„Neūžaugos buvo rengiami ne kaip juokdariai, o kaip sumažintos dvariškių kopijos. Kai kurie iš jų pasiekdavo tikrai nemažai, o kai kurie – taip ir likdavo tarnais. To meto visuomenei buvo įdomu neūžaugas stebėti kaip neįprastą reiškinį ar mažas beždžionėles“, – pasakoja profesorė.
Jos teigimu, dvaruose gyvenę neūžaugos ne tik patarnaudavo valdovams, bet, kaip ir juokdariai, turėjo linksminti dvariškius.
„Jie smagino valdovą puotų metu: buvo patūpdomi į tortus ir vėliau iš jų iššokdavo. Buvo prisigalvota įvairių atrakcijų – neūžaugos naudoti ir kaip gyvieji šachmatai. Tai buvo nauji žaislai valdančiųjų rankose“, – tikina R.Ragauskienė.
Anot istorikės, pirmieji šios marginalinės grupės atstovai atsirado karalienės Bonos dvare – greičiausiai ji ir atnešė šią madą iš Italijos į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę.
„Šaltiniai rodo, kad neūžaugos, skirtingai nei jų pirmtakai juokdariai, galėjo ir užsidirbti, ir net gauti dovanų iš savo ponų. O kai kurie iš jų taip prisirišdavo prie šeimininkų, kad net aukodavo savo laisvę“, – sako R.Ragauskienė.