės simbolių, žygių ir herojų vietos bendroje Europos istorijoje ar kokiu kitu būdu generuoti stiprius bendrus Europos simbolius.
Jokie karaliai ar karžygiai veikiausiai negalėtų tapti bendrais istoriniais herojais. Net kultūrinio „paribio“ veikėjai taip pat yra skirtingai svarbūs atskiroms nacijoms.
Tačiau jau čia matyti šio galimo projekto trukdžiai. Dėl sudėtingos Europos istorijos praėjusių laikų herojai vienai tautai dažniausiai yra antiherojai kitai. Galima pasitelkti dviejų gretimų tautų, lietuvių ir lenkų galimo bendrumo pavyzdžius. Pavyzdžiui, lietuviai ir lenkai visiškai skirtingai vertina Juzefo Piłsudskio žygius, ir šie vertinimai nesupanašėtų net po dešimties metų diskusijų, nes jie yra grįsti jausmais ir istorine atmintimi. Jokie karaliai ar karžygiai veikiausiai negalėtų tapti bendrais istoriniais herojais. Net kultūrinio „paribio“ veikėjai taip pat yra skirtingai svarbūs atskiroms nacijoms.
Antai sunku būtų tikėtis, kad Czesławas Miłoszas taptų lygiai svarbus lenkams ir lietuviams, tačiau neabejotina, kad jis yra skirtingu būdu svarbus kiekvienai tautai. Lieka mokslo ir meno veikėjai, tačiau ir šiuo atveju nėra jokių garantijų, kad tautos neims skaičiuoti, kiek kurios nacionalinių herojų patenka į europinį didvyrių olimpą bei derėtis dėl kvotų.
Tereikia prisiminti, kiek politinių pastangų prieš kelis metus pirmininkaudami ES Tarybai sutelkė lenkai, kad europinė mokslininkų stažuočių programa vadintųsi ne „Marie Curie“, o „Maria Skłodowska-Curie“. Užmojis pavyko iš dalies, nes nuo kitų metų atsinaujinsiančioje programoje vardas ir toliau rašomas „Marie“.
Galiausiai, net ir atradę kokį bendrą herojų, susiginčytume, kokia forma turėtų būti užrašyta jo pavardė (Milošas ar Miłoszas). Visa tai rodo, kad turimas bendras istorinių veikėjų arsenalas mums menkai tepadėtų išskiriant bei įvardijant visai Europai svarbius asmenis. Pasirinkus europinio bendrumo konstravimo kelią, nuo istorijos veikiausiai reikėtų atsiriboti bei kurti naujus „bendrus“ herojus.
ES plėtra bei tam tikrų institucijų centralizacija gali sukurti įspūdį, kad ES vis dėlto vystosi šia tapatybės konstravimo kryptimi. Tačiau tai tėra iliuzija. Nacionalinė savivoka yra labai stiprus veiksnys, ir tai galime tvirtai teigti remdamiesi savo istorija. Sovietų valstybė yra žlugęs betautės nacijos, sovietinės liaudies, inžinerinio formavimo pavyzdys, ir tai patvirtina Smitho mintis apie nacijų formavimosi pagrindus.
Didžiulių pastangų dėka 1970 m. 76 proc. SSRS gyventojų gebėjo bendrauti rusiškai, bet vis dėlto 94 proc. jų gimtąja kalba laikė savo tautos, o ne rusų kalbą8. Nepaisant labai blogos Sovietų Sąjungos ekonominės situacijos, ją sugriovė ne ekonominis bankrotas, o nacionaliniai sąjūdžiai. Sovietų režimas, apie ką bus kalbama toliau, įvertino tautinių sentimentų stiprumą, Lietuvoje ieškojo būdų, kaip tautiniams simboliams suteikti „saugų“ pavidalą ir vietą formuojamoje sovietinėje lietuviškojoje tapatybėje.
Režimo turimų priemonių įvairovės bei politinės centralizuojančios galios stiprumo nei iš tolo negalima lyginti su dabartinės ES galiomis. Sovietų valdžia kontroliavo spaudą ir švietimą, intelektualų veiklą, turėjo galimybės persekioti ir represuoti tautiškai nusiteikusius žmones. Nepaisant viso to, tautiniai sentimentai ne tik neišnyko, bet ir tapo vidine griaunamąja jėga. Buvę sovietologai ir istorikai vienareikšmiškai pripažįsta, kad nacionalinis faktorius tinkamai įvertintas nebuvo.
Lietuvos patirtis paneigia modernistų idėją, jog nacijos galinčios būti sukurtos nevienalytei įvairiakalbei žmonių miniai pateikus vienijantį pasakojimą bei jį išpopuliarinus per masinės komunikacijos priemones, pasitelkus vieną kalbą. Tiesa, modernistų interpretacija galbūt ir galioja nacijoms, natūraliai susiformavusioms iš daugelio etnosų, tačiau kiekviena jų turi savitą istoriją.
Vien ribotai ją galima taikyti tokioms nacijoms kaip lietuvių, susiformavusioms vieno etnoso pagrindu, ar taikyti kaip šabloną tautinės inžinerijos tikslams9. Europos tapatybės apmąstymas pagal analogiją su tauta gali atitikti kai kurių nacijų istorinę patirtį, tačiau kitoms numatytų istorine patirtimi patvirtintų bendruomenę ir valstybę saistančių ryšių silpnėjimą, vertybinių bei tradicijos pamatų nykimą.
Tautos savaip įsivaizduoja Europą, ir šį įsivaizdavimą yra linkusios paversti bendru. Jei lenkai suformuotų savo europinę tapatybę, tai galėtų sukelti nepasitenkinimą vokiečiams, „nes jie vokiškus standartus subendrina iki europinės normos, kuri yra privaloma taip pat ir lenkams“.
Panašaus inžinerinio projekto įgyvendinimas galėtų sukelti naujo pobūdžio tarpnacionalinius konfliktus, kultūrinius karus ar priešpriešas. Kaip atskleidžia tyrimai, jau šiuo metu fiksuojama dviguba, Europos ir nacionalinė, tapatybė nereiškia, kad visi Europą mato vienodai: ir Europos supratimas yra „nacionalinis“. Tautos savaip įsivaizduoja Europą, ir šį įsivaizdavimą yra linkusios paversti bendru. Jei lenkai suformuotų savo europinę tapatybę, tai galėtų sukelti nepasitenkinimą vokiečiams, „nes jie vokiškus standartus subendrina iki europinės normos, kuri yra privaloma taip pat ir lenkams“.
Nepaisant tam tikrų pastangų kurti bendrą europinę visuomenę (laisvas darbo jėgos judėjimas, įvairios jaunimo ir studentų mobilumo programos ir pan.), tai daro labai nedidelę įtaką. Atlikti tyrimai parodė, kad didžioji dalis gyventojų yra prisirišę prie nacionalinės populiariosios kultūros: „skaito vietinius laikraščius, klauso muzikos, kuriamos nacionalinių artistų, ir skaito nacionalinių autorių parašytas knygas“.
Pasitelkdami Lietuvos pavyzdį, galėtume sakyti, kad Stiegą Larssoną kaip savą vertina daugelis europiečių, taip pat ir lietuviai, tačiau tikrasis lietuviai kultūros herojus yra Marcelijus Martinaitis.
Europos tapatybę galima apibrėžti ne kaip „neonacionalinę“ tapatybę, tačiau tik kaip vieną iš tapatybių greta nacionalinės. Tokiai tapatybei pakaktų tam tikro tapatinimosi su Europa, o europietiškumui nereikėtų „demoso, kuris nacionalinę tapatybę pakeistų europine“. Europinių organizacijų bei įsitraukimo į jas tyrimai atskleidė, kad nacionalines ribas peržengiančių pilietinių organizacijų, galinčių kurti tai, kas galėtų būti pavadinta europiniu pilietiškumu, esama labai nedaug.
Aktyviausiai veikia profesiniu pagrindu vienijamos organizacijos: 85 proc. europinių organizacijų „tenkina profesionalų, mokslininkų ir vadybininkų interesus“. Vadinasi, europinis bendrumas randasi nedidelėje visuomenės dalyje, tarp tų, kurie dalyvauja europinėse valdymo struktūrose, turi verslo ryšių su kitomis šalimis, vykdo bendrus mokslinius tyrimus tarptautiniuose projektuose.
Lietuvoje europinė tapatybė taip pat gana silpna. Prieš stojant į ES 1999 m. Lietuvoje su Europa save tapatino 3 proc., ir tai atitiko Europos šalių vidurkį, su pasauliu – 4 proc. lietuvių.
Vadinasi, europietiškumas nevertintas kaip koks išskirtinis tapatybės elementas greta lietuviškumo ar drauge su juo. Kylant sunkumams apibrėžti, kiek skirtingoms tautoms priklausančių Europos gyventojų save taip pat laiko europiečiais bei siekiant išvengti priešpriešos tarp europietiškumo ir tautiškumo, vietoj tapatinimosi su Europa vis labiau pasitelkiamos metodologiškai lankstesnės savęs siejimo su Europa formos.
Lietuvos tyrimuose vartojama „siejimo“ su Europa sąvoka atskleidžia, kad šiuo metu 83% politinio elito atstovų „labai arba šiek tiek save sieja“ su Europa. Vis dėlto Lietuvos elitas daug mažiau save „labai sieja“ su Europa nei šalių senbuvių politiniai elitai. Šie tyrimai teikia tam tikrą statistiką, tačiau labai menkai atskleidžia tautiškumo ir europietiškumo santykį bei galimus konfliktus, nes nėra aiškus tokio europietiškumo turinys.
Dėl Europos tapatybės neaiškumo tyrėjams sunku rasti būdų, kaip tą turinį apčiuopti. Neretai pasitelkiami panašūs kriterijai, kuriais matuojamas ir tautiškumas, tačiau tokio tyrimo rezultatai veikiau atskleidžia metodo ribotumą nei ką pasako apie tapatybę. Antai tiriant, kaip žmonės supranta „buvimą europiečiu“, ir pasitelkus tokius kriterijus kaip turėti europiečius (lietuvius) tėvus, gimti Europoje (Lietuvoje), jaustis europiečiu (lietuviu) ir pan., aptinkama, kad „tautinių“ ir „europinių“ verčių siejimas su buvimu europiečiu yra panašus.
Nors tyrėjai tokios išvados nepadarė, tačiau peršasi apibendrinimas, kad tiriamieji tautiškumo nepriešino europietiškumui, o europietiškumo turiniai jiems veikiausiai buvo neaiškūs. Taigi kur kas prasmingiau ieškoti kriterijų bei būdų apčiuopti europinę tapatybę kaip savitą tapatybės variantą, besiskiriantį nuo nacionalinės.
Analogija tarp Europos ir tautos skatina atskirti kultūrinę istorinę (taip pat ir religinę) bei politinę plotmes. Kai kurių nacijų atveju šis skirtumas gali būti pagrindžiamas, nes antai demokratinė tvarka gali būti suvokiama kaip „perimta“ iš šalies. Tačiau Europoje šis skyrimas – labai abejotinas. Čia politiškumas yra glaudžiai siejamas su kultūros tradicija: demokratinė tvarka kaip Europos politinio bei pilietinio gyvavimo pagrindas yra jos kultūrinės tradicijos darinys. Vienas ES tėvų Robertas Schumanas, kalbėdamas apie demokratiją kaip Europos raidos dalyką nurodė, kad demokratija „bus arba krikščioniška, arba jos nebus“. Tad Europos tapatybė apibrėžtina veikiau kaip vertybinis pagrindas, apimantis ir kultūrą, ir politiką.
ES būklę tinkamiau vertinti ne pagal tai, kiek ji priartėjusi prie numanomo Europos-valstybės tikslo, o pagal tai, kaip ES dabartinis pavidalas atitinka tradicijos suformuotą „europietiškumą“, kuris yra svarbus tautai ar individui. Tokia tapatybė reiškia ne modeliuojamą instrumentą tam tikriems tikslams pasiekti, tačiau kaip suvokimo vertą dalyką, lemiantį žmonių sprendimus ir veiksmus. Iš šios tapatybės pozicijos Europos kultūrinių tapatybių įvairovę ar europinės tapatybės neapibrėžtumą galima vertinti ne kaip politinės galios veikėjams naudingą ar neparankų dalyką, o kaip faktą, kilusį iš Europos tradicijos, nacionalinės valstybės pobūdžio bei tautų keliamų klausimų apie jų tapatybę Europoje.
Sunkiai apčiuopiamai kultūrinei istorinei Europos tapatybei tapus individo ar tautos vertybiniu atskaitos tašku procesams Europai vertinti, taptų galima konstruktyvi diskusija apie ES vertybines ribas bei galimą ateitį. Išryškinami įvairūs Europos tradicijos pasiekimai ir jos tapatybės vertybinės atramos: „krikščionybė, laisvoji rinka ir demokratija“, demokratinė tauta kaip „nepaprasta žmonių vienijimosi forma“ ar romėniškoji krikščionybė, suteikianti europietiškumui (svetimo perėmimo kaip savo) formą. Vykstančioje diskusijoje įvardijus kultūrinius Europos pagrindus, būtų sukurta galimybė į ES per Europos tapatybės prizmę, o ne priešingai. Šios žiūrėjimo krypties toliau ir laikysimės.
Nors atskleidėme, kad europinės tapatybės aiškinimai pagal analogiją su tautine tapatybe yra klaidinantys bei gali vesti į naujus konfliktus, pati šių tapatybių sąsajos įžvalga yra svarbi. Atsispirti derėtų nuo to, jog kiekviena Europoje gyvenanti tauta turi savą europinės tapatybės vaizdinį bei savitą Europos tapatybę.
Sekant Smitho mintimi, jei kalbame apie tokią tapatybę, kuri paliečia žmonių jausmus, nepalieka abejingų bei skatina imtis vienų ar kitų veiksmų, tai europietiškumą aptinkame kaip tautinės tapatybės vieną sudėtinių dalių, tam tikrą vaizdinį ar simbolį, neatskiriamą nuo tautos istorinės patirties bei jos įprasminimo. Bandymai „objektyviai“ apibrėžti europinę tapatybę nėra pavykę, ir tai skatina eiti „tautinės Europos“ ar „lietuviškos Europos“ tapatybės apibrėžimo keliu. Vien tokia Europa lietuviams kažką reiškia ir rūpi. Kiek lietuviškoji Europa sutampa su kitų tautų europomis – atskiras klausimas.
Nuo XIX a. pabaigos, ėmus rastis lietuviškosios tapatybės apibrėžtims, kurias atpažįstame ir šiandien, galime identifikuoti tris skirtingus santykio su europine tapatybe modelius. Juos sąlygiškai galima įvardyti kaip tautos individualybės, Europos besivejančios kolonijos ir regioniškumo tapatybės modelius. Regioniškumo ar regionų partnerystės modelis laikosi idėjos, jog galima plėtoti atskirą tapatybę, rūpinantis regioniniu saugumu ir sudarant regionines sąjungas, o Europą – kaip tokių regionų sąjungą. Europos kolonijos modelis grindžiamas idėja, kad lietuviškumas vejasi Europą bei siekia įsikurti jos civilizacinėje įtakoje. Tautos individualybės modelis atskleidžia nuostatą, jog galima Europa – silpnai susaistytų suverenių tautinių valstybių visuma.
Trys lietuviško santykio su europietiškumu modeliai išskirti remiantis ryškiausiais lietuviškosios tapatybės simboliais. Jie nedera tarpusavyje, nors jų paskiri elementai gali būti integruojami į tam tikrus, net konfliktuojančius tapatybių darinius. Kartu tai trys ryškiausi lietuviškosios tapatybės tipai, besiremiantys skirtingomis vertybinėmis nuostatomis, per kurias skleidžiasi skirtingas kultūrinės bei politinės tapatybių santykis bei kuriomis gali būti grindžiami skirtingi kultūriniai bei politiniai tikslai ir elgsenos.
Trys lietuviško santykio su europietiškumu modeliai išskirti remiantis ryškiausiais lietuviškosios tapatybės simboliais. Jie nedera tarpusavyje, nors jų paskiri elementai gali būti integruojami į tam tikrus, net konfliktuojančius tapatybių darinius.
Lietuvoje nepavyko aptikti ryškesnių pastangų identifikuoti lietuviškojo europietiškumo ar dabartinės lietuviškosios tapatybės tipus, nors ir esama nemažai bandymų įvertinti ar bent įvardyti lietuviškosios tapatybės ar būklės santykį su „išore“, vakarietiškumu ar europietiškumu. Dažnai pasitaiko siekių susisteminti tai, ką būtų galima įvardyti kaip „anti-tapatybes“. Antai Vytautas Berenis tai pateikia kaip skirtingas Lietuvos kultūros raidos vizijas ar scenarijus XXI a.: „Pirmas scenarijus – etninės kultūros marginalizacija ar net pseudolietuviškos kultūros vesternizacija.
Antrasis – vietinės kultūros „kreolizacija“, kai globalinės ir vietinės vertybės sąveikauja ir keičia viena kitos būvį. [...] Trečioji galimybė – naujo etnoso su naujakalbe ir vartotojiška pasaulėžiūra susidarymas“.
Autorius prisipažįsta pateikęs tai kaip neautentiškus, „inscenizacinius“ scenarijus, tad tie scenarijai yra veikiau grėsmių įvardijimai nei kultūriniai imperatyvai. Šioje klasifikacijoje ryški nuostata nepripažinti galimybės, jog europietiškumas ar pasauliškumas yra lietuviškosios tapatybės integrali dalis, tad jis pateikiamas kaip konfliktuojantis su lietuviškumu, lietuviškumo ne-tapatybė bei prognozuojamos šio konflikto pasekmės.
Vis dėlto esama ir mėginimų pozityviai aptarti europietiškumą lietuviškume. Kęstutis Paulauskas iš saugumo perspektyvos yra įvardijęs keturias Lietuvos tapatybės ir saugumo interpretacijas ar naratyvus: oficialųjį, konvencinį, geopolitinį ir tradicinį naratyvą.
Lyginant Paulausko skirstymą su šiame straipsnyje siūlomu, galima pastebėti, jog konvencinis naratyvas iš dalies atitinka „besivejančios kolonijos“ modelį, o geopolitinis naratyvas – regioniškumo tapatybės modelį. Tačiau iki šiol nebūta aiškesnių mėginimų europietiškumą aptarti kaip lietuviškosios kultūrinės tapatybės neatskiriamą dalį. Toliau aptarsime tautos individualybe besiremiantį lietuviškosios europinės tapatybės modelį.
Tautos individualybė: ES grėsmės ir Europos saulėlydis
Tautos individualybę pabrėžiančio santykio su Europa šaknys glūdi XIX a. tautinio atgimimo simboliuose. Gimstant tautai, teko ieškoti jos išskirtinumo atributų, kurie pirmiausia matyti kalboje bei ja ir senesniais pasakojimais pagrįstoje trakiškos lietuvių kilmės istorijoje. Šis santykio su Europa modelis nėra paprastas.
Galima rekonstruoti, jog jis susijęs su mėginimu paaiškinti tris susijusius dalykus: lietuvių kaip etnoso kilmę ir atsiradimą Lietuvos teritorijoje, lietuvių kalbos sudėtingumą bei senumą ir lietuvių kalbos išskirtinumo „nederėjimą“ su neaukštu lietuviškojo etnoso civilizaciniu lygiu. Europos idėja formuojasi šių paaiškinimų kontekste. Pirmiausia lietuvių kilmė bei kalbos senumas aiškinamas priešeuropietiška lietuvių kilme.
Simonas Daukantas dėl kalbos senumo daro išvadą, kad lietuvių protėvynė buvusi Kimerijoje (graikiškame krašte): „Tas dar aiškiau rodo senovėj lietuvius gyvenusius minavotuose kraštuose, jog, veizint į jų kalbą ir lyginant su kalba grekonų, rymionų ir trakonų, regima yra, jog tos visos tautos gilioj senovėj vienus tėvus yra turėjusios“. Daukantas mini „trakonis“, Jonas Basanavičius išplėtoja lietuvių kilmės iš trakų, gyvenusių Mažojoje Azijoje ir Graikijoje anksčiau už helėnus, idėją.
Trakų karalius Palemonas turėjęs palikti tėvynę dėl alinančių karų su romėnais, atvykęs į šiaurę ir apsigyvenęs žemo civilizacinio lygio tautos apgyventame krašte. Praėjus beveik šimtmečiui, Gintaras Beresnevičius analizuoja šį lietuvių tautos kilmės mitą, ieško „tikrų įvykių“ versijos, aiškina karaliaus Palemono trakišką kilmę ir jo išvykimo priežastį dėl pralaimėjimo karuose bei nustato tikslią išvykimo datą: „Pats Palemonas II buvo Bosforo karalius 38–41 m., jo ir jo palydos emigracijos laikas greičiausiai 63 m.“ Atskirai neanalizuojant šią kilmės versiją grindžiančių argumentų, svarbu, kad šioje lietuvių kilmės interpretacijoje trakai siejami su civilizacija, gyvavusia dar iki europinės civilizacijos bei suteikusia jai pamatą.
Vėlesnis civilizacinis lietuvių nuosmukis aiškinamas susidūrimais su Europa, kurioje įsivyravęs tas pats karingas ir agresyvus pradas, kuris privertė Palemoną palikti savo tėvynę: „toji rami kultūra, vokiečiams čia įsiskverbus, turėjus sustoti arba atgal eiti“28. Dėl geografinių priežasčių izoliuota tauta kelis šimtmečius išlaikiusi senąją civilizaciją, tačiau galiausiai susidūrusi su europiniais agresoriais. Istorijos ratas tarsi apsisuka: tai, nuo ko pavyko ištrūkti antikiniais laikais persikeliant į tolimą šiaurę, galiausiai „atsiveja“. Dešimtmečiai ar šimtmečiai kovų bei įtakų susilpnina lietuviškąjį etnosą, kuris atsiduria ant išnykimo ribos, o iš senosios civilizacijos telieka likučiai ir trupiniai, iš kurių tenka rekonstruoti senąją galybę.
Istorijoje apie priešeuropinę lietuvių kilmę bei Europos pokyčius ar net regresą lyginant su ištakomis, galima identifikuoti dvi skirtingai vertinamas civilizacines plotmes – kultūrinę ir politinę. Naujosios Europos politinis (bei karinis) stiprumas pripažįstamas, tačiau jis vertinamas kaip civilizaciškai daug menkesnis nei tai, ką Europa praradusi, ir kas sąlygiškai gali būti vertinama kaip civilizacinė kultūros plotmė. Lietuvių tautos individualybę pabrėžiančiam santykio su Europa būdui tautos kultūrinė tapatybė yra daug svarbesnė už politinę. Pastaroji nėra suvokiama savarankiškai, o veikiau – kaip kultūrinės tapatybės apsauga ar skydas nuo galimų išorinių politinių grėsmių.
Trakiškoje lietuvių kilmės versijoje lietuvių buvimas „tikraisiais“ europiečiais aiškinamas grynai kultūriškai. Dabartinės Europos regresas bei jos problemos siejamos su nutolimu nuo kultūrinio pradžios idealo bei visų jėgų sutelkimu į politinę ekspansiją. Susidūrimuose su tokia Europa lietuvių, taip pat ir kultūrinio prado pralaimėjimas, yra neišvengiamas, nes neturima tiek politinės galios, kad šias įtakas būtų galima atremti.
Lietuviškosios tapatybės sampratos kontekste įtampa tarp politinio matmens savarankiškumo ir kultūrinės idealybės regreso atspindi moderniųjų laikų mintis apie Europos regresą, lydintį technologinius ar kitus akimi regimus pasiekimus. Reinhartas Koselleckas mintį apie mokslo pasiekimų progresą, lydimą dvasinio bei moralinio nuopuolio, kildina iš Jeano Jacque‘o Rousseau idėjų: „Vis iš naujo buvo pastebima, kad moralė eina raišuodama paskui technologijas ir jų vystymąsi“. Bene žymiausias „Vakarų saulėlydžio“ aptarėjas Oswaldas Spengleris XX a. pradžioje formuluoja mintį apie neišvengiamą žlugimą civilizacijos, kuri grįsta „technika“.
Techniką jis supranta ne kaip daiktą, bet kaip tam tikrą užvaldyti ir nugalėti siekiančią gyvenseną: „Technika yra viso gyvenimo taktika. Ji yra vidinė forma kovinės veiksenos, kuri prilyginama pačiam gyvenimui“. Tai esanti „kova be pasigailėjimo“, siekianti įsigalėti, atitinkanti „faustiškojo žmogaus“ tikslus, galiausiai, kaip prieštaraujanti pasaulio prigimčiai, pasmerkta „išsieikvoti iš vidaus“ ir žlugti.
Oskaras Milašius panašiu metu taip pat apmąstė Europos degradaciją bei galimą žlugimą, vis dėlto galvodamas apie galimus kelius Europai atgimti33. Europos atsinaujinimą jis įžvelgė jos sugrįžime prie Europos civilizacinių ištakų. Milašius perėmė idėją apie seną („iberišką“) lietuvių kilmę bei lietuvių išsaugotus priešeuropinius civilizacinius pradus, kur ir įžvelgė naujosios Europos viltį. Beje, idėja apie tautą, esančią Europos civilizacijos pradžioje, nėra originali lietuviška. Paminėtina, kad Balkanų tautos save sieja su „vieta, kurioje yra Europos civilizacijos ištakos“, ir ši idėja susiejama su galima Balkanų ne „tautine“, o „civilizacine“ tapatybe dabartinėje Europoje.
Kultūrinio tautinio lietuviškumo bei jį apsaugančio santykio su Europa savita samprata tarpukariu buvo vystoma keliant klausimus apie lietuviškumo stiprinimo kryptis. Kai tauta neturi gamtinių ar kitų sąlygų izoliuotis, tai galima išeitis yra mobilizuoti tautos atstovus būti kultūrinės tautinės tapatybės gynėjais bei sukurti ir stiprinti valstybingumą kaip šios tapatybės apsaugą. Šios idėjos atgarsių galime aptikti ir prezidento Antano Smetonos tautiniame vaizdinyje. Smetona vertinamas kaip Vadas, kurio dėka plėtojami lietuviškieji civilizaciniai pradai. Buvęs beveik prie tautinio atgimimo ištakų, jis neapsiribojąs senąja kultūra, brėžiąs tautai ateities kryptis kaip senąją Europą išmanantis tautos pedagogas: „jo esama didelio mūsų tautos žadintojo, jos organizatoriaus, ideologijos kūrėjo bei visuomenės auklėtojo ir stambaus masto valstybininko bei politiko“.
Smetona taip pat vaizduojamas kaip Vadas, išvedęs tautą iš „betvarkės“, primenančios Abiejų Tautų Respublikos laikus, bei kuriantis valstybę, kuri esanti „lietuviška, tvarkinga, stipri, kiekvieno vėjo nepajudinama
Julijonas Lindė-Dobilas Smetoną apibūdina kaip naujos kultūros reiškėją, neapsiribojantį atgimimo laikų idėjomis: „Nors Smetona sąryšio su mūsų buvusia kultūra nenutraukia, bet jis giliai įsitikinęs, kad tęsti anos nebegalima, kad prasilaužusi iš kaimiečio, ji sudarys naują, grynesnį, originalesnį mūsų kultūros laikotarpį“. Tai buvo moderni idėja, peržengusi tautinio atgimimo laikų kryptį į praeitį, atsigręžusi į ateitį ir naujojo lietuviškumo kūrimą.
Smetona taip pat vaizduojamas kaip Vadas, išvedęs tautą iš „betvarkės“, primenančios Abiejų Tautų Respublikos laikus, bei kuriantis valstybę, kuri esanti „lietuviška, tvarkinga, stipri, kiekvieno vėjo nepajudinama. Šie įvaizdžiai atskleidžia nuostatą, kad siekdama išlikti bei stiprėti tauta turinti būti vieninga, nesusiskaldžiusi, todėl autoritarinis valdymas suprantamas kaip tautą telkiantis, priešingai nei buvęs demokratinis.
Politiškumo funkcija čia yra tarnauti tautos stiprinimo tikslui. Tai nusako Smetonos frazė apie lietuvių tautą, pasakyta 1930 m. iškilmėse: „šiandien ir žmonijos siekimai yra kitokie: ne tautos valstybėms yra, o valstybės tautoms“. Smetonos asmens bei jo veiklos įvaizdis atskleidžia nuo senosios kultūros neatitrūkusio lietuviškumo išsaugojimo kryptis: valstybės stiprinimą, visuomenės vienijimą bei kultūros plėtojimą ir vystymą.
Filosofas Antanas Maceina, rašydamas straipsnį „Tauta ir valstybė“ buvo vedamas minties apie valstybę kaip tautos apsaugą. Būtent šiame tekste labai ryškus tautos kultūrinio pagrindo iškėlimas virš politiškumo.
Maceina tautinę valstybę, kaip grįstą bendruomene, priešpriešina valstybei, paremtai draugijiniu, laisvų sambūrių principu. Vienas priešpriešos bruožų – kad senoji krizės ištikta valstybė esanti „daugiau politinė“, o naujoji – „kultūrinė“, kai „politika apsiriboja daugiau užsienio sritimi“, o vidaus politikos vietą užima kultūriniai klausimai39. Kultūrinės tautos vientisumo idėjos filosofą vedė prie išvadų, kurios šiandien kartais įvardijamos kaip reakcingos ir disocijuojančios visuomenę.
Maceina neišplėtojo idėjų, kaip jo idėjos apie kultūrą gali būti išvystytos praktiškai nenaudojant politinių priemonių. Tačiau pagrįstai kyla abejonių, ar valstybė apskritai gali egzistuoti, kurioje taip susiaurintas politiškumas. Galima prognozuoti, kad valstybėje, kurioje politika taptų vien priemone kultūrinėms idėjoms įgyvendinti, politiškumas išsigimtų.
Lietuvos valstybės sukūrimas bei stiprios, turinčios aiškias ribas ir stiprų suverenumą valstybės išlaikymas šiame santykio su europietiškumu modelyje yra pagrindinė sąlyga lietuviškai tapatybei išsaugoti, ją vystyti bei tokiu būdu atgaivinti. Didelis tarpukario intelektualų rūpestis buvo naujas lietuviškumo „aktyvavimas“, visos tautos suaktyvinimas. Kazys Pakštas tai įvardijo kaip „lietuviškąjį dinamizmą“: „Mūsų visuomenei drįsčiau pasiūlyti nacionaliniu dinamizmu vadinti sustiprintą, suaktyvintą, išryškintą ir kuriantį patriotizmą“. Tačiau net ir valstybingumo faktas bei jį pripildantis dinaminis turinys nereiškia, kad lietuviškoji kultūrinė tapatybė lieka galutinai apsaugota nuo išorinio griovimo. Jai gali kilti ne vien militarinių, bet ir kultūrinių grėsmių, – dėl kultūriškai stipresnių kaimynių, tokių kaip Vokietija ar Lenkija, įtakos.
Kokiais pavidalais turėtų gyvuoti tautinė individualybė praradus valstybingumą? Žinia, Lietuvai praradus nepriklausomybę nutrūko savitos tautinės idėjos plėtojimo idėjos bei ieškojimai. Sovietiniai kultūriniai lietuviškosios tapatybės apmąstymai, dažniausiai išreikšti netiesiogine kalba, susitelkė į šimtmečius įvairaus pavidalo bei trukmės ir nuostolingumo okupacijų patirtį bei išskyrė tautiškumo elementų išlaikymo atvejus, heroizuodama knygnešius ar kaimo žmonių prietaringumą.
Sovietų valdžia savo ruožtu formavo savitą tautinės individualybės pavidalą. Kai kurių tautinės tapatybės simbolių perpynimas su sovietine simbolika vyko kaip „kryptinga sovietų valdžios politika, formavusi tautiškai sovietinį identitetą“, kuri Antanui Sniečkui padėjo legitimuoti režimą Lietuvoje. Buvusį tautinių papročių ir ritualų turinį užpildė supaprastinti gamtai artimo valstietiško gyvenimo būdo vaizdiniai, sukultūrintai praktikuojami meno kolektyvuose, įtvirtinami naujų „kolūkinių derliaus, Joninių, sėjos, pabaigtuvių ir kitų švenčių“ forma bei menininkus įtraukiant į tokio masinio meno kaip liaudies šventėms skirtos „masinės dainos“ kūrimą.
Vienas pagrindinių gilioje praeityje įsikūrusios tautinės tapatybės atributų – pagonybė – buvo pasitelkta kovai su krikščionybe ir visuomenės ateizacijai. Lietuvos SSR Ateizmo muziejaus 1983 m. ekspozicijoje, skirtoje religijos ir ateizmo istorijai, atitinkama Lietuvos istorija suskirstoma į kelis etapus: senuosius tikėjimus, antikatalikiškas tendencijas, laisvamanybę ir marksistinį ateizmą.
Pagonybė šioje istorijoje yra svarbi kaip pradinis sovietinės ateizacijos istorijos ištakų etapas, kai kovose su kryžiuočiais pasireiškia „antikatalikiškos tendencijos Lietuvos didžiosios kunigaikštystės politikoje ir kultūroje“. Vėliau žengiami didesnių minties pastangų pareikalavę žingsniai, kaip antai reformacija, Kazimiero Liščinskio ateizmas, pažangių minčių sklaida Vilniaus universitete, su Jonu Šliūpu siejamos laisvamanybės atsiradimas, kol galiausiai marksistiniame ateizme ši mintis pasiekia brandą. Nėra jokių abejonių, kad žvelgiant iš sovietinės dabarties perspektyvos pagonybė buvo pasibaigusios praeities dalykas, ne gyvenimo praktika, o istorinis mokslinių tyrimų objektas bei, kas be ko, tapatybės simbolis, su kuriuo gali būti labai stipriai susieti lietuviškieji sentimentai.
Sovietinės tapatybės rėmuose sustiprintas neigiamas „Vakarų“ bei „Europos“ kaip lietuviškumo, pirmiausia – gamtai artimų papročių ir pagonių religijos griovėjos bei krikščionybės atramos vaizdinys. Susitelkta ties vakarietiškumo agresijos pavyzdžiais, juos panaudojant ideologiniams tikslams. Kovos su kryžiuočiais kaip baltiškųjų prūsų pavergėjais buvo išnaudotos priešiškiems vokiečių įvaizdžiams kurti karo metu bei Vakarų kaip agresorių netiesioginiam vaizdavimui Šaltojo karo metu. Idėja apie Europos politinį grėsmingumą tapo suabsoliutinta. Europos kultūra, kaip besiremianti krikščionybės kultūriniu pagrindu, lietuviškoje sovietinėje tapatybėje įgavo galingos grėsmės pavidalą, visiškai nesutaikomos su neva autentiška lietuviškąja pagoniška tapatybe.
Sovietmečiu naikinant idėją apie tautos individualybę, kuriai išlaikyti reikalingas valstybingumas, pati individualybė visiškai nepaneigta. Ji tik buvo atribota nuo bet kokių kultūrinių ar civilizacinių ryšių su Europa. Be to, ji buvo „nukultūrinta“, suprimityvinant ir įkurdinant jau praėjusioje ar praeinančioje praeityje.
Dūminės pirkios, kur „iš kiekvienos kertės žvelgė skurdas ir vargas“, balanos šviesa, arklių tempiami mediniai žemės ūkio padargai, valstietiškos buities nuolatinė stoka ir nepatogumai kaip savita anticivilizacija, apie kurią buvo galima skaityti liaudies rašytojų kūriniuose ar išvysti liaudies buities muziejuje, niekaip negalėjo konkuruoti su kolūkinės statybos namais, elektros lemputėmis, traktoriais ir sovietinio žmogaus technizuota buitimi. Kaip kad pašiepiamas senas kaimo supratimas septinto dešimtmečio satyroje: „Nebėra senų pirkelių, / Šviečia elektra linksmai. / Ir rikiuojasi prie kelio / Erdvūs mūriniai namai“. Rumšiškių liaudies buities muziejus kaip tik ir siekė išryškinti šiuos kontrastus: „Lankytojai, tarp kurių daugiausia jaunimo, pamato skirtumą tarp seno ir naujo, gali palyginti praeitį su dabartimi, akivaizdžiai įsitikina didžiais tarybinės santvarkos, socializmo pranašumais“.
Šiandien paminima, kad sovietmečiu plėtota tautinė idėja buvusi „tautos Atgimimo, prasidėjusio XIX amžiuje, tąsa“. Vis dėlto akivaizdu, kad tautinės idėjos apmąstymai pirmiausia vyko režimo leidžiamuose rėmuose, lietuviškumo silpnumo ir europietiškumo agresyvumo dramatiniame susidūrime
Lietuviškasis tautiškumas sovietmečiu tapo mokslinių tyrimų objektu, menkai ką turinčiu bendra su sovietine dabartimi. Lietuvių tautinė savivoka buvo perkeista, o ryškiausi sąsajų su Europa simboliai bei jų sukeliami jausmai režimo buvo įkurdinti vis tolstančioje praeityje, turėjusioje liudyti apie lietuviškumui praeityje kilusias grėsmes bei sovietinėje dabartyje ir ateityje garantuotą saugumą.
Šiandien paminima, kad sovietmečiu plėtota tautinė idėja buvusi „tautos Atgimimo, prasidėjusio XIX amžiuje, tąsa“. Vis dėlto akivaizdu, kad tautinės idėjos apmąstymai pirmiausia vyko režimo leidžiamuose rėmuose, lietuviškumo silpnumo ir europietiškumo agresyvumo dramatiniame susidūrime. Atgimimo metais ši dramatinė priešprieša įgavo ryškų tautiškumo atspalvį: Lietuva kentė kaimynų lenkų, rusų ir vokiečių „socialinę, tautinę ir kultūrinę priespaudą“. Tokio pobūdžio vertinimai gana dažni ir šiandien: lemtingas buvęs lietuvių susitikimas su Europa, kurios modernusis gyvenimas atėjęs „visų pirma nusinešdamas krikščionybėje nesugebėjusias adaptuotis gentis, paskui – katalikybėje nesugebėjusias adaptuotis lietuvių klases“.
Sunku būtų neigti, kad dalis tautinės tapatybės simbolių sovietmečiu išliko, net jei tam pagrindą ir suteikė vietinės nomenklatūros siekis įtvirtinti savąjį autoritetą Lietuvoje stiprinančią tapatybę. Todėl nenuostabu, kad jau nepriklausomos Lietuvos prezidento Algirdo Brazausko politinėje kalboje identifikuojamas toks tautos pavidalas, kuriame tautos etnokultūrinio tapatumo išsaugojimas svarbesnis už valstybinį suverenumą: „Prezidento nuomone, Lietuva išliko tik istoriškai prisitaikydama prie galingų tarptautinės politikos subjektų ir jų kuriamos geopolitinės tvarkos, kuri jai nebuvo palanki“.
Šioje Brazausko nuostatoje paradoksaliai atsispindi prieškario laikų tautinės tapatybės idėja. Tautos išsaugojimas yra svarbesnis už politinį suverenumą, kai šis tėra priemonė tautos individualybei ginti ir neturi savarankiškos vertės. Praradus suverenumą, reikia ieškoti kitų priemonių, kaip būtų galima išsaugoti tautą. Kai tauta yra absoliučiai svarbi, jos išsaugojimas gali skatinti bendradarbiauti su pavergėjų valdžia ar atlikti kitus veiksmus, kurie, turint kitas vertybines atramas, būtų sunkiai moraliai pateisinami.
Tautinės individualybės nuostata taip pat gali vesti prie minties apie tam tikros formos suverenaus valstybingumo netinkamumą, jei jis nebūtų nukreiptas tautos tikslams. Jei politiškumas svarbus vien kaip kultūrinės tautinės tapatybės saugojimo priemonė, ši gali nuo jo atsiriboti ar net susipriešinti tą akimirką, kai būtų identifikuota, jog politiškumas ar valstybė neatlieka šios funkcijos ar tampa savarankiški etnokultūriškai suvokto tautiškumo atžvilgiu.
Tuo gali būti paaiškintos ir šiandien tam tikrose diskusijose paaštrėjusios priešpriešos tarp taip suvokto tautiškumo ir politinių tikslų. Iš šios nuostatos netiesiogiai gali būti kildinama ir populiari idėja apie „dvi Lietuvas“, tautą ir elitą, apie tautos „nykimą“ per emigraciją, tautos vienybės praradimą ir išskirtinę valdžios („politikos“) kaltę šiame procese. Esama ir kitų populiarių tautą ir politinį elitą supriešinančių nuostatų, kai regisi, kad „tauta“ veikiau būtų linkusi apskritai atsisakyti valstybingumo nei susitaikyti su tuo, kuris yra.
Šis lietuviškumo santykio su europietiškumu modelis dabartinėje Lietuvoje reiškiasi dviem kryptimis – kaip kultūrinis pasipriešinimas globalinėms civilizacinėms blogybėms bei kaip politinis pasipriešinimas Lietuvos politiniam dalyvavimui ES. Globalinės civilizacinės blogybės įžvelgiamos grėsmėje tautiškumo integralumui, kai valstybėje nebelikę aiškių į kultūrinio tautiškumo apsaugą nukreiptų nuostatų.
Čia regima pažeista lietuvių vertybinė pusiausvyra „tarp istorinės-kultūrinės ir utilitarinės-pragmatinės sąmoningumo bei bendruomeniškumo atmainų – tos pusiausvyros, kuri yra būtina užtikrinant lietuvių tautos tęstinumą ir jos valstybės tvarumą eurointegracijos ir globalizacijos sąlygomis“. Grėsmė kyla tada, kai žmonių gyvenime ima dominuoti pragmatinės nuostatos. Konstatuojamas ir savitas galvojimo ekonomizavimas, kai pažanga siejama ne su lietuvybe, o su atitikimu „įvairiems ekonominiams bei globalizacijos vidurkiams“ ar jų peržengimu. Nuolat raginama daug daugiau dėmesio skirti „kultūrai“, kuri šiame tapatybės kontekste įgauna savitos tautiškumo atramos funkciją.
Atsvarų šiems procesams ieškoma ir tame, kas suvokiama kaip lietuviškumo ištakos. Pirmiausia tai – pagonybė: „Lietuvių, arba baltų, senasis tikėjimas – tai prigimtinis tikėjimas, neturintis jokių pradininkų ir pranašų. Jis neturi aiškesnės užrašytos istorijos, bet yra seniausias tikėjimas Pabaltijyje, mūsų šalyje, taip pat ir vienas seniausių Europoje“58. Ši pagonybė drauge reiškia ir antitechnologinį pirmapradiškumą bei įgauna artumo gamtai praktikavimo formas: „Saulė ir Mėnulis bei žybsinčios žvaigždės, medžiai, paukščiai bei žvėreliai, upeliai ir ežerėliai – visi jie gyvena su mumis tą patį gyvenimą, pagal tą patį metų ratą. Rūpinkimės ir saugokime darną, nes to reikia visiems“.
Remdamiesi neopagonybės tyrėjo Michaelio Yorko klasifikacija ją įvardytume kaip „geopagonybę“, kuri besiremianti ne rekonstruota tradicija, o dažniausiai su Žeme siejamais spontaniškais natūralumą propaguojančiais ritualais: „geopagonis susieja save su bendruomene per savo Žemę, šaltinius, medžius, giraites, natūraliai susiformavusias olas, grotas, ypatingus akmenis, išsimėčiusias uolienų atodangas, upes, kalbas ir kalnus. Gali būti ir paprasčiausia nudistinė praktika“60. Ši pagonybės išraiška neturi daug bendra su kokia nors tradicija, tad propaguojant pagonybę artumas gamtai yra savybė, kuri performuluojama kaip savitas lietuviškumo bruožas.
Šitai yra būdinga ir nuo 1998 m. kultūros paminklo statusą turinčio Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyno steigimui ir įgyvendinimui. Prie Jono Basanavičiaus gimtinės tam skirtame plote įvairiomis progomis sodinami ąžuolai, įrengta ir speciali vieta, „skirta apeiginiams renginiams“: „Kiekvienam aikštelės elementui čia suteikta simbolinė prasmė, susiejant su baltiškuoju pasaulio modeliu, perteikiančiu senovės žmogaus sąmonėje sukauptas žinias apie gamtą ir dangaus šviesulių amžinuosius ciklus bei susidarytus mitinius vaizdinius apie jų priežastis“. Pagal požiūrį į gamtą vertinamas ir „dorovinis tautos identitetas“ bei aptinkama, kad naujiesiems barbarams lietuviams ji tampa preke, nauda, nebėra „dvasinė, dorovinė ar mitologinė vertybė“.
Tautinės individualybės stiprinimas reiškiasi ir kitais pavidalais. Šiuo metu ypač sustiprėjęs politikų bei visuomenės pritarimas lietuvių kalbos vartojimo didesnei kontrolei, ją identifikuojant kaip vieną pagrindinių lietuviškojo tautiškumo atramų. Lietuviška abėcėlė saugoma nuo nelietuviškų raidžių, kurios įgalintų autentišką asmenvardžių rašybą, o verslas – nuo įmonių pavadinimų, sudarytų nesilaikant „lietuvių kalbos normų ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimų“63. Lietuvių kalba yra tapusi instrumentu, per kurį įtvirtinama kultūrinė tautos viršenybė prieš politiškumą ar tautą sudarančių asmenų individualumą.
Vis dėlto kai kuriuose filosofiniuose aptarimuose siekiama peržengti šias labai siauras tautinės tapatybės ribas bei mėginti ją naujai apmąstyti. Alvydas Jokubaitis permąsto prieškario filosofų Antano Maceinos ir Stasio Šalkauskio idėjas.
Pabrėždamas, kad kultūra ir politika negali būti atskirtos, jis išsako būtinybę naujai pažiūrėti į tautinės valstybės prasmę, kultūrinę tautos tapatybę Jokubaitis sieja su moraliai įpareigojančiu imperatyvu bei moraline savivoka: nepriklausomybės „įprasminimas neįsivaizduojamas be kopimo moralinių, religinių ir kultūrinių hierarchijų laiptais“.
Šioje moralinės tapatybės perspektyvoje tautiškumas bei valstybiškumas yra prasmingas vien imantis už jį atsakomybės, jis gali būti apibrėžtas kaip specifinė moralinio veikimo forma.
Šioje moralinės tapatybės perspektyvoje tautiškumas bei valstybiškumas yra prasmingas vien imantis už jį atsakomybės, jis gali būti apibrėžtas kaip specifinė moralinio veikimo forma. Vis dėlto Jokubaitis nekalba apie tautinės tapatybės turinius (taip pat ir moralinius), tad idėja apie moralinius tautinės tapatybės pagrindus palieka daug klausimų.
Kitos grėsmės tautos individualybei įžvelgiamos ES kaip valstybių bendrijoje. Dalyvavimas joje vertinamas kaip nacionalinės valstybės valstybingumo galių, o drauge ir tautos integralumo silpninimas. Stojimas į ES traktuojamas kaip Vakarų valstybių spaudimo pasekmė Lietuvai, kaip naujoji okupacija, naikinanti Lietuvos suverenumą. „Ką reiškia nepriklausomybė unitarinėje Europos valstybėje su svarbiausius mums sprendimus darančia internacionaline vyriausybe, be realios galimybės turėti daugumą, be veto teisės netgi akivaizdaus diskriminavimo atveju, netgi be realios galimybės išeiti iš tos sąjungos?!
Pabandykime įsivaizduoti, kaip mus iš Sąjungos paleidžia, pavyzdžiui, Lenkija!“ Taip vertinant situaciją, priimti politiniai sprendimai stoti į ES traktuojami kaip savita tautos išdavystė, nematant skirtumo tarp ES derybininkų ir „1940 Sąjungos agitatorių“. Kai Briuselis sulyginamas su Maskva, telieka rezistencinė kultūrinė programa „bandyti atsilaikyti dar kartą“.
Grėsmių šaltinis gali būti ne vien ES, bet ir kitų tautų, pirmiausia lenkų ir rusų, veiksmai ar bendros Europoje politinės vertybės. Kaip pavojingas vertinamas ir pačių lietuvių pasyvumas ar inertiškumas matant grėsmes prarasti tautos suverenitetą.
Pasyvumo šaltinis – sovietinis paveldas, nes posovietiniai piliečiai turi labai silpną valstybinio suvereniteto patirtį: „Tam tikru atžvilgiu susiklosčiusi padėtis net prastesnė negu sovietmečiu. Mat neretai valstybės idėjiniai pagrindai „dekonstruojami“ dangstantis „europinių vertybių“ sklaidos širma“. Šiuose apibendrinimuose suponuojama, kad vykstanti ne tiek ginklo, kiek vertybių kova, ir šiais laikais esą būtina atsilaikyti prieš tai, ką galėtume įvardyti kaip „vertybių agresiją“.
Menamas Europos agresyvumas šitaip įgauna kitus pavidalus nei kovos su kryžiuočiais simboliuose, tačiau Europos vaidmens ir jos santykio su lietuviškuoju tautiškumu suvokimas išlieka toks pat. Žinoma, čia esama perspektyvos kalbėti apie „tikruosius“ Europos vertybinius pagrindus, kurie būtų sutaikomi su tautos individualybe, tačiau šis idealas neabejotinai būtų identifikuotas kaip priešprieša Europoje realiai galiojančioms vertybėms.
Statyti tautos tvirtovę
Apibendrinant galima teigti, kad tautos individualybe paremtame lietuviškojo europietiškumo modelyje pastarasis suvokiamas kaip tam tikras vertybiškumas, asmeninis, kultūrinis bei politinis, kurio atramos gali būti aptinkamos autentiškose kultūros tradicijose, menamai siekiančiose europinės civilizacijos ištakas. Kultūrinis tautinės tapatybės išskirtinumas laikomas svarbia asmeninės tapatybės dalimi. Siekiant išlaikyti vientisą tautinę kultūrinę tapatybę, didelis dėmesys turėtų būti skiriamas tapatybės praktikoms palaikyti ar net naujoms kurti.
Senieji papročiai ar amatai būtų vertinami ne vien kaip tam tikro istorinio laikotarpio praktikos, bet ir kaip mokytini ir išmanytini dalykai, nes per juos palaikoma tautinė tapatybė. Kalba taip pat vertinama kaip viena svarbiausių tokių praktikų, jai gryninti turėtų būti skiriamos nuolatinės pastangos. Šis lietuviškojo europietiškumo ar antieuropietiškumo modelis remiasi stipria nacionaline valstybe, tautiškai orientuota švietimo sistema bei atsargiu ar net neigiamu požiūriu į naujumą ir „kitoniškumą“, šį suprantant kaip galimus „kitus“ imigrantus, kitų kultūrų įtakas ar net politines sąjungas su kitomis valstybėmis.
Tautine individualybe remtas europietiškumo modelis numato problemišką santykį su dabartine ES kaip politine sąjunga. Į politiškumą žvelgiant kaip į tautinės kultūrinės tapatybės būtiną apsaugą, ES regima kaip nutolusi nuo europietiško pradinio vertybiškumo ar vertybinio idealo. Europą bei jos „praktikuojamas“ vertybes identifikavus kaip akivaizdaus tikrojo vertybiškumo degradacijos požymį, turėtų būti numatytos vertybinės priemonės, kaip nuo jo atsiriboti, pastatyti vertybines sienas su Europa. Tai galima padaryti ir stiprinant etninio tautiškumo ugdymo ir propagavimo priemones.
Vertybinių kultūrinių pagrindų praradimas Europai reiškia, kad jos politiškumas išsikreipęs, net išsigimęs. Tai būtų vertinama kaip Europos degradavimo požymis bei vestų prie išvados, jog ES neilgai trukus žlugsianti ar dar labiau išsigimsianti, pražudydama su ja susisaisčiusias tautas. Vienintelė pozityvi išeitis tautinei individualybei būtų ieškoti būdų, kaip atrasti savo politiškumo formą, kuri atitiktų tautinės individualybės poreikius.
Lietuvai sukant tautinės individualybės keliu, dviejų politiškumų, nacionalinio ir europinio, santykio ateitis būtų neišvengiamai konfliktiška. Bendro europinio politiškumo standartas, kurio Lietuva turi laikytis būdama ES, būtų vertinamas kaip nacionalinio valstybingumo silpninimo priemonė, o drauge – kaip grėsmė kultūrinei tautos tapatybei: „Išsivadavimo sąjūdžiui įpareigoja egzistencinė būtinybė, todėl ši perspektyva savaimingai išplaukia iš bendros aplinkybių visumos“69. Šios prieštaros skatina silpną, paviršinį bei pasyvų solidarizavimąsi su ES, grindžia izoliaciją, visas jėgas nukreipiant tautinei mobilizacijai, kuri gali būti išreikšta kaip „naujasis sąjūdis“, globalistų sąmokslo demaskavimas ar rengimasis neišvengiamam Europos žlugimui.
Tautine individualybe grįstas santykis su Europa leidžia identifikuoti tam tikrą ES pavidalą, kurį jis iš dalies atitiktų. Tokia ES būtų valstybių sąjunga, garantuojanti tarpusavio taiką jai priklausančioms valstybėms, turinčioms tvirtą nacionalinę tapatybę, paremtą savomis tradicijomis. Valstybių jungimosi sąlyga būtų valstybės suverenumas, tautinių tapatybių bei politinių tvarkų tam tikras moralinis pagrindas siekiant, kad sąjungoje veiktų vertybiniai rėmai bei nebūtų vertybes paneigiančio klastingumo bei apgaulių. Toks ES modelis su didelėmis išlygomis atitiktų Immanuelio Kanto amžinosios taikos idealą: „Tai būtų tautų sąjunga, tačiau ji neturi būti tautų valstybė“.
Tokioje sąjungoje įsivaizduojamas laisvas prekių judėjimas, tačiau – ne bendras piniginis vienetas. Ji būtų svetinga laikinai apsilankantiems kitataučiams, tačiau pakankamai uždara emigrantams. Ši sąjunga būtų labai ribota dėl jai priklausančių valstybių didelio individualumo, pavyzdžiui, jai priklausančios valstybės galėtų būti skirtingų politinių tvarkų, atitinkančių jų tautines individualybes.
Atsižvelgiant į tarpukario diskusijas, galima pastebėti, kad kol kas nėra, išskyrus vieną kitą išimtį, kultūriškai plėtojamos idėjos apie lietuviškumo atsinaujinimą ar naująjį lietuviškumą. Daugiausiai pastangų skiriama ginti tam, kas suvokiama kaip autentiškas iš istorijos paveldėtas tautiškumas, puoselėjamas „gyvenimo apgultoje tvirtovėje“ mentalitetas, kai tapatumas suvokiamas kaip „pastovi ir kaitai nepavaldi būsena, kuriai reikia ne nuolatinio kūrybiško tautiškumo (re)konstravimo, o aktyvios ginties nuo išorės ir vidaus pavojų pastangų“.
Vangumas naujai apibrėžti tautinę individualybę gali būti susijęs su keliomis priežastimis. Pirma, sovietmetis perkeitė ir susiaurino tautinę idėją, o žlugęs komunizmo idealas diskreditavo romantiškai nuspalvintos ateities bet kokių planų kūrimą. Antra, tautinio savitumo apibrėžimas bei jo stiprinimo planai po Holokausto, gulagų bei etniškumo pagrindu kilusių vėlesnių karų gali būti suprastas kaip „klaidingos įvairovės“ stiprinimas, keliantis panašias grėsmes ateityje, todėl nėra taip savaime suprantami kaip buvo prieš keliasdešimt metų. Nors praėjusio šimtmečio ideologijų įgyvendinimas buvo politinis, jų ištakos buvo kultūrinės. Trečia, šiuo metu geopolitinės grėsmės Lietuvai jaučiamos, kai kada įvardijama, jog „esame Rytų ir Vakarų interesų zonoje“.
Tačiau grėsmių matoma daug mažiau nei prieškariu ir jos nėra prikišamai išreikštos kaip grėsmės politiniam valstybės savarankiškumui. Priklausymas tarptautinėms organizacijoms bei ES tam tikru mastu skatina nacionalinių valstybių „politinį tingumą ir dvasinę inerciją“. Todėl gilesni tautinės individualybės apmąstymai Lietuvoje yra reti.
Galiausiai, ketvirta, akivaizdžiai yra pasikeitęs politikos ir kultūros santykis bei vyraujantis supratimas apie kultūros įtaką politikai. Tai reiškiasi įvairiose plotmėse ir įvairiais pavidalais. Atotrūkį tarp politikos ir kultūros pirmiausia liudija pasikeitęs intelektualų bei kūrėjų vaidmuo ir jų idėjų įtaka galimiems praktiniams politiniams sprendimams. Ateities vizijos ar strategijos kyla kaip politikos lauko iniciatyva, generuojamos kaip minčių ir interesų, kuriuos išsako „plačioji visuomenė“76, derinimas. Jų iniciatoriai įprastai yra ne intelektualai, o politikai.
Politikai yra pirmieji, įvardijantys ir panašius į prieš kelis dešimtmečius išreikštus tautos dinamizmo tikslus: „Šiandieniniame pasaulyje laimi ne didesnis, o greitesnis ir sumanesnis. Būti įžvalgiems ir veržliems yra vienintelis mūsų šansas“. Kultūros žmonės, intelektualai lieka tokių svarstymų paribiuose ar kviečiami išsakyti nuomones kaip viena interesų grupių. Dėl šių priežasčių įvykusi tautos individualybės idėjos marginalizacija ar diskreditacija nacionaliniu ir europiniu mastu, naujai neapmąstant tautinių simbolių bei jų dabartinio prasmingumo, gali vesti į tautinės individualybės išraiškų gynybinį radikalėjimą.
Politika, užuot buvusi vertybėmis ar kultūros idėja grįsta viešojo gyvenimo „praktika“, vis labiau tampa technika, kaip būdas pasiekti tam tikrus tikslus.
XIX a. tautinis atgimimas bei iš jo išsivystęs Lietuvos valstybingumas buvo kultūrinę idėją realizuojantis politinis projektas. Žvelgiant iš politinės perspektyvos, tautinės individualybės tikslas kaip kultūros idėja grįstas politinis tikslas nebėra savaime suprantamas. Politika yra daug labiau atsiskyrusi nuo kultūros bei daug autonomiškesnė nei prieš šimtą metų. Šiame atotrūkyje esama tikrų grėsmių.
Politika, užuot buvusi vertybėmis ar kultūros idėja grįsta viešojo gyvenimo „praktika“, vis labiau tampa technika, kaip būdas pasiekti tam tikrus tikslus. Politinė retorika nuo moralinio ar „gėrio“ argumentavimo vis labiau krypsta į geriausias bendros naudos paieškas. Nuo kultūros atitrūkusi politika praranda ir moralinius orientyrus ar poreikį juos turėti.
Tačiau atsisakius kultūrinio pobūdžio politinių ideologijų pagrindimo, politikos polinkis į totalumą neišnyksta. Tautinei individualybei šiandien yra priešinga ne tiek bendroji europinė kultūra ar centralizuotos europinės institucijos, siaurinančios tautinių valstybių politines galias. Tautinės individualybės kultūrinė idėja prasilenkia su dabartiniu politiškumu, kuris reiškiasi taip pat kaip nacionalinis ar kaip europinis. Jame vertikalaus vertybių hierarchiškumo vietą užima horizontali interesų lygybė. Šis dominuojantis politiškumas negali apčiuopti ar pateisinti išskirtinumo, kuriuo remiasi kiekviena tautinė individualybė.
Nerija Putinaitė (g. 1971 m.) – filosofė, idėjų istorikė, kultūros kritikė, sovietologė, Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentė. Svarbiausios knygos: Paskutinioji proto revoliucija: Kanto praktinės filosofijos studijos (2004), Šiaurės Atėnų tremtiniai, arba Lietuviškosios tapatybės paieškos ir Europos vizijos XX a. (2004), Nenutrūkusi styga: Prisitaikymas ir pasipriešinimas sovietų Lietuvoje (2007). Skelbiame pirmąją dalį autorės rengiamos studijos apie lietuviškojo santykio su Europa modelius.
