Istoriko teigimu, nieko keisto, kad anksčiau keliai buvo siejami su didžiaisiais kunigaikščiais. Ir nors Mindaugą menančių kelių ar ženklų neišliko, tačiau savo antspaudą paliko Vytautas Didysis.
„Valdovai laikas nuo laiko keliaudavo kai kuriais keliais, tokiu būdu tie keliai įgaudavo specialų pavadinimą. Prie kelių netgi atsirasdavo tam tikros infrastruktūros detalės – pavyzdžiui, vienu atveju yra minimas pakelėje esantis Vytauto dvaras, Vytauto šulinys. Natūralu – pakeliui sustojama pagirdyti žirgų, reikėdavo pailsėti ir patiems keliautojams, apsistoti nakvynei...“, – pasakoja T.Čelkis.
Šiuolaikiniam žmogui keliai neįsivaizduojami be kelio ženklų. Ankstesniais laikais padėdavo vedliai, o XVII a. atsirado stulpai su kryptimis ir užrašais. Istoriko teigimu, yra liudijimų, kad prie Vilniaus buvęs kryžius, žymėjęs tam tikrą miesto ribą, taip pat yra spėjimų, kad ant jo galėjo būti užrašyta, koks atstumas nuo šio miesto iki kito kelionės taško.
„1556 m. buvo sudarytas vienas dokumentas, kuriame aprašytos brastos per Dauguvos upę. Vienos brastos aprašyme minima, kad šalia pastatytas akmeninis kryžius, žymintis kelio kryptį į rusėniškas teritorijas, tuo keliu kažkada neva keliavęs pats Vytautas, ir tas kryžius nuo tų laikų ten stovintis“, – pasakoja istorikas.
Geri keliai buvo reikalingi ne tik valdovams, bet ir karui, prekybai. Todėl jau XIII bei XIV a. Lietuvoje buvo tam tikra kelių sistema – vieškeliai, kuriuos prižiūrėdavo tam skirti žmonės. Paprastai jie saugodavo keliautojus nuo pakelėse besislapsčiusių plėšikų, kurie anais laikais klestėte klestėjo, o kelias buvo jų veikimo erdvė.
„Tuo metu leistis į kelionę buvo tolygu leistis į nuotykius, riziką. Teismų bylų medžiaga rodo, kad jei kas nors norėdavo suvesti sąskaitas su kažkuo, geriausias būdas atrodydavo užpulti jam keliaujant. Nes kelyje esantis žmogus neturi kontaktų, kam galėtų greit pasiskųsti. Be to, pačiam užpuolikui pasišalinti būdavo labai lengva“, – aiškina T.Čelkis.
