Vienas suvažiavimo moderatorių, Istorijos instituto mokslininkas Alvydas Nikžentaitis pabrėžė, kad šis renginys svarbus visiems. „Istorikas turėtų būti tarsi sarginis šuo, saugantis, kad visuomenė nekartotų klaidų“, – sakė jis. Mokslininkas pasidžiaugė, kad tokios mažos šalies kaip Lietuva istorikai turi unikalią galimybę sukurti erdvę, kurioje galima gimtąja kalba pasidalinti idėjomis, atradimais ir požiūriais.
 |
| Audriaus Paulausko nuotr./Robertas Frostas |
Į suvažiavimą atvyko ne tik mūsų šalies istorikų elitas, bet ir akademinės bendruomenės atstovai iš užsienio. Garsus Didžiosios Britanijos istorikas Robertas Frostas ketvirtadienį skaitė pirmą pranešimą, pristatydamas Lietuvos ir Lenkijos uniją Europos valstybių kontekste. Profesorius pažymėjo, kad ir jo šalies istorija panaši į mūsų – Škotija ir Anglija taip pat kadaise sudarė uniją, kurioje škotų suverenitetas sumažėjo, o anglų – išaugo.
Diskusijoje „Pasiklydę tarp istorijos ir politikos“ kalbėta apie istorijos politiką ir jos reikšmę. A.Nikžentaitis pabrėžė, jog tema itin svarbi ir pastarojo laikmečio kontekste, aštrėjant diskusijoms dėl praeities ir jos vertinimų ne tik tarp mokslininkų ar paprastų žmonių, bet ir tarpvalstybiniame kontekste.
 |
| Audriaus Paulausko nuotr./Istorikų suvažiavimas |
Diskusijoje buvo keliamas klausimas, ar istorikas turi būti tik pasyvus visuomenės įvykių stebėtojas, ar ir dalyvis. „Istorikas – pirmiausiai mokslininkas. Tačiau ar jis neturėtų būti tas, kuris pirmiausiai pasako, ką mes gaunam ir prarandam iškeldami vieną ar kitą įvykį“, – klausė A.Nikžentaitis.
Istorikas ir žurnalistas Virginijus Savukynas pasakojo, kad lietuviams įdomiausios, svarbiausios temos yra dvi. „Didžiųjų kunigaikščių Lietuva ir XX a. istorija – tos temos, kurios mums svarbiausios. Pirmoji tema – tai pasididžiavimas, valstybės kūrimas, jos „aukso amžius“. Antroji – tarpukaris, pokaris, sovietmetis. Šis periodas dar gyvas mūsų senelių, tėvų atmintyje, vienaip ar kitaip palietęs kiekvieną šeimą“, – sakė jis. Buvo pabrėžta, kad kiekvienoje šalyje yra visuomenei svarbiausių temų – pas mus tai XX a., kitur – galbūt Holokaustas.
V.Savukynas išskyrė tris didžiausius pastarojo meto konfliktus dėl istorijos. „Pirmąjį – Lietuvos ir Lenkijos konfliktą, beveik pavyko išspręsti. Dėl Lietuvos ir Rusijos – čia galima pamatyti įvairių bandymų perrašyti istoriją, ne kartą girdėjome įvairių rusų pasisakymų šia tematika. Dėl Baltarusijos – manau, reikia ieškoti ir rasti būdą kalbėti su jais, kaip kad radom su lenkais. Galbūt ginče su Baltarusijos istorikais negalėsime apsieiti be lenkų pagalbos, bet reikia rasti kelią“, – sakė jis.
Lietuvos istorijos instituto mokslininkė Rasa Čepaitienė taip pat kalbėjo apie problemas su Baltarusija. „Baltarusijoje į istoriją dar žiūrima per sovietmečio prizmę, tik adaptuotą šiems laikams. Bandoma integruoti LDK istoriją, bet per savo naratyvą“, – sakė ji. Mokslininkė kalbėjo ir apie nacionalinės valstybės vaidmenį šių dienų Europoje.
Kiti diskusijos dalyviai taip pat sutiko, jog mūsų šalis turi būti nelikti nuošaly nuo interpretacijų, todėl būtina diskutuoti dėl istorijos vertinimo, o kurie diskusijų būdai geriausi – parodys laikas.
Penktadienį suvažiavimo dalyviai tęsia darbą sekcijose. Bus skiriama dėmesio istoriniams mitams, Pirmajai ir Antrajai Lietuvos Respublikai, bajorų savivaldai ir savivalei, luomiškumui ir pilietiškumui, dainuojančiai revoliucijai sovietinės nomenklatūros fone. Kiekvienoje sekcijoje numatyti mokslininkų pranešimai, susiję su atitinkama tema.
Šeštadienį, rugsėjo 28-ąją, darbo sekcijose metu bus nevengiama aptarti ir skaudžių mūsų šalies istorijos etapų. Po pranešimų sekcijose vyks baigiamoji diskusija. Mokslininkai bandys atsakyti į klausimą, su kokiais iššūkiais susiduria dabartinė lietuvių istoriografija. Po diskusijos numatytas suvažiavimo uždarymas.
