Ši istorija apie žydų karių-savanorių sąjungą, kuri padėjo išsikovoti ir apginti Lietuvos nepriklausomybę 1918-1920 m., ir jos įkūrėją Izaoką Šapirą, kilusį iš Joniškio.
1918 m. vasario 16 d. paskelbus Lietuvos nepriklausomybės aktą dar laukė įvairiapusė kelių metų kova dėl valstybės sienų įtvirtinimo ir tarptautinio pripažinimo. Nepriklausomybės kovose (1918 m. pab. – 1920 m.) šalia etninių lietuvių dalyvavo ir kitų tautybių ir konfesijų Lietuvos piliečiai, įskaitant ir apie tris tūkstančius žydų karių. Maždaug šeštadalis jų buvo savanoriai.
1933 m. Joniškyje buvo įkurta Žydų karių, dalyvavusių Lietuvos nepriklausomybės atvadavime sąjunga. Organizacijos iniciatoriumi buvo čia gyvenęs Lietuvos kariuomenės savanoris, vėliau Joniškio miesto savivaldybės narys, ugniagesių būrių organizatorius Izaokas Šapira (1895-1941). Netrukus po įkūrimo Sąjunga persikėlė į tuometinę sostinę – Kauną, o jos vadovu tapo advokatas Jakovas Goldbergas (1898-?).
Sąjunga gana sėkmingai būrė Nepriklausomybės kovose dalyvavusius žydus, padėjo jiems kasdienybėje, mėgino puoselėti Lietuvos žydų patriotiškus jausmus ir lojalumą Lietuvai (Sąjungos vėliavą puošė Gediminaičių stulpai), gerinti lietuvių ir žydų santykius, skatino žydus mokytis lietuvių kalbos.
Viena iš priemonių pastariesiems tikslams pasiekti buvo savaitraščio „Apžvalga“ leidyba (1935-1940). Šis laikraštis buvo vienas iš dviejų iki Antrojo pasaulinio karo lietuvių kalba leistų žydų laikraščių (kitas buvo trumpai trečiajame deš. leistas „Mūsų garsas“). Jis buvo skirtas tiek lietuviškai skaitantiems žydams, tiek lietuviams, kurie gavo progą pažinti mažai žinomą žydų „vidujinį pasaulį“ per lietuviškai skleidžiamas žinias apie „žydų gatvės“ reikalus.
„Apžvalga“ pristatė žinias iš užsienio žydų pasaulio, vietines, daugiausiai su žydais susijusias, aktualijas, stojo į įvairias diskusijas Lietuvą ir žydus lietuviais klausimais, nuolat ragino remti Ginklų fondą (kurio lėšos buvo skiriamos paremti Lietuvos kariuomenę), ragino žydus mokytis lietuvių kalbos, spausdino žydų autorių lietuvių kalba sukurtus poezijos ir literatūros kūrinius. Per penkis leidybos metus iki laikraštį uždarė Lietuvą okupavusios Sovietų sąjungos pareigūnai, pasirodė virš 200 laikraščio numerių (8-12 psl.), kurių tiražas kartais siekė net 6000. Tuo metu iš Kauno Lietuvoje leistos žydų spaudos didesnį tiražą turėjo tik Lietuvos žydų oficiozas „Žydų balsas“ (1919-1940; jid. Di Jidiše štime, די אידישע שטימע).
Apie 50 žydų žuvo Nepriklausomybės kovose, dar keliolika mirė nuo įvairių ligų, susijusių su tarnyba kariuomenėje. Žuvusiems kariams pagerbti Kauno choralinėje sinagogoje Sąjungos iniciatyva buvo atidengta atminimo lenta.
1934 m. Sąjungos narys M.Evenšteinas rašė: „Žydų tikybiniai įstatai draudžia savo šventyklose … iškabinti bet kokių paveikslų, užrašų, lentų, neturinčių gilesnės tikybinės reikšmės. Išimtinais atsitikimais tatai leidžiama daryti – ir tai tik tąsyk, kai iškabinamas raštas … turi tikslą … priminti ką nors kilnu, aukšta, šventa … Štai vieną šventadienį man tenka pabūti Kauno choralinėj sinagogoj. Visos sienos tuščios, be jokių atvaizdų, užrašų ir panašių daiktų. Tik vienoj sienoj, šit kaba didelė, aukštumo beveik sulig visa siena juoda lenta, kurioj iškaltomis aukso raidėmis įrašyti vardai žydų karių, padėjusių savo jaunas gyvybes ant Lietuvos laisvės aukuro.“
Iki 50 skyrių ir 3000 narių visoje Lietuvoje turėjusi sąjunga XX a. ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje tapo viena svarbiausių Lietuvos žydus santykiuose su autoritarine valstybės valdžia mėginusių atstovauti organizacijų.
Interaktyviąją programėlę apie žydų paveldą galite rasti čia
