* Ištraukos iš rašomos knygos „Ministeris Dovas Zaunius ir ponia“.
Projektą remia Lietuvos kultūros taryba
Metai prasidėjo nešventiškais reikalais, bet Zaunius „drastiškus“ savo aktus galėjo teisinti patriotiškumu. Žinoma, daugelis užsieniuose reziduojančių, sparną apie kokią nors vietinę gražuolę jau rėžiančių ir nusišaipys, ir purkštaus, vienas su kitu kuždėdamiesi apie skandalingas paties ministerio santuokas, bet jis negalėjo elgtis kitaip – viename iš pirmųjų raštų sausio 25 d. pabrėžė: „… primenu būtiną reikalą visiems užsienio tarnybos valdininkams, prieš vedant arba ištekant, gauti Užsienių Reikalų Ministerio sutikimą raštu. Nepildantieji šio aplinkraščio bus baudžiami iki atleidimo iš tarnybos.“ Na taip, neišvengs piktinimosi, atseit čia diktatoriškas kišimasis į privačius reikalus! Bet jeigu „antroji pusė“ yra iš tos šalies, prieš kurią reikia ginti Lietuvos interesus? „Šeimyniškai“ plepėti apie savo valstybės reikalus, praneštus raštu, turinčiu grifą „slaptai“, jokiu būdu nederėtų!
Gal kai kam nepatiks ir tą pačią dieną atstovybėms užsieniuose pasiųstas kitas aplinkraštis: „Aukštesnieji valdininkai – nuo XIII kategorijos pradedant – prašom galutinai išmokti gerai lietuviškai ir prancūziškai žodžiu bei raštu per vienerius metus; tų tarnautojų žmonos per tą patį terminą privalėtų gerai išmokti lietuviškai ir prancūziškai bent žodžiu. Nurodytam terminui išėjus, visi paskyrimai ar pakėlimai bus daromi atsižvelgus į čia išdėstytų kvalifikacijų buvimą.“
Savo ruožtu Vincė (Dovo žmona) dienoraštyje rašė: „Ech, tie persikraustymo rūpesčiai!.. Žinoma, džiugu įsikurt ministeriui skirtame bute – tame pačiame Donelaičio gatvės name, kur visas ministerių kabinetas įsikūręs. Na, turėt ne tik privačius, bet ir „reprezentacijai“ skirtus kambarius truputį ir baugu, bet tikiuos, gebėsiu – Dovą gebėsiant nė kiek neabejoju – tinkamai priiminėt ir aukščiausius svečius, ne tik mūsiškius Prezidentą, Ministerį pirmininką, bet ir diplomatus ar iš užsienių atvykusias delegacijas. O Dovas sakė – taip truputį lyg kaltas – kad iškilmingus pietus, vakarienes, kitokius priėmimus teks nuolat rengti. Ir paprašė – o aš kitaip ir neketinau – kad ir šiame, žymiai erdvesniame bute nepritrūktų lietuviškosios dailės – lininių, tikrai meistriškai išaustų staltiesių, užtiesalėlių... „Tegu ir rafinuoto skonio estetai – prancūzai, vokiečiai ar bet kas – pamato, kokia subtili yra net neišsimokslinusių lietuvių amatininkų pajauta“, – tikrai didžiuodamasis pasakė mano vyrelis.
Bet ir „persiplėšti“ šiek tiek tenka – teatre ne tik smuklininkę „Godunove“ tuo metu vaidinti, bet ir nemenkai repetuoti, atnaujinant „Carmen“, o taip, į savąją Carmen tikrai visą dūšią įdedu... Bet juk visi užsidegę – ir Pavlovskis, pastatymu užsiimantis, ir Dubeneckienė kostiumus, Kalpokas dekoracijas kuriantys... Na, bet juk ir skruostai nukaista, kai po atnaujintosios premjeros laikrašty perskaitai: „Jonuškaitės sukurtasai tipas atrodo labai gražiai tiek vokaliniu, tiek lygiai ir vaidybos atžvilgiu... Bendrai imant – Jonuškaitė pastaruoju laiku, ypač vaidyboje, švaistosi tokiais stipriais ekspresinės dinamikos bruožais... O ji juk jauna dainininkė...“
