Kalbėdamas apie JAV laikyseną, teisininkas sako, kad nors JAV Lietuvos nepriklausomybę pripažino pakankamai vėlai – 1991 m. rugsėjo 2 d., tačiau jei ne JAV su savo politika, vargu ar Vakarų šalys būtų išlaikiusios aneksijos nepripažinimo politiką.
„JAV visą laiką buvo tas variklis, kuris ragino nepripažinti Baltijos šalių aneksijos ir traktuoti jas kaip laikinai okupuotas. Tai buvo labai svarbu, gal net svarbiausia teisiniu požiūriu“, – tvirtina D.Žalimas.
– Kaip į Sąjūdžio gimimą žiūrėta užsienyje? Kurios šalys žiūrėjo atsargiai, gal net priešiškai, o kurios palankiausiai?
– 1988 m. didžioji dalis šalių tiesiog sveikino Sovietų Sąjungos valdomoje teritorijoje – nes Lietuva nebuvo Sovietų Sąjungos dalimi, buvo okupuota – vykstančius demokratinius pokyčius. Pats Sąjūdis, kuris, beje, vadinosi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu, iš pradžių taktiškai buvo pasirinkęs pritarimą pertvarkos – viešumo, demokratizacijos – politikai. Taigi būtų labai sunku pasakyti, kieno ta reakcija galėjo būti neigiama. O po to, matyt, atsirado visokių reakcijų ir mes turime įvairių to meto užsienio valstybių veikėjų, diplomatų liudijimų.
– Tos įvairios reakcijos atsirado tuomet, kai pradėta kalbėti apie visiškos nepriklausomybės paskelbimą?
– Jos atsirado, kai pradėta suprasti, kad taip iš tiesų gali atsitikti. Susitikimuose, pvz., Sąjūdžio atstovų susitikime su JAV ambasadoriumi Maskvoje, nedaug likus iki Kovo 11-osios akto paskelbimo, iš tiesų nebuvo ypatingo pritarimo nepriklausomybės atkūrimui. Bet pačioje pradžioje – 1988 metais, kol [Sąjūdžio tikslai] pažodžiui atitiko Michailo Gorbačiovo keltus pertvarkos tikslus, didžioji dauguma užsienio valstybių nematė M.Gorbačiovui jokios grėsmės. Visą laiką buvo balansuojama tarp interesų išlaikyti M.Gorbačiovą ir kartu remti demokratizacijos procesus.
Šalia to egzistavo Lietuvos, Latvijos, Estijos aneksijos nepripažinimo politika ir štai dėl ko labai atvirai prieštarauti vėliau išsikristalizavusiam Sąjūdžio siekiui [Vakarų šalys] negalėjo. Sąjūdžio siekį atkurti Lietuvos valstybės nepriklausomybę siečiau su 1989 m. vasario 16-ąja. Tą dieną buvo priimta tokia speciali Sąjūdžio Seimo rezoliucija, o iki tol kalbėta apie Lietuvos TSR suverenitetą Sovietų Sąjungos sudėtyje, bet tai buvo labiau dėl taktinių sumetimų. Bet šiaip buvo labai sunku prieštarauti – bent jau akivaizdžiai, o ne kažkur politikos ar diplomatijos užkulisiuose, nes didžioji dauguma Vakarų valstybių laikėsi aneksijos nepripažinimo politikos, kas reiškė, kad Lietuva nėra Sovietų Sąjungos dalis ir visiškai teisėta yra atkurti jos nepriklausomybę.
Taigi labai akivaizdaus prieštaravimo, kalbant apie Vakarų valstybes, net ir neįžvelgčiau, bet buvo galima matyti raginimų būti atsargiais, nepakenkti M.Gorbačiovui. Prisimenam dar Vokietijos kanclerio Helmuto Kohlio ir Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand`o laišką (čia jau po nepriklausomybės paskelbimo), kuris irgi galėtų sukelti įvairių minčių [laiške, adresuotame Vytautui Landsbergiui, buvo prašoma suspenduoti Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją ir kalbėtis su M.Gorbačiovu – LRT.lt]. Bet daugiau tai buvo patarimai laikytis nuosekliau ir nepakenkti M.Gorbačiovui, kuris buvo siejamas su Sovietų Sąjungos demokratizacija.
– O ko buvo bijomasi? Kas galėjo nutikti, jei M.Gorbačiovui būtų pakenkta?
– Buvo bijomasi, kad pasinaudojus tuo, jog Baltijos šalys kelia reikalavimus atkurti nepriklausomybę (ir ne vien Baltijos šalys, juk ir Sovietų Sąjungos pakraščiai judėjo – Gruzija, Armėnija, Azerbaidžanas, Ukraina ir kt.), nebūtų vėl sugrąžinta diktatūra. Nors ta diktatūra neformaliai visada egzistavo – Sovietų Sąjungos Komunistų partijos vadovaujantis vaidmuo, kuris buvo deklaruotas Konstitucijoje, taip ir nebuvo panaikintas. Bet varžtai buvo atleisti.
Tad šiuo atveju buvo baiminamasi, kad reikalavimai, kurie gali lemti Sovietų Sąjungos subyrėjimą, gali privesti prie to, jog M.Gorbačiovas bus nuverstas (tas, beje, galėjo išsipildyti 1991 m. rugpjūtį) ir kad bus sugrįžta prie represijų ir diktatūros.
– Kalbant apie tą laikotarpį, kai užsienio valstybės suprato, jog Lietuva sieks visiškos nepriklausomybės, ar galima sakyti, kad priešiškiausia Vakarų šalis buvo Prancūzija? Plačiai yra nuskambėjusi F.Mitterrand`o citata, kad „Lietuviai viską sužlugdys. Jie beveik niekada nebuvo laisvi. [...] Suprasčiau, jei Gorbačiovas turėtų griebtis jėgos.“ Ar gal tai tik viena citata (pasakyta, beje, privačiai) ir galbūt Prancūzija nebuvo tokia jau priešiška?
– Rinkčiausi antrąjį variantą. Na, kaip žiūrėsi... Buvo šalių, kurios visiškai abejingai stebėjo šituos procesus. Man, kaip teisininkui, Prancūzija tikrai neatrodo pati priešiškiausia. Pavyzdžiui, buvo pareiškimų 1990 m. ar 1991 m., tiesa, ne F.Mitterrand`o, o užsienio reikalų ministro Roland`o Dumas, kai jis sakė, kad Baltijos šalys išsaugojo savo kontinuitetą ir jų nereikia iš naujo pripažinti. Iš esmės tai reiškia, kad reikia pripažinti tik naują valdžią. Bet jis supranta, kad tai yra okupuotos šalys, kad jos dabar atkuria nepriklausomybę ir tas pripažinimas, palyginti su naujų valstybių pripažinimu, iš esmės yra kitoks.
Taigi teisiniu požiūriu Prancūzija nebuvo tokia [priešiška]. Na, o ištrauktos vienos kitos frazės, vieno kito posakio – žiūrint, kokiame kontekste, žiūrint, kam jis buvo skirtas – pernelyg nesureikšminčiau. Bet, aišku, vienos šalys buvo atsargesnės, kitos – drąsesnės.
– O kokia buvo Jungtinių Valstijų reakcija?
– Jos [Lietuvos nepriklausomybę] pripažino pakankamai vėlai – 1991 m. rugsėjo 2 d. O daugybė šalių iki tol jau buvo pripažinusios. Bet žiūrint apskritai – jei ne JAV su savo politika, vargu ar Vakarų šalys būtų išlaikiusios aneksijos nepripažinimo politiką. Nes JAV visą laiką buvo tas variklis, kuris ragino nepripažinti Baltijos šalių aneksijos ir traktuoti jas kaip laikinai okupuotas. Tai buvo labai svarbu, gal net svarbiausia teisiniu požiūriu.
Įvairiais laikotarpiais būna vienokie ar kitokie prezidentai ir šiuo atveju buvo pasirinkta maksimaliai laukti, kol ir pats M.Gorbačiovas pripažins [Lietuvos nepriklausomybę], bet vis tiek nesulaukė, nes toks M.Gorbačiovo žingsnis sekė tik rugsėjo 6 d.
– Paminėjote, kad kai kurios šalys įvykius stebėjo abejingai. Kurios ir kas lėmė tokią jų laikyseną?
– Nelabai ką tekdavo girdėti, pavyzdžiui, apie Portugalijos, Ispanijos, Nyderlandų poziciją. Švedija, beje, buvo praktiškai vienintelė Vakarų valstybė, kuri pripažino Lietuvą esant teisėta Sovietų Sąjungos dalimi. Taigi Švedija 1988 m. delimitavo Lietuvai priklausančias jūros erdves kaip su Sovietų Sąjunga – delimitavo tai, kas Sovietų Sąjungai negalėjo priklausyti, t. y., ekonominę zoną, kontinentinį šelfą Baltijos jūroje. Tai yra pavyzdys elgesio, kurį galima laikyti net ir neteisėtu.
