Annabergas stovi kaip antrasis Vokietijos lietuvių veiklos ramstis šalia Rennhofo sodybos su Vasario 16-osios gimnazija.
Evangelikai liuteronai
Evangelikų liuteronų Didžiojoje Lietuvoje prieš karą buvo apie 30 000 lietuvių, 26 000 vokiečių ir 14 000 latvių. Jie sudarė 55 mišrias parapijas ir filijas, kurias vienu laiku aptarnavo 51 kunigas. Klaipėdos krašto liuteronų bažnyčiai priklausė 40 parapijų, jose būta apie 129 000 tikinčiųjų.
Evangelikų reformatų buvo apie 15 000. Jie sudarė 13 parapijų ir filijų, kurias aptarnavo 15 kunigų. Kitos evangelikų bendruomenės turėjo apie 3 400 narių, iš kurių daugiau negu 1 000 buvo lietuviai.
Didelei daliai lietuvių liuteronų, kaip vokiečių kilmės asmenims, sovietai leido išvykti (repatrijuoti) iš Lietuvos į Vokietiją dar 1941 m. (Todėl šie asmenys paprastai buvo ir vadinami repatriantais.) Repatrijuojant, be 30 000 vokiečių kilmės žmonių, išvyko ir apie 20 000 lietuvių. Tarp jų ir 27 iš tuo metu buvusių 32 kunigų. Dalis repatrijavusiųjų 1942 m. buvo grąžinti į Lietuvą. 1944 m. artėjant frontui su bendrąja pabėgėlių banga Vokietijoje atsidūrė papildomas skaičius ir lietuvių liuteronų. Reformatų pabėgėlių buvo apie 3 000, iš jų šeši kunigai.
Stovyklose prasidėjo ir evangelikų organizuotas bažnytinis gyvenimas. Dalis kunigų tuojau perėjo į vokiškas parapijas, kurį laiką stovyklose liko 10, vėliau tik penki: Adolfas Keleris, Jazepas Urdzė, Ansas Trakis, Jonas Pauperas ir Julius Stanaitis.
Karui pasibaigus dauguma ir šių pabėgėlių ieškojo prieglobsčio besikuriančiose DP stovyklose, nors ne visiems pavyko tą globą gauti. Stovyklose prasidėjo ir evangelikų organizuotas bažnytinis gyvenimas. Dalis kunigų tuojau perėjo į vokiškas parapijas, kurį laiką stovyklose liko 10, vėliau tik penki: Adolfas Keleris, Jazepas Urdzė, Ansas Trakis, Jonas Pauperas ir Julius Stanaitis. Ant pastarųjų pečių gulė visa darbo našta suburti ir religiškai aptarnauti po visą Vokietiją išsimėčiusius lietuvius evangelikus. Kiti kunigai tik sporadiškai galėjo pagelbėti lietuvių sielovadai.
Pirmieji religiniai susibūrimai atsirado 1945 m. liepos mėnesį, kai lietuviai kunigai pradėjo lankyti savo tautiečius ir laikyti jiems pamaldas, bet jokios bažnytinės vadovybės tada dar neturėta ir kiekvienas kunigas veikė savarankiškai. Tačiau iniciatorių grupė, kuriai priklausė kun. Ansas Trakis, Jonas Grigolaitis, Mikas Tolišius, dr. Otonas Stanaitis, kun. Stasys Neimanas, dr. Kregždė ir Adolfas Klemas, 1946 m. gegužės 30 d. Hanau lietuvių stovykloje sušaukė pirmą lietuvių evangelikų liuteronų ir reformatų kunigų, parapijų atstovų ir veikėjų suvažiavimą tremtyje.
Suvažiavime dalyvavo apie 100 kunigų ir parapijų darbuotojų. Jame buvo aptartos tolesnio evangelikų liuteronų ir reformatų bendro darbo gairės bei priemonės ir sudaryta laikinoji Vyriausioji bažnyčios taryba. Pirmininku išrinktas prof. dr. Otonas Stanaitis, vicepirm. – kun. Jonas Pauperas, reikalų vedėju – kun. St. Neumanas ir nariais – Jonas Grigolaitis ir Albertas Puskepalaitis. Generalsuperintendantas teol. prof. dr. P.Jakubėnas išrinktas garbės pirmininku.
Susirinkusieji kvietė visus iš Lietuvos pasitraukusius kunigus įsijungti į lietuvių sielovadą. Užsibrėžta organizuoti pamaldas, užtikrinti tikybos dėstymą mokyklose, steigti sekmadienines mokyklėles, aprūpinti tikinčiuosius labai reikalinga religine literatūra (greičiausiu laiku išspausdinti katekizmą, pradėti leisti evangelikų laikraštį), kuo greičiausiai sušaukti evangelikų parapijų atstovų suvažiavimą, kuris išrinktų nuolatinę lietuvių tremtinių evangelikų bažnytinę tarybą. Po suvažiavimo stengtasi nutarimus vykdyti – sutvarkyti parapinį gyvenimą: buvo išrinktos parapijų tarybos, mokyklose buvo dėstomos tikybos pamokos ir įsteigtos sekmadieninės mokyklėlės. Į bažnytinį darbą dar įsitraukė kunigai A.Gelžinis, Bumbulis, Reisgies, Klumbies, V.Kurnataus-kas, P.Dilys, o dar vėliau D.Jurkaitis, J.Stanaitis ir P.Šimukėnas.
Steigiamasis (pirmasis) lietuvių evangelikų sinodas buvo sušauktas 1946 m. lapkričio 9–10 d. Lebenstedte. Jame dalyvavo 62 atstovai iš visos Vokietijos. Jis įkūrė Išeivijos lietuvių evangelikų bažnyčią. Šio steiginio naujovė buvo ta, kad jis sujungė lietuvius liuteronus ir reformatus ir buvo skirtas aptarnauti tik lietuviams.
Išrinkta ir Vyriausioji bažnyčios taryba, kurios pirmininku tapo prof. dr. Otonas Stanaitis (iš Hanau), senjoru – kun. lic. Jonas Pauperas (iš Müncheno), vicesenjoru – kun. Adolfas Keleris ir nariais – kun. St.Neimanas, kun. Barnelis, Jonas Grigolaitis ir Adolfas Klemas. Vyriausiosios bažnyčios tarybos būstinė įsteigta Hanau lietuvių stovykloje. Kadangi dauguma lietuvių evangelikų gyveno britų zonoje, atrodė tikslinga šiai zonai išrinkti atskirą tarybą, į kurią įėjo kun. A.Keleris, kun. M.Preikšaitis ir teisininkai M.Nagis, Kr.Kikutis ir A.Gintautas. Ši zoninė taryba veikė apie dvejus metus.
Bažnyčios taryba, 1947 m. suregistravusi lietuvius evangelikus, nustatė, kad šių stovyklose gyveno 12 000, o privačiai – 14 000.
1947 m. rugsėjo 21 d. Hanau stovykloje vyko visų trijų zonų lietuvių evangelikų atstovų pasitarimas aktualiais religinio, kultūrinio ir organizacinio gyvenimo klausimais. Suvažiavime dalyvavo per 100 atstovų. Jame atsispindėjo tuometiniai lietuvių evangelikų rūpesčiai.
Viena iš didžiausių problemų lietuviams evangelikams kilo iš to, kad jie pagal statusą buvo suskaldyti į dvi beveik vienodo dydžio grupes. Viena gavo DP globą stovyklose, kita jos negavo arba jau gautoji buvo iš jų atimta. Viena labai aiški sąjungininkų nuostata buvo jokiais būdais neremti vokiečių piliečių.
Klaipėdos krašto gyventojai bei kiti repatriantai lietuviai, ypač turintys vokiečių pilietybę, atsidūrė keblioje padėtyje. Tokiu būdu, be stovyklose gyvenančių lietuvių evangelikų, atsirado nemažai priverstų apsigyventi ir pragyventi vokiečių ūkio sąlygomis. Anglų zonoje, kur buvo susispietusi didžiausia jų dalis, išdygo ištisos DP statuso neturinčių evangelikų kolonijos.
Kai, spontaniškai prasidėjęs, evangelikų parapinis religinis gyvenimas organizuotai ėmė plėtotis ir klestėti, tai didelės dalies parapijiečių atsiradimas už stovyklų ribų turėjo turėti neigiamų pasekmių tiek religiniam, tiek ir pagaliau tautiniam ir apskritai kultūriniam jų gyvenimui. Nors pareiga padėti savo žmonėms „išlikti gyvaisiais lietuvių tautos nariais“ bendrųjų lietuvių vadovaujančių veiksnių buvo matoma, tačiau nepaisant dedamų pastangų, neturėta priemonių jai paveikiai atlikti. Patiems evangelikams trūko kunigų, mokytojų, mokyklėlių. Todėl ši grupė pamažu tolo nuo lietuviško religinio ir tautinio gyvenimo. Išskyrus Salzgitter-Lebenstedtą, kur gyventa kompaktiškai, šalia stovyklų nebuvo įsisteigta jokia parapija, išskyrus Lübeck-Bad Schwartau (vadovaujant Pranui Liegui), nesusikūrė jokia Lietuvių bendruomenės apylinkė. Tai, žinoma, nereiškia, kad iš šios grupės narių kaip pavieniai asmenys niekas nedalyvavo lietuvių gyvenime.
Problemą kėlė ir evangelikams apmaudus faktas, kad dažnai iš stovyklų jie buvo išskiriami dėl pačių lietuvių (katalikų), kurie dėl blogos valios ar padėties nesupratimo skųsdavo tariamus vokiečius sąjungininkų valdžiai. LTB Vyriausioji valdyba pakartotinai turėjo kreiptis į apylinkes ir aiškinti tokių veiksmų nepagrįstumą ir žalingumą. Šis reiškinys rodo, kad plačiosios katalikų visuomenės sąmonėje evangelikai dar nebuvo laikomi savais visaverčiais lietuviais, o traktuojami tiesiog kaip prūsai vokiečiai.
Gal čia galima būtų įžvelgti ir pavydo. Repatriantams buvo dažnai primetama, jog šie šliejasi prie lietuvių vien dėl to, kad gautų materialinį aprūpinimą (UNRRA) ar papildomą pašalpą (BALF), o iš tiesų jie esantys gryni vokiečiai. Gal tokių ir buvo, bet tikrai ne visi. Bet jei taip ir būtų buvę, tai tas dar nepaaiškina, kodėl varge esantis žmogus buvo stumiamas į dar didesnį vargą. Nebent galvota, jog pašalinus dalį asmenų iš stovyklų jose pasilikusiesiems liksią daugiau gėrybių. Kas to vylėsi, apsiriko, o ir BALF nepasidavė tokiam galvojimui ir šelpė tiek stovykloje, tiek ir už jos gyvenančiuosius.
Plačiai išsimėčiusius parapijiečius 1947 m. aptarnavo šeši DP kunigai, iš kurių tik vienas apmokamas. Penkiems teko dirbti be algos ir kelionių išlaidų atlyginimo. Jiems talkino 5 DP statuso neturėję kunigai, 9 kantoriai ir 4 sakytojai.
Su tokiomis turimomis jėgomis bažnytinis gyvenimas plėtojosi toliau, nors pradinė liuteronų ir reformatų vienybė ir iširo. Mažesnė, bet geriau išsilavinusi reformatų grupė baiminosi bendroje bažnyčios organizacijoje prarasti savo tapatybę ir tradicijas, o naujai susikūrusios pasaulinės abiejų konfesijų sąjungos ir jų tik saviesiems teikiama parama, skatino kurti atskiras bažnyčias. Reformatai, 1948 m. birželio 24 d. Klein Wittensee lietuvių stovykloje sukvietę savo pirmąjį sinodą tremtyje, įkūrė Evangelikų reformatų išeivijos bažnyčią išlaikydami Lietuvoje buvusią sandarą ir patvirtino Lietuvoje buvusią vadovybę.
Sinodo iniciatoriumi buvo buvęs daugiametis Lietuvių evangelikų reformatų kolegijos prezidentas dr. Jokūbas Mikelėnas. Nors daug net svarbių asmenų sinode dėl įvykusios pinigų reformos ar ligos negalėjo dalyvauti, tačiau jis pagrindinius savo uždavinius atliko: išrinkta Kolegija, vykdomasis Lietuvių evangelikų reformatų bažnyčios organas, ir įgalioti atstovai Pasaulio krikščionių bažnyčių suvažiavimui Amsterdame ir 16-am presbiterijonų suvažiavimui Ženevoje. Kaip tuo metu atrodė, reformatai buvo linkę ir toliau būti atstovaujami Lietuvių evangelikų Vyriausiosios bažnyčios tarybos visais juos vienijančiais klausimais. Tik spręsti klausimams, kurie jas skiria ir kurių esą labai nedaug, iš reformatų ir buvo išrinkta Kolegija.
Liuteronai ėjo kitu keliu, kurio gairės buvo nustatytos jų antrame tremties sinode, vykusiame 1948 m. gruodžio 6–11 d. Imbshausene, kur dalyvavo 53 parapijų atstovai, kunigai, tarybos nariai ir kviesti svečiai.
Evangelikų liuteronų bažnyčia liko tik Vokietijos lietuvių evangelikų liuteronų reikalams ir nesiėmė pareigos atkurti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios tęstinumo
Mėginimui sinodo metu atkurti nepriklausomos Lietuvos liuteronų bažnyčią ir jos institucijas, sudarant platesnę sinodo valdybą, kuri atliktų ir konsistorijos funkcijas, dauguma nepritarė. Evangelikų liuteronų bažnyčia liko tik Vokietijos lietuvių evangelikų liuteronų reikalams ir nesiėmė pareigos atkurti Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios tęstinumo, organizuoti liuteronų bažnyčių kituose kraštuose.
Iš Vyriausiosios bažnyčios tarybos pranešimo, kurį padarė A. Klemas, paaiškėjo, kad Taryba per dvejus darbo metus atliko reikšmingų veiksmų. Buvo užmegzti glaudūs ryšiai su pasaulio evangelikų bažnyčiomis ir bažnytinėmis organizacijomis, kurios pradėjo remti lietuvių evangelikų veiklą ir šelpti į vargą patekusius tremtinius. Be to, jos ketino padėti tremtiniams išsikelti į kitus kraštus. Ypač reikšmingas buvo faktas, kad 1947 m. lietuvių atstovas (kun. A. Keleris) galėjo dalyvauti Pasaulio liuteronų bažnyčių konferencijoje Lunde (Švedijoje) ir atstovauti Lietuvių evangelikų liuteronų bažnyčiai. 1948 m. tokiame suvažiavime Amsterdame jam dalyvauti nepavyko, nes nebuvo laiku gautas leidimas išvykti iš Vokietijos.
Nepaisant įvairiausių nepriteklių, kunigai ir pamokslininkai visas lietuvių evangelikų parapijas, nors kai kurias ir retkarčiais, lankė ir aptarnavo. Buvo skundų, kad ne visas parapijas galima patenkinamai aptarnauti. Kai kuriose stovyklose turėta sunkumų ir dėl tikybos dėstymo, nes ne visur tikybos mokytojams buvo norima mokėti. Pabrėžti geri, dažnai nuoširdūs liuteronų santykiai su katalikais. Daug kur naudojamasi bendromis patalpomis pamaldoms.
Sinodas senjoru vietoj į JAV išvykusio kun. J. Paupero išrinko kun. Adolfą Kelerį (kuris jau nuo balandžio 6 d. tas pareigas ėjo), o vicesenjoru kun. Ansą Trakį, kuriam buvo pavesta vadovauti ir krikščioniškojo jaunimo veiklai. Tarybos būstinė iš Hanau perkeliama į britų zoną, naujojo senjoro gyvenvietę – į Wehneno lietuvių stovyklą.
Šiaip lietuviai liuteronai buvo suorganizavę 5 kursus parapijos darbuotojams, 11 kursų jaunimo vadovams, 2 – sekmadieninių mokyklų vedėjams. Surengtos dvi bažnytinių chorų šventės ir įvairių vaikų, jaunimo ir parapijų švenčių. Gausiai dalyvavo tarptautiniuose kursuose ir kt. renginiuose.
Vyriausiosios bažnyčios tarybos pastangomis pavyko išspausdinti ir naują 500 puslapių trijų dalių lietuvių evangelikų giesmyną . Į pirmąją dalį pateko 200 giesmių iš kun. Adomo Šerno parengto ir 1942 m. Kaune kartu su reformatais išleisto giesmyno (iš jo paimta ir dalis maldų). Antrojoje dalyje 100 giesmių ir dalis maldų paimta iš 1930 m. Mažojoje Lietuvoje išleistų „Pagerintų giesmių knygų“, o trečiojoje dalyje – 100 giesmių, kurių beveik visos paimtos iš A.Šerno giesmyno.
Religijos reikalams privačia iniciatyva 1947 m. rugpjūtį–1948 m. kovą Lübecke buvo leidžiamas Fr. Šlentnerio redaguojamas, rotatoriumi spausdinamas laikraštis „Evangelikų kelias“, kurio pasirodė 9 numeriai. Jam sustojus, 1948 m. liepos mėnesį buvo pradėtas leisti jau spaustuvėje spausdintas Lietuvių krikščionių studentų sąjungos leidinys „Sandora“, kurio išėjo 5 numeriai. Paskutinis numeris, dėl finansinių sunkumų vėl rotatoriumi spausdintas, pasirodė 1949 m. rugsėjo mėnesį. „Sandoros“ pirmuosius tris numerius redagavo Fr. Šlentneris, o paskutiniuosius du A.Klemas ir A.Vėlius. Kun. M.Preikšaitis 1947 m. savo iniciatyva pradėjo leisti evangelikišką laikraštį „Tiesos balsas“, kurio išėjo 8 numeriai.
Paminėtina to meto gyva ir įvairiaspalvė liuteronų jaunimo veikla, kuria rūpinosi ypač kunigai A.Trakis (jaunimo vadovas tremtyje) ir J.Urdzė (anglų zonos jaunimo).
Paminėtina to meto gyva ir įvairiaspalvė liuteronų jaunimo veikla, kuria rūpinosi ypač kunigai A.Trakis (jaunimo vadovas tremtyje) ir J.Urdzė (anglų zonos jaunimo). 1947 m. liepos 26–28 d. Niendorfe prie Baltijos jūros vyko pirmasis didesnis lietuvių evangelikų jaunimo suvažiavimas, kuriame dalyvavo 132 atstovai. Suvažiavimo bendroji tema buvo „Krikščioniškoji pabėgėlių parapija“. Tris dienas intensyviai dirbta, išklausyta rimtų paskaitų: „Jaunimo lavinimasis tremtyje (A.Vėlius), „Lietuvis evangelikas tremtyje“ (kun. A.Trakis), „Tremtinių parapija“ (kun. J.Pauperas), „Reformacijos raida“ (kun. A.Keleris), aptarti opūs klausimai, priimti nutarimai. Užsibrėžta geriau suorganizuoti studentus ir abiturientus, kad jie būtų plačiau įtraukti į jaunimo darbą.
Didelės reikšmės Vokietijos lietuvių evangelikų gyvenimui turėjo Pabaltiečių krikščionių studentų sąjungos (PKSS) įkūrimas 1947 m. lapkričio 3–7 d. Rendsburge (Schleswig-Holsteine) vykusiame Pabaltijo krikščionių studentų suvažiavime, kuriame dalyvavo apie 70 asmenų, estų, latvių ir lietuvių studentų, sąjungos steigėjų. Suvažiavime buvo svarstomi ir priimti PKSS įstatai, išrinkti valdomieji organai, aptartos jaunimo ir organizacinės problemos, nutarta steigti sąjungos spaudos organą.
Reikšminga pasirodė, kad buvo įsteigta ne vien studentų sąjunga, bet kad kun. J.Urdzė, išsirūpinęs paramą iš Pasaulio krikščionių studentų sąjungos, kuriai priklausė apie 40-ies tautų studentai, pastatė Hangelare prie Bonos studentų bendrabutį. Nuo tada ir lietuvių jaunimui atsirado tarsi sava vieta, apie kurią galėjo suktis visa jų veikla. Po kiek laiko Sąjungos būstinė buvo perkelta į nuosavus namus (Haus Annaberg) Bonn-Bad Godesberge.
1948 m. spalio 13–19 d. Imbshausene (prie Northeimo) vykęs Pabaltiečių KSS suvažiavimas jau galėjo apžvelgti vienų metų sąjungos nueitą kelią. Suvažiavimas išrinko ir naujuosius vykdomuosius organus. Į bendrąjį Pabaltiečių KSS prezidiumą išrinkti: pirm. dr. Janis Klavinis (latvis) iš Kielio, pirmasis vicepirm. Albinas Klemas (lietuvis) iš Bonnos, antrasis vicepirm. Hary Mustas (estas) iš Hamburgo, pirmasis sekr. Sergejus Dreimanis (latvis) iš Göttingeno, antroji sekr. Tüna Pörin (estė) iš Hamburgo ir ižd. Martynas Žvilius (lietuvis) iš Pinnbergo. Į tautinį lietuvių KSS prezidiumą išrinkti: pirm. Albinas Klemas, sekr. Marytė Dumpytė ir ižd. Martynas Žvilius.
Organizaciškai susitvarkiusiems liuteronams, kaip ir visiems kitiems lietuviams Vokietijoje, neteko ilgiau plėtoti normalesnės veiklos, nes 1948 m. prasidėjęs ir ypač 1949 m. įsisiūbavęs emigracijos įkarštis retino ir jų eiles bei kreipė dvasininkų dėmesį ir jėgas kitokia linkme. Būtent:
1950 m. viduryje bendras evangelikų skaičius buvo 17 115 (2 885 stovyklose ir 14 230 privačiai gyvenančių). Tikinčiųjų skaičius svyravo beveik kiekvieną dieną, dažnai tuo pačiu metu darytos statistinės apžvalgos atrodo skirtingai. Parapijiečių skaičiaus svyravimą lėmė ne vien emigracija ir nuolatinis stovyklų pergrupavimas bei perkėlinėjimas, bet ir dalies pačių tikinčiųjų persiorientavimas. Išlikę kunigų nusiskundimų, kad kai kurie jų parapijiečiai po kurio laiko tampą vokiškesni negu patys vokiečiai, t. y. nenori toliau kalbėti lietuviškai ir, žinoma, lankyti lietuviškų pamaldų. Iš dalies lietuvio kunigo buvo ir prisibijoma. Kartais ir patiems kunigams nebuvo aišku, ar atskirai gyvenantis ir į vokiečių parapiją įsijungęs liuteronas dar registruotinas kaip lietuvis.
Turint galvoje, kad apie 14 000 lietuvių evangelikų liuteronų gyveno V. Vokietijoje už stovyklų ribų, bažnyčios darbuotojai tegalėjo pasiekti jų tik pusę. Pridėjus stovykloje gyvenančius išėjo, kad lietuviams kunigams teko aptarnauti apie 11 000 asmenų .
Keturios parapijos turėjo savo bažnyčios chorus, keturios stovyklos – bažnyčios muzikos kapelas ir dvi – pučiamųjų instrumentų orkestrus. Tuo laiku emigravo 2278 parapijiečiai, o po patikrinimų pašalinti iš stovyklų 1 149 asmenys.
Tikinčiuosius 1948–1950 m. aptarnavo keturi lietuvių bažnyčios tarnyboje buvę kunigai. Jiems talkino dar keturi kunigai pensininkai ar vokiečių bažnyčios tarnyboje buvę kunigai Be jų, bažnyčios tarnyboje darbavosi ir keli kantoriai bei sakytojai. Jų sąrašą ir aptarnaujamas sritis žr. priede .
Evangelikų pabėgėliams kunigams rūpėjo išlaikyti galimybę aptarnauti savo tikinčiuosius jų gimtąja kalba. Turėta vizija, kad vokiečių parapijose galėtų būti sudaromos tarsi subparapijos, kuriose vyktų savas bažnytinis gyvenimas, vadovaujamas savų keliaujančių, bažnyčios išlaikomų kunigų.
Emigracijos procese matėsi šiokia tokia prošvaistė, nes Kanada dar priėmė tam tikrą skaičių ir DP statuso neturinčių asmenų. Perspektyva vykti į Norvegiją ar Švediją atrodė mažiau patraukli. Šalpos, nepaisant ir tolesnio Pasaulio liuteronų federacijos ir kitų organizacijų dalyvavimo, ateityje galėjo tikėtis tik ypač sunkioje padėtyje esantys. Spaudos klausimas sunkiai sprendėsi, kadangi tam darbui jau nebuvo pajėgų. Numatyta remti ir išlaikyti bent vieną lietuvių evangelikų laikraštį „Mūsų pasaulis“. Sunkiose sąlygose buvo atsidūręs ir rotatoriumi spausdinamas Povilo Jasiukonio Schwäbisch Gmündo stovykloje 1950 m. kovo 6 d. pradėtas leisti jaunimo žurnalo pavidalo laikraštėlis „Jaunimo ratelis“.
Išleidus 16 numerių ir Jasiukoniui emigravus į JAV, leidimą perėmė Diepholzo jaunimo ratelis, o redagavimą Vasario 16-osios gimnazijos mokinys Kasparas Dikšaitis. Ateities parapinėje veikloje kokių naujų planų ar iniciatyvų nebuvo pateikta, nes nebuvo aiškios ateities struktūros ir sąlygos. Pasitenkinta ketinimų pareiškimais, kad organizuota bažnytinė veikla būtų tęsiama, kad mažesni evangelikų būreliai telktųsi į didesnius ir taip palengvintų Vokietijoje likusiems kunigams tikinčiųjų aptarnavimą.
Anabergas stovi kaip antrasis Vokietijos lietuvių veiklos ramstis šalia Rennhofo sodybos su Vasario 16-osios gimnazija.
1953 m. dar apie 2 000 liuteronų gyveno stovyklose ir apie 4 500 privačiai .
1952 m. kun J. Urdzė, nupirkęs PKSS Bad Godesberge nemažą žemės sklypą su erdviais Annabergo namais, persikėlė tenai. Jis išsikėlė tokius uždavinius:
• sukurti baltiečiams studentams vietą, kur jie galėtų prisiglausti;
• religiškai aptarnauti ir globoti Vokietijoje pasilikusius pabaltiečių pabėgėlius;
• Anabergo namus paversti suvažiavimų ir konferencijų vieta, kur patys ar kiti galėtų rengti religinio ir kultūrinio turinio susitikimus.
Annbergo namai iki šiol turėjo neįkainojamą reikšmę Vokietijos lietuvių, ypač lietuvių evangelikų, gyvenime. Jie tapo centru, kuriame vyko visas evangelikų religinis gyvenimas. Taigi Annabergas stovi kaip antrasis Vokietijos lietuvių veiklos ramstis šalia Rennhofo sodybos su Vasario 16-osios gimnazija.
Lietuvių evangelikų bažnyčios istorikas Arthuras Hermannas, vertindamas išeivių liuteronų bažnyčios veiklą, išryškino tokius jos ypatumus: „Pirmą kartą istorijoje išeivijoje buvo sukurta liuteronų bažnyčia, jungianti vien tik lietuvius, tik tokius asmenis, kuriems lietuvių kalba buvo gimtoji arba įprasta. Pirmą kartą nutrūko glaudūs ryšiai tarp lietuvių ir vokiečių (vokiečiais save laikantys jungėsi prie vokiečių parapijų).
Visi lietuvių liuteronai (iš Didžiosios ir iš Mažosios Lietuvos), nepaisydami buvusių skirtumų, susijungė vienoje bažnyčioje. Kad liuteronų išeivijos bažnyčia išsilaikė tokį ilgą laiko tarpą, nors buvo geros sąlygos jos nariams prisišlieti prie vokiečių parapijų, jis laiko ne vien religiniu, bet ir tautiniu reiškiniu . Kitaip tariant, lietuviai liuteronai pasirodė susipratę lietuviai, norintys išlaikyti savo tautinį identitetą ir tradicijas, solidarūs su savo bendruomene. Todėl pradinis jų laikymas vokiečiais neturėjo jokio realaus pagrindo.“
