Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Lietuvos jėzuitų kultūros paveldas užsienyje: nuo Kinijos iki Pietų Amerikos

„Žodis „misija“ glūdi pačioje Jėzaus draugijos tapatybės šerdyje – būtent XVI a. jėzuitų žodyne terminas „missio“ įgijo tą reikšmę, kuria jis suprantamas ir šiandien“, – pastebėjo istorikas dr. L.Jovaiša. Lietuvos jėzuitų pėdsakais išmargintas pasaulio žemėlapis nuo tolimosios Kinijos iki Zimbabvės. O kas ir kada juos atvedė į Pietų Ameriką? Apie tai papasakojo JAV užaugęs, misijas Brazilijoje, Urugvajuje, Argentinoje, Kolumbijoje, Venesueloje ir kitose šalyse atlikęs kunigas Antanas Saulaitis.
Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčia
Katedros vaizdai bažnyčios altoriuje / Eriko Ovčarenko / BNS nuotr.

Misijos – neatsiejama jėzuitų veiklos dalis

15min kalbinto A.Saulaičio teigimu, misijų idėja Jėzaus draugijos veikloje užima ypatingą vietą. Tą liudija ir istoriniai faktai. Kaip pasakojo istorikas dr. L.Jovaiša, 1570 metais į Vilnių atvykęs Lenkijos jėzuitų viceprovincijolas Pranciškus Sunieris Draugijos generolui Šv. Pranciškui Borgijai rašė, kad iš Lietuvos atsiveria vartai į Maskviją, per kurią būtų galima pasiekti ir Kiniją.

„Toks sausumos misijų kelias buvo labai aktualus, turint omenyje, kad kelionė laivu į Indiją, plaukiant aplink Afriką, buvo labai ilga ir pavojinga. Vos pusė Lisabonoje į laivą sėdusių jėzuitų gyvi pasiekdavo Goa uostą Indijoje“, – pastebėjo istorikas.

Pirmieji jėzuitai iš Lietuvos į misijas ėmė prašytis XVII a. pradžioje.

Pirmieji jėzuitai iš Lietuvos į misijas ėmė prašytis XVII a. pradžioje. Dr. L.Jovaiša pasakojo, kad 1627–1724 metais į misijas prašėsi bent 114 Lenkijos ir Lietuvos jėzuitų (išliko 237 jų laiškai šiuo reikalu), tačiau kur nors išvykti pavyko tik kas penktam. Daugelis jų troško keliauti į Tolimuosius Rytus, tačiau tarp gavusiųjų leidimą išvykti tokių buvo vos 3 procentai.

„Tiesa, – pridūrė jis, – jėzuitų vadovybė labai nenoriai tenkindavo tokius prašymus, nes darbas misijose reikalavo didelės asmens dvasinės brandos, tvirtos sveikatos, intelektualinių gabumų ir rimtos motyvacijos. Be to, vienuolijos vyresnysis turėjo saugoti ir branginti savo rūpesčiui pavestos Draugijos narius. Tad tik atkakliai besiprašantieji gaudavo generolo leidimą leistis į misijas. Nepaisant griežtos atrankos, trokštančiųjų vykti į misijas niekada netrūko, o jėzuitai buvo bene svarbiausia misijų jėga ankstyvųjų naujųjų laikų krikščioniškame pasaulyje.“

Nuo Kinijos iki Zimbabvės

Kaip 15min paaiškino dr. L.Jovaiša, pirmasis į misiją Tolimuosiuose Rytuose iškeliavęs Abiejų Tautų Respublikos jėzuitas buvo Andriejus Rudamina. Pašnekovo žodžiais tariant, jis apskritai buvo pirmasis lietuvis, 1625 metais pasiekęs Indiją, o po metų – Kiniją.

„1702–1703 metais į misiją „pas totorius“ leidosi net trys Lietuvos provincijos tėvai jėzuitai: vilnietis Jonas Osnickis ir du jo palydovai, Paulius Vročinskis bei Aleksandras Kuleša. Deja, misija baigėsi tragiškai – nežinomomis aplinkybėmis ir nenustatytoje vietoje misijos iniciatorius Osnickis buvo nužudytas vietos gyventojų.

Jo palydovai pasiekė Jerevaną, iš kurio Kuleša grįžo į Lietuvos provinciją, o Vročinskis nuvyko darbuotis į Persiją (Isfahaną) ir po dešimties metų ten mirė patarnaudamas ligoniams epidemijos metu. Tėvas Aleksandras Kuleša, įsimintinos kelionės metu pramokęs persų, turkų ir armėnų kalbų, vėliau Vilniaus kolegijoje-universitete dėstė matematiką, graikų ir hebrajų kalbas bei vadovavo spaustuvei. Deja, misija pakirto jėzuito sveikatą: iki pat ankstyvos mirties Kuleša skundėsi skausmais, kuriuos esą įgijo dėl ilgo gulėjimo ant žemės valgio metu – toks buvęs misijos metu lankytų tautų paprotys“, – 15min pasakojo dr. L.Jovaiša.

Pasak istoriko, XIX a. viduryje tradicinę – azijinę – Lietuvos jėzuitų misijų kryptį pratęsė ir drauge pakreipė tėvas Maksimilijonas Ryla (1802–1848). 1836–1841 metais jis darbavosi Artimuosiuose Rytuose: Beirute inicijavo jėzuitų kolegijos, vėliau išaugusios į universitetą, įkūrimą, vadovavo misijai Sirijoje, vykdė archeologinius kasinėjimus Ninevėje ir jų radinius dovanojo Vatikano muziejams.

Anot pašnekovo, gyvenimo pabaigoje tėvas Ryla buvo pasiųstas misijon į Egiptą ir Sudaną. Egipte užsikrėtęs maliarija, dar pajėgė pasiekti Chartumą ir įkurti čia jėzuitų misiją, tačiau netrukus mirė. Jo palaikai, iš pradžių užkasti misijos sodelyje, vėliau buvo perlaidoti kapinėse Egipte, netoli Kairo.

Lietuvos jėzuitų pėdsakų galima atrasti ir Afrikoje.

Lietuvos jėzuitų pėdsakų galima atrasti ir Afrikoje. Pasak dr. L.Jovaišos, pirmasis maždaug 1899 metais į Rodeziją, dabartinę Zimbabvę, nuvyko ir ten iki mirties darbavosi brolis Paulius Gencevičius. XX a. 4 dešimtmetyje iš Lietuvos į Rodeziją patraukė broliai jėzuitai Stanislovas Tamkvaitis ir Mykolas Andriejauskas.

„Čia jie darbavosi visą gyvenimą – kaip ir tėvas Donatas Slapšys (1921–2010), bemaž šešis gyvenimo dešimtmečius atidavęs Punės provincijos (Indijoje) žmonėms“, – pridūrė jis.

„Žodis „misija“ glūdi Jėzaus draugijos tapatybės šerdyje“

15min paklaustas, kokią vietą jėzuitų istorijoje užima misijos, dr. L.Jovaiša pastebėjo, kad netgi žodis „misija“ glūdi pačioje Jėzaus draugijos tapatybės šerdyje – būtent XVI a. jėzuitų žodyne terminas missio įgijo tą reikšmę, kuria jis suprantamas ir šiandien. „Turbūt neatsitiktinai, – svarstė jis, – mintis apie „siuntimą“ kilo tokioje mobilioje, nuolatos kelyje esančioje grupėje, kokia buvo piligrimu besivadinančio Ignaco Lojolos Paryžiuje suburtas pirmasis bičiulių būrelis.“

Istoriko teigimu, vienu svarbiausiu 1540 metais Romoje gimusios Jėzaus draugijos tapatybės bruožų tapo ketvirtasis, specifinis, principinio mobilumo įžadas, kuriuo buvo pažadamas „ypatingas klusnumas popiežiui dėl misijų“. Dr. L.Jovaiša paaiškino, kad šis įžadas reiškė, kad mobilumas, pasirengimas keliauti į bet kurią vietą pasaulyje, norint „padėti sieloms“, yra esminė jėzuito tapatybės dalis.

Skleidė ne tik tikėjimo, bet ir lietuvybės idėjas

O kas ir kada Lietuvos jėzuitus atvedė į tolimąją Pietų Ameriką?

Anot A.Saulaičio, 1923 metais atsikūrusius jėzuitus sudomino po Pietų Amerikos šalis migracijų metu pasklidę tautiečiai. Kaip paaiškino pašnekovas, jie svajojo patarnauti išeiviams jų gimtąja kalba, puoselėti ne vien krikščioniškas vertybes, bet ir lietuvišką kultūrą.

„Deja, – pridūrė A.Saulaitis, – nei tarpukariu, nei karo metais Lietuvos jėzuitai savo idėjos neįgyvendino.“

Religinės bendruomenės jungia ne vien tikėjimo, bet ir tautiniu pagrindu.

Svajonės išsipildymo teko laukti kelis dešimtmečius. 1949 metais, pasak pašnekovo, Brazilijoje, Urugvajuje ir Argentinoje pirmąsias misijas pradėjo tėvas Jonas Kidykas, 1937-aisiais iš Lietuvos atvykęs į Čikagą, kur įsteigė jėzuitų namus. Pasakodamas apie misionierišką veiklą A.Saulaitis pabrėžė, kad religinės bendruomenės jungia ne vien tikėjimo, bet ir tautiniu pagrindu, todėl jėzuitų indėlis į lietuvybės išsaugojimą diasporoje – neabejotinas.

Jėzuitų bažnyčioje – lietuviški motyvai

Anot kunigo A.Saulaičio, daugiausia jėzuitai darbavosi Brazilijoje ir Urugvajuje. „Pastarajame, – kalbėjo 15min kalbintas kunigas, – dirbti paprasčiausia, nes viskas koncentruojasi sostinėje Montevidėjuje, kurio pavadinimas, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia „Aš matau kalną“. Simboliška, kad tas kalnas kaip tik ir yra vieta, kurioje galima sutikti daugiausia lietuvių kilmės žmonių.“

Cerro – neturtingas, tačiau vietos lietuviams brangus Montevidėjo rajonas, kuriame 1953 metais, kunigų misionierių Jono Bružiko ir Vlado Mikalausko dėka, iškilo Fatimos mergelės lietuvių bažnyčia. Kukli, tautiškais simboliais puošta bažnyčia tapo Urugvajaus lietuvių bendruomenės širdimi.

Bertos Tilmantaitės nuotr./Fatimos Mergelės lietuvių bažnyčia Cerro rajone Montevidėjuje
Bertos Tilmantaitės nuotr./Fatimos Mergelės lietuvių bažnyčia Cerro rajone Montevidėjuje

Praeivių žvilgsnius jau daugiau kaip 6 dešimtmečius traukia vietinei architektūros tradicijai nebūdinga bažnyčia raudonu trikampiu stogu, kurios vitražuose atsispindi lietuviški motyvai – Vytis, trispalvė, Aušros vartai, Vilniaus ir Kauno herbai, Gedimino pilis, Vytauto bažnyčia – visa, kas primena toli likusią tėvynę.

Kunigo A.Saulaičio teigimu, čia pat įrengtuose kambariuose vyksta lietuvių kalbos pamokos ir bendruomenės susitikimai, visai netoliese įsikūrusi lietuvių kultūros draugija.

„Fatimos mergelės lietuvių bažnyčioje palaidotas bendruomenės labai mylėtas kunigas, čia praleidęs apie 40 metų, miręs 1998 metais“, – pridūrė jis.

Bertos Tilmantaitės nuotr./Fatimos Mergelės Marijos lietuvių bažnyčios vidus
Bertos Tilmantaitės nuotr./Fatimos Mergelės Marijos lietuvių bažnyčios vidus

Brazilų kunigai skaito lietuviškai

Persikelkime į San Paulą, Braziliją. Vila Zelina – taip vadinama miesto dalis, gausiausiai apgyvendinta lietuvių, daugiausia atvykusių tarpukariu. Praca Republica Lituania, arba Lietuvos Respublikos aikštė – centrinė rajono dalis, kurioje 1936 metais kunigo Benedikto Suginto dėka iškilo lietuvių bažnytėlė.

„Šalia jos – lietuviškas medinis kryžius, kurį, dėl klimato sąlygų tenka nuolat atnaujinti“, – kalbėjo A.Saulaitis.

Šv. Juozapo bažnyčia, nors ir kukli, tačiau nepaprastai jauki, puošta Aušros Vartų Marijos ir Šv. Kazimiero paveikslais ir vitražais. Prieš kelis dešimtmečius lietuviškai šurmuliavusi šventovė šiandien, pasak pašnekovo, parapijai nebepriklauso, tačiau tautiečių tebėra lankoma.

„Mišias laiko vietiniai kunigai, o kai kurie netgi išmoksta paskaityti lietuviškai“, – pasakojo A.Saulaitis.

Martynas Vidzbelis/Scanpix/Antanas Saulaitis
Martynas Vidzbelis/Scanpix/Antanas Saulaitis

Misionierių veikla įamžinta kolekcijoje

15min kalbintas kunigas A.Saulaitis priminė, kad šiuo metu po Lietuvą keliauja paroda, kurioje eksponuojama nuo 1968 metų jo surinkta įspūdinga jėzuitų misijų istoriją menanti kolekcija: asmeniniai daiktai, leidiniai, fotografijos.

„Misionierių veikla domėjausi visada, bet kaupti kolekciją pradėjau ne taip ir seniai. Nuolat keliaudavau iš vienos vietos į kitą, o visus daiktus, pavyzdžiui suvenyrus, atiduodavau vaikams. Maždaug prieš 20 metų prof. R.Gudelis pastebėjo, kad būtų gerai turėti tokį centrą, kuriame būtų galima daugiau sužinoti apie misionierius. Ir pats davė medžiagos. Tada ir pradėjau atidžiau rinkti kolekciją. Manau, kad žmonėms įdomu susipažinti ne tik su biografijomis, bet pamatyti, patiems, paliesti įvairius daiktus“, – paklaustas, kaip kilo mintis rinkti misijų kolekciją, paaiškino A.Saulaitis.

Paroda „Misijų stotelės. Lietuvių jėzuitų misionierių šimtmečio kelias“ neseniai eksponuota Kauno Perkūno name, šiuo metu iškeliavo į Birštoną, o sausį pasieks Uteną. Kunigo A.Saulaičio sukaupta autentiška kolekcija – galimybė iš arčiau pažvelgti į misionierių gyvenimą, kasdienybę ir iššūkius, lydėjusius daugelį jų.

Misijos – neatsiejama jėzuitų istorijos dalis, palikusi ryškius pėdsakus ne vien Lietuvos, bet ir tolimiausių kraštų kultūrose.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs