Karaimai Lietuvoje – jau daugiau nei 600 metų
Į Lietuvą karaimai atsikėlė maždaug XIV a. pabaigoje, manoma, kad juos parsivedė kunigaikštis Vytautas. Apgyvendinti Trakuose, karaimai sudarė atskirą bendruomenę džymat. Jos teisinę padėtį nustatydavo valdovų privilegijos. Pavyzdžiui, pirmoji žinoma privilegija buvo Kazimiero Jogailaičio 1441 m. kovo 27 d., suteikusi Trakų karaimų bendruomenei Magdeburgo, t. y. savivaldos, teises. Šios Lietuvos valdovų privilegijos leido karaimams tvarkytis savarankiškai ekonomine ir administracine prasme, iš savo tarpo rinkti aukščiausiąją valdžią – vaitą, atsakingą tiesiogiai šalies valdovui. Kitose Lietuvos vietovėse susiformavusios karaimų bendruomenės buvo pavaldžios Trakų vaitui.
Karaimams suteikta Magdeburgo teisė – pirmoji, skirta nekrikščioniškai bendruomenei. Karaimų arba Mažasis miestas turėjo savo antspaudą ir iždą. Čia veikė vaito kanceliarija, karaimų šventovė kenesa ir mokykla. Kartu su privilegijomis, Lietuvos valdovai karaimų bendruomenei taip pat skyrė ir dirbamos žemės. Tokia savivalda karaimai naudojosi iki 1795 m. – trečiojo Abiejų tautų respublikos padalijimo. Vėliau, besikeičiant politinėms sąlygoms, karaimų bendruomenės santykis su to meto šių teritorijų valstybėmis būdavo kaskart nustatomas iš naujo. Trakai iki šiol išliko bendruomenės centru. Lietuvos įstatymai nuo 1992 m. karaimų bendruomenę pripažįsta kaip tradicinę tautinę bei religinę grupę.
Karaimai yra kūrybingi, išreiškiantys kūrybines savo galias ir mintis daugiau intravertiškai, per poeziją ar kitas raštiškas formas.
Pasak Lietuvos karaimų kultūros bendrijos vadovės Karinos Firkavičiūtės, karaimai yra dori, kuklūs, labai darbštūs, dievobaimingi, atsakingi žmonės. Taip pat kūrybingi, išreiškiantys kūrybines savo galias ir mintis daugiau intravertiškai, per poeziją ar kitas raštiškas formas. Kartu tai išsimokslinę, vertinantys ir žinantys žodžio reikšmę žmonės, dažniausiai mokantys daugiau nei vieną kalbą, gerbiantys vyresnius, veikiantys pagal tradicinius (patriarchalines) vyro ir moters vaidmenis šeimoje.
„Žinoma, pastaraisiais laikais visus mus veikia ir įvairios kitos kultūros, kiti papročiai, globalaus pasaulio pagundos, todėl iki dabar išlikęs turbūt tik pats to „tradicinio raugo“ grūdas, individualiai pasireiškiantis kiekviename žmoguje. Nors labai dar tikimės, kad visi turime to tradicinio atsparumo, etninio bendrumo jausmo ir „teisingo“ kolektyvinio imuniteto,“ – svarsto K. Firkavičiūtė.
Nors teliko mažiau nei 200 karaimų – tradicijos ir kalba vis dar gyvi
Pasak Lietuvos karaimų kultūros bendrijos vadovės, šiandien karaimai yra visiškai integravęsi į Lietuvos visuomenę – dirba tokius pat darbus, jų gyvenimo sąlygos ir buitis niekuo nesiskiria.
„Svarbu pabrėžti, kad nepaisant mažo žmonių skaičiaus, kultūriniai karaimų savitumai, papročiai, žodinis ir materialusis paveldas, religija yra ne tik gyvi, bet ir funkcionuoja. Vienas iš pirmų svarbių projektų, 2022-aisiais pažymint Karaimų metus, buvo statistinis karaimų tautos Lietuvoje tyrimas, kurį atliko Lietuvos statistikos departamentas,“ – sako K. Firkavičiūtė.
Daugiau apie šį tyrimą ir jo analizę galite paskaityti ČIA.
Pagal pačią naujausią statistiką, Lietuvoje gyvena 196 karaimų tautybės asmenys.
Nepaisant mažo žmonių skaičiaus, kultūriniai karaimų savitumai, papročiai, žodinis ir materialusis paveldas, religija yra ne tik gyvi, bet ir funkcionuoja.
„Visi mes sudarome Lietuvos karaimų bendruomenę, tačiau, žinoma, kiekvienas esame individualus, – pabrėžia pašnekovė. –Bendruomenė yra pati gan aktyvi, ypač šiemet, kai pažymime tokią svarbią ir gražią progą – karaimų apsigyvenimo Lietuvoje 625-metį. Labai tikimės, kad šių metų renginiai paskatins tolesnes veiklas, įkvėps tęsti ir kitais metais.“
Viena svarbiausių metų švenčių skirta pažymėti pavasarį ir pabūti su šeima
Kaip ir lietuvių, taip ir karaimų tradicinės metų šventės yra daugiausiai susijusios su religija. Didžiausių švenčių metu rengiamos pamaldos, žmonės susirenka pabūti kartu.
„Man asmeniškai mūsų organizacijos – Lietuvos karaimų kultūros bendrijos – rengiamos kasmetinės karaimų kalbos ir kultūros stovyklos irgi yra tam tikros šventės. Joms labai intensyviai ruošiamės ir džiaugiamės, kad žmonės gali turėti progų susitikti ir įdomių veiklų nuveikti kartu,“ – sako K. Firkavičiūtė.
Pasakodama apie karaimų šventes ji išskiria vieną svarbiausių – tai Tymbyl chydžy (Tymbylo šventę), kuri prasideda pirmojo pavasario mėnesio Artarych-aj (kovas-balandis) 15-ąją dieną ir trunka savaitę. Tymbyl – šios šventės kulinarinis simbolis yra neraugintos tešlos paplotėlis. Tymbyl chydžy šventė svarbi todėl, kad simbolizuoja pabudimą pavasariui (panašiai, kaip Velykos krikščionims) bei surenka į vienus namus visus šeimos narius.
Viena svarbiausių karaimų švenčių – Tymbyl chydžy, kuri prasideda pirmojo pavasario mėnesio Artarych-aj (kovas-balandis) 15-ąją dieną ir trunka savaitę.
„Šventės išvakarėse namuose valgoma šventinė vakarienė. Tai – svarbi šeimos susirinkimo tradicija, pažyminti ne tik religinę šventės kilmę, bet ir džiaugsmą visai šeimai pabūti kartu, pasišnekėti, apmąstyti tikėjimo tiesas ir svarbias šeimos aktualijas. Susėdus prie šventinės vakarienės stalo skaitomos ištraukos iš Biblijos. Paskui pašventinamos Dievo dovanos: vynas ir specialiai tai progai pagal atitinkamus reikalavimus iškepti apvalūs paplotėliai – tymbyl (nuo jų kilo ir šventės pavadinimas). Jie paprastai kepami iš miltų, grietinėlės ir sviesto. Pagrindiniai šventinės vakarienės patiekalai yra kepti kiaušiniai ir šišlik (avienos arba veršienos kepsnys). Taip pat patiekiama apkepas ir tortas, graikiški riešutai su medumi, džiovintų vaisių kompotas. Ant šios šventės stalo negali būti jokių raugintų produktų, rūgšties, žuvies, kitokios mėsos nei aviena ar veršiena. Būtini produktai, atspindintys Biblijos epizoduose aprašomus skonius (kartumas, saldumas, aitrumas, aštrumas). Todėl ant stalo būtinai būna krienų, ridikėlių, svogūnų laiškų,“– sako Karaimų kultūros bendrijos vadovė.
Tymbyl chydžy trunka visa savaitę. Visą savaitę įprasta lankyti draugus bei gimines ir kiekvienuose namuose paragauti tymbyl‘o, nes kiekvienos šeimininkės iškeptų paplotėlių skonis šiek tiek kitoks.
Kadangi šeimos kažkada buvo didelės ir paplotėlių reikdavo daug, seniau tymbyl tešlai minkyti buvo naudojamas specialus įrankis – talky. Šiandien jo modelį galima pamatyti Trakuose esančiame Serajos Šapšalo karaimų tautos muziejuje.
Jaunieji karaimai vertina savo tradicijų originalumą ir šaknis
Karaimų tradicijos – įdomios ir unikalios. Tačiau jei atsiversite karaimų bendruomenės tyrimo duomenis, pastebėsite, kad arti pusės Lietuvoje gyvenančių karaimų yra vyresnio – daugiau nei 60-ies metų amžiaus. Taigi atsakomybė tęsti šias tradicijas, išlaikyti savo retą kalbą krenta ant vos kelių dešimčių jaunosios kartos Lietuvos karaimų. Tačiau K. Firkavičiūtė dėl to rami.
„Karaimišką gyvybišką energiją užkuria būtent jaunimas, kuris yra gan sąmoningas, o kartu modernus, atsinešantis jau savas, kitokias veiklos priemones ir kuris nori organizuoti bendruomenės veiklą, renginius. Vyresnieji jiems siekia perduoti tradicinių žinių, o jaunimas ima tiek, kiek gali, bet lieka karaimiškoje terpėje ir nori kalbėti apie ateitį. Tikiuosi, kad ir šiais metais liudysime kelias gražias to apraiškas – visus tris bendruomenei skirtus renginius Karaimų metų proga rengia pats jaunimas,“ – sako pašnekovė.
Karaimišką gyvybišką energiją užkuria būtent jaunimas.
Žinoma, šie jauni žmonės jau nėra tik karaimai, jie nori jaustis ir pasaulio žmonėmis, tad sugeria įvairiausias kultūrines tradicijas, net nesidomėdami, iš kur jos ar kieno. Tačiau, pasak K. Firkavičiūtės, noras būti originaliu juos vis tik skatina žinoti savo šaknis, suvokti save kaip unikalios kultūros atstovus.
„Nežinau, ar tas supratimas ateina tik su amžiumi, gal priklauso nuo individualios brandos, bet karaimai, tikiu, ir globaliame pasaulyje sugebės išlaikyti tuos plonus siūlelius, juos jungiančius ir pakraunančius unikalumu,“ – sako pašnekovė.
Kaip ir kitose tautose, tradicijų ir papročių perdavimas dažniausiai yra šeimos „atsakomybė“.
Šilkas, perlai, aksomas ir metalo gijos – ne vienas pavydėtų tokių puošnių tautinių drabužių
Karaimų bendruomenės atstovė Nadežda Zajančkovskaja daugiau papasakojo apie itin puošnius tautinius drabužius bei interjero detales.
„Karaimų ornamentiką sąlygoja religija ir papročiai. Karaimų menui būdingi augaliniai ir geometriniai ornamentai. Tokius ornamentus galite pamatyti ant Trakų karaimų kenesos sienų, karnizų ir lubų. Tokiais ornamentais šimtmečiais buvo puošiami šventiniai rūbai, liturginiai ir namų interjero audiniai, kilimai, tokiais raštais iškalami variniai indai,“ – sako N. Zajančkovskaja.
Karaimų tradicinėje puošyboje naudojamas geometrinis ornamentas siejamas su saulės ženklais, o ornamentas, vaizduojantis javų varpas su gėlėmis, siejamas su „Orach toju“ arba derliaus švente, minima rudenį.
„Įtakos karaimų ornamentikai turėjo ir tautos, tarp kurių gyveno karaimai. Todėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės karaimų ornamentikoje ryški Vakarų Europos kultūros įtaka, o Krymo karaimų ornamentikoje – rytietiškos kultūros įtaka,“ – pastebi pašnekovė.
Istorinis tautinis karaimų rūbas – labai puošnus. Moterišką tautinį drabužį sudaro ilga šilkinė suknelė, juosiama puošnių diržu su kaltomis sagtimis ir kyrcha– augaliniais motyvais siuvinėtas trumpas nesagstomas aksominis švarkelis, dėvimas ant suknelės. Jo siuvinėjimui naudojamos aukso gijos, cekinai bei perlai.
„Dar viena puošni moteriško rūbo detalė – tai rankogaliai, išsiuvinėti metalo gijų juostele. Jaunos moters kepuraitė fezas yra nupjauto kūgio formos iš aksomo, siuvinėta natūraliais perliukais, migdolų vaisių baden – mindalin motyvais. Dar viena detalė – tai vėrinys iš metalinių cekinų ant auksinio tinklelio. Vyrų drabužiai kiek kuklesni, tačiau ir jaunikio švarkelio puošimui naudojamos aukso gijos,“ – sako N. Zajančkovskaja.
Pasak pašnekovės, kiekviena siuvinėtoja turi savo braižą ir tobulina savo įgūdžius. Tiesa, vyriškos karaimų kepurės nėra siuvinėjamas, jos aukštesnės už moteriškas, pasiūtos iš aksomo arba fetro ir viršuje turi juodą šilko kutą.
Karaimai vis dar švenčia su tautiniais drabužiais
N. Zajančkovskaja atskleidžia, kad Lietuvos nacionalinio muziejaus kolekcijoje galima pamatyti karaimų liturginį atributą – ilgą balto kartūno juostą su aksominiais galais, iš abiejų pusių siuvinėtą auksu. Tokią juostą karaimų dvasininkas dėvi apeigų metu. Muziejaus kolekcijoje yra siuvinėtos piniginės, kapšeliai tabakui, dėklai maldaknygėms. Taip pat interjero audiniai, kilimai ir staltiesės, puošti geometriniais raštais, kurių pagrindą sudaro rombų, trikampių ir apskritimų kompozicijos. Dažnai vaizduojamas saulės ženklas, gyvybės medis.
Tačiau ar ši gausi ornamentika išlieka ir ant šiuolaikinių drabužių? Ar augalinius motyvus karaimai mėgina pritaikyti, įsileisti į savo namus kartu su senoviniais indais, interjero detalėmis?
„Karaimai pasisiuva savo tautinius rūbus ir švenčių proga juos vilki. Tradiciniai daiktai šiuolaikiniame interjere, jeigu jie dera, manau, gali atrodyti gerai ir, be jokios abejonės, juos reikia naudoti, tačiau saikingai. Juk ši tauta yra unikali Europos istorijos ir kultūros dalis,“ – pokalbį užbaigia N. Zajančkovskaja.
„Karaimai. Kas jie?" – Lietuvos karaimų metų minėjimui 2022 metais skirta turinio skiltis portale 15min apie Lietuvos karaimų paveldą Lietuvoje. Projektą inicijavo Kultūros paveldo departamentas prie LR Kultūros ministerijos.
