Lietuvos žvalgybos institucijų susikūrimą lėmė būtinybė apsaugoti pačią ką tik sukurtą valstybę. Jai grėsė ir bolševikų, ir lenkų, ir bermontininkų keliamas karinis pavojus. Veiksmus fronte buvo galima sėkmingiau planuoti žinant, kas vyksta priešininkų gretose.
Nepriklausomybės kovų metu 1918–1922 metais Lietuvos kariuomenėje įkurta ir savanorių vystoma Žinių dalis pamažu tapo Žvalgybos skyriumi.
Prasidėjo nuo vieno žmogaus
Seimo nario, istoriko Arvydo Anušausko teigimu, reali žvalgybos veikla prasidėjo 1919 metais, tačiau oficialia įsteigimo data laikoma 1918 metų spalio 27 diena, kuomet vienas pirmųjų žvalgybos valdininkų, karininkas Jonas Žilinskas buvo paskirtas žvalgybos srities kuratoriumi.
„Struktūros tuomet nebuvo. Tik vienas žmogus“, – pažymėjo A.Anušauskas. Jo teigimu, žvalgybos institucijos kūrimo iniciatoriumi buvo prieštaringai mūsų istorijoje vertinamas poetas Liudas Gira (vėliau prisidėjęs prie Lietuvos okupacijos).
Būtent L.Gira sukūrė pirmąjį informatorių tinklą, kurį sudarė medicinos seselės ir tarnaitės.
„Nuo ko jie pradėjo? Tą 1918 metų rudenį aplėkė visus knygynus, ieškodami knygų apie žvalgybą. Deja, nieko gero nerado“, – pabrėžė istorikas, pasakodamas L.Giros ir dailininko V.Jomanto mėgėjiškus bandymus kurti žvalgybos institucijos pamatus.
„Pamažu ta struktūra, visgi, atsirado. Juolab, kad pamažu kūrėsi ne tik lietuviškos, bet ir gudiškos žvalgybos struktūros. Gardine savo veiklą pradėję karo žvalgai priimti ir į Lietuvos kariuomenę“, – kariuomenės Žinių dalies kūrimosi ištakas pasakojo A.Anušauskas.
Po kurio laiko apgraibomis rinkta Lietuvos kariuomenės Žinių dalis tapo visai veikliu, struktūruotu Žvalgybos skyriumi.
„Žvalgybos skyriaus darbuotojai buvo pačių įvairiausių tautybių – lietuviai, vokiečiai, gudai, rusai, žydai“, – pastebėjo istorikas.
Žvalgybos skyriuje tarnavo savanoriai, kurie pagal savo sugebėjimus ir norus buvo siunčiami ten, kur buvo tikimasi gauti bent menkos informacijos. Ką tik susikūrusios Lietuvos valdžia jau suvokė, kad norint apsaugoti suverenumą bus reikalinga gauti informaciją iš už fronto linijų, žinoti, kas vyksta, kokios nuotaikos kaimyninėse valstybėse.
„Tie pirmieji darbuotojai turėjo sukurti vidines agentūros taisykles, visą teisinę bazę, gauti pinigų, kurių nepaprastai trūko. Gelbėjo paskola iš Vokietijos, kuri padėjo apginkluoti kariuomenę ir išvystyti žvalgybos tinklą“, – pastebėjo jis.
Patirties sėmėsi iš vokiečių
1919 metais Lietuva vis dar rėmėsi bendradarbiavimu su karą pralaimėjusia Vokietija. Net ir susilpnėjusi Vokietija galėjo suteikti vertingų patarimų ir pagalbos. Lietuvos žvalgybos karininkai dažnai buvo komandiruojami į Berlyną semtis patirties.
Informacija buvo renkama ne tik Kaune ar Vilniuje. Darbuotasi ir Rygoje ar Berlyne, naudotasi rusų karininkų baltagvardiečių, bėgusių nuo komunistų persekiojimo, paslaugomis.
Paklaustas, kiek žvalgyba prisidėjo prie Lietuvai egzistenciškai svarbių laimėjimų Nepriklausomybės kovose su lenkais, bolševikais ir bermontininkais, A.Anušauskas pabrėžė, kad derėtų atskirti fronto žvalgybą nuo nematomo žvalgybinio darbo.
„Tarkime, Giedraičių kautynėse fronto žvalgyba sužinojo, kokios skylės, ten mesti daliniai, apeita iš flangų, smogta iš užnugario... To tikrai buvo“, – pasakojo jis. Bet tuo pat metu žvalgyba dirbo ir aiškindamasi kitos pusės agentus, sąmokslus.
„Garsiausiai žinomas atvejis yra lenkų karinės organizacijos POW 1919 m. rudens sąmokslas, planuotas valdžios perėmimas, kai gavus informacijos iš Vilniaus demaskuotas visas tinklas, suimti žmonės. Kelios dešimtys tų suimtųjų POW narių 1920 metais buvo nuteisti“, – pridūrė A.Anušauskas.
Demaskuojami buvo ne tik užsienio sąmokslai, bet ir užsienio agentų veikla lietuviškose struktūrose. Daugiausia bandymų skverbtis į besikuriančios Lietuvos institucijas buvo iš priešiškos Lenkijos ir Sovietų Rusijos.
1923 m. Žvalgybos skyrius reorganizuotas. Karinė žvalgyba ir kontržvalgyba paliktos kariškiams. Politinis sekimas perduotas Vidaus reikalų ministerijai. 1923 m. rugpjūčio-gruodžio mėn. vadinosi VRM Kriminaliniu skyriumi „B“. 1924–1926 m. tapo Politinės policijos skyriumi.
Žvalgybinis karas su lenkais ir naciais
A.Anušauskas pripažino, kad būtent Lenkija, atėmusi Vilniaus kraštą, buvo pagrindinis žvalgybininkų kovų taikinys. Nuo ketvirtojo dešimtmečio pradžios, nacių atėjimo į valdžią Lietuvos žvalgyba pradėjo kreipti nemažą dėmesį ir į Vokietiją.
„Jei prieš tai buvo keičiamasi informacija su vokiečiais, tai po Hitlerio atėjimo į valdžią prasidėjo intensyvi užkulisinė septynerių metų kova su nacistine Vokietija ir jos žvalgyba“, – teigė istorikas.
Pagrindinės tarpukario Lietuvos žvalgybos priemonės buvo agentūrinės. Agentai ir Lietuvoje, ir kitose valstybėse padėdavo surinkti informaciją ir ją apdoroti.
„Jei lygintume su dabartimi, tai dabar žinome, kad yra įvairios techninės priemonės, pasiklausymai, kurie vaidina ryškų vaidmenį surenkant informaciją, tai tuo metu tai irgi egzistavo. Telefonų stotyse galimybė pasiklausyti buvo“, – pastebėjo 15min kalbintas ekspertas.
Apie agentų veiklą kitose valstybėse papasakoti itin sunku. 1940 metų okupacijos metu didelė dalis dokumentų Valstybės saugumo departamente buvo sunaikinti. Tiesa, išliko agentūrinės veiklos Vokietijoje liudijimai, mat naikinant dokumentus prioritetas skirtas su okupante Sovietų Rusija susijusiai medžiagai.
„Mes žinom, kad, pavyzdžiui, Vokietijoje per tą nepilną dešimtmetį buvo verbuota daugiau kaip 120 žmonių įvairiose nacistinėse organizacijose“, – teigė A.Anušauskas. Jo manymu, galima spėti, kad ir Sovietų Rusijoje veikė ne ką menkesnis tinklas.
„Kontržvalgyba, kuri buvo civilinė, lygiai taip pat kovojo ir su komunistinėmis organizacijomis“, – pridūrė jis.
Persekiojo ne už komunistines pažiūras, o už narystę partijoje
A.Anušauskas pabrėžė, kad būtų klaidinga teigti, jog tais laikais tarpukario Lietuvoje persekiota tiesiog už kitokias pažiūras.
„Pasivadinti komunistu ir pasakyti, kad aš komunistas, skaityti komunistinius laikraščius galėjo bet kas Lietuvoje. Už tai niekas nebausdavo. Bet priklausyti antivalstybinei komunistų organizacijai, Komunistų partijai negalėjai“, – pasakojo istorikas.
Opozicinėse partijos būdavo vadinamųjų įtakos agentų, tai jiems kas mėnesį mokėdavo nuo 400 iki 600 litų
Agentų skaičiumi gausiausia buvo Kauno apygarda. Joje veikė apie 500 įvairias užduotis atlikusių agentų. Tai nenuostabu, nes Kaune koncentravosi ir užsienio valstybių diplomatinės atstovybės, ir komunistinės organizacijos.
Visų agentų darbas buvo apmokamas, tačiau užmokestis galėjo skirtis drastiškai. Kai kurie gaudavo 5 ar 10 litų, bet apygardų viršininkai, Valstybės saugumo departamento direktorius turėjo teisę turėti savo agentus ir jų užmokesčiams skirtą fondą.
„Opozicinėse partijos būdavo vadinamųjų įtakos agentų, tai jiems kas mėnesį mokėdavo nuo 400 iki 600 litų. Tai jau tokio normalaus atlyginimo ribose. Jei palyginus su dabartimi, tai būtų apie 1500 eurų“, – pasakojo A.Anušauskas.
Sukilimo metu valdžiai žvalgyba nepadėjo
1926 metų gruodžio mėnesio sukilimas, atvedęs į valdžią Antaną Smetoną ir jį palaikiusį karininkų elitą palietė ir žvalgybos darbą. 1927 m. pradžioje Politinės policijos skyrius tapo Kriminalinės policijos valdybos skyriumi „A“, kuris 1928 m. tapo I skyriumi.
„1926 metų liaudininkų-socdemų valdžia nurėžė finansavimą ir politinei policijai, pradėjo persekioti buvusius vadovus, kelti jiems bylas. Tad entuziazmo remti tą vyriausybę per daug nebuvo, nebuvo ir informacijos teikimo. Žinias apie rengiamą perversmą jie gaudavo fragmentiškas ir laiku nesureagavo“, – pripažino A.Anušauskas.
„Vėliau, po perversmo, žinoma, šiose struktūros vyko valymai“, – pridūrė jis.
1933 m. birželio 1 d. Kriminalinės policijos valdyba reorganizuota į Valstybės saugumo departamentą. Žinybos paskirtis buvo pristabdyti arba nutraukti antivalstybinių (komunistinių, nacistinių) grupuočių veiklą, užkirsti kelią perversmams ir pučams.
„Lietuvos struktūros nepasižymėjo darbuotojų gausa. Gyventojų buvo panašus skaičius kaip dabar, o struktūros darbuotojų kelis kartus mažesnis nei dabar. Pavyzdžiui, saugumas tuo metu turėjo apie 350 darbuotojų“, – pasakojo istorikas, pastebėdamas, kad tuometinės Lietuvos mastais VSD buvo nemaža institucija.
Lietuvos VSD darbuotojai turėjo savo uniformas. Tiesa, žvalgybos pareigūnams naudos iš jų buvo mažai, bet tai buvo daugiau simbolinis, išskirtines pareigas pabrėžiantis gestas. Paradinės uniformos komplektui priklausė ir niekur tarnyboje nepanaudojamas, tačiau puošnus kardas.
Sulaikyta virš 400 užsienio agentų
Kalbėdamas apie Lietuvos žvalgybos pergales A.Anušauskas pripažino, kad karinės žvalgybos pergale galima vadinti 1923 m. Klaipėdos sukilimą, po kurio šis kraštas perėjo į Lietuvos rankas. Jį organizavo ir pirmose gretose buvo tuometiniai karinės žvalgybos vadai.
„Per du dešimtmečius sugauta daugiau nei 400 užsienio agentų. Skaičius įspūdingas“, – apie žvalgybos sėkmes priminė jis. „Užverbuota beveik visa nacių organizacijos Klaipėdoje grietinėlė, įkūrusi pirmąją grupelę dar 1928 metais“, – pridūrė ekspertas.
Paklaustas, ar dažnai minimos politikų ir karinio elito klaidos okupacijos akivaizdoje gali būti pritaikomos ir žvalgybai, A.Anušauskas paprieštaravo. Jo teigimu, žvalgyba turėjo visą informaciją ir ją teikė, tačiau į ją nebuvo tinkamai sureaguota.
„Žvalgyba davė absoliučiai visą informaciją, su visomis grėsmėmis, vertinimais. Tiesą, sakant, labai panašu į dabartį“, – šyptelėjo istorikas.
„Surašyti buvo net galimi scenarijai. Buvo 1940 m. vasario mėnuo. Laiko ruoštis buvo daugiau negu pakankamai“, – pažymėjo jis.
Lietuvos žvalgyba politikams pateikė du galimus sovietų grėsmės scenarijus: brutalios karinės okupacijos ir palaipsnio užvaldymo.
„Mes žinome, kuris scenarijus buvo pasirinktas, bet gal politikai tuomet galvojo, kad bus antrasis scenarijus, bus galima išlaikyti suverenumą“, – svarstė A.Anušauskas.
Jo teigimu, grėsmių scenarijuose netgi pažymėta, kad sovietai rengėsi panaudoti vidines politines intrigas ir taikėsi į pažeidžiamus politikus, kuriems siūlė lengvatas ir perspektyvas. Bet okupacijos išvengti nepavyko.
Okupantai išardė visą struktūrą
1940 m. birželio 10 d. paskutinis VSD direktorius Augustinas Povilaitis įsakė sunaikinti agentūrines bylas ir kitus slaptus dokumentus (karinė žvalgyba sunaikino juos dar anksčiau). Jis tapo ir viena pirmųjų sovietinio teroro aukų.
Per du mėnesius sovietiniai okupantai išardė visą struktūrą. Tie, kurie nebuvo suimti ir sušaudyti, buvo tiesiog atleisti iš darbo.
„Trys dešimtys VSD darbuotojų pasitraukė į Vokietiją, nes tiesiog nebuvo kur trauktis. Vokietijoje jiems buvo dvi alternatyvos: dirbti vokiečiams ir išduoti visą agentūrinį tinklą (du žmonės pasirinko tokį likimą, vienas jų – vokiečių kilmės VSD darbuotojas) arba atsiriboti nuo veiklos, nebendradarbiauti su niekuo”, – pasakojo istorikas.
Naciai 1942-1943 m. sušaudė tuos keturis agentus, kuriuos išdavė lietuvių žvalgyboje dirbęs vokiečių kilmės žvalgybininkas.
A.Anušausko teigimu, keli žvalgybos darbuotojai Šiauliuose ir Kaune nesilaikė įsakymo naikinti vidinių sovietinių agentų bylas, tikėdamiesi sovietinių okupantų malonės, tačiau jų laukė tokia pati dalia, kaip ir nekolaboravusių kolegų.
Paklaustas apie žvalgybos likučių indėlį į partizaninį judėjimą pokario metais, A.Anušauskas teigė, kad partizanų gretose formavosi naujos žvalgybos branduolys.
„Nebūtinai veikė tie senieji, bet galėjo atsirasti ir naujų žmonių. Pavyzdžiui, jie save laikė laisvės kovotojais kaip Juozas Lukša ar Julijonas Būtėnas“, – pasakojo istorikas.
Žvalgybos tradicijos dalimi jis pavadino ir britų žvalgybos (MI6) nuo 1949 iki 1953 m. į okupuotą Lietuvą permestus lietuvius.
„Jie permesti žvalgybiniam darbui vykdyti: rinkti informaciją, perduoti radijo siųstuvais į Vakarus“, – teigė A.Anušauskas. „Bet kadangi tai buvo KGB operacija nuo 1946 metų Latvijoje pradėta, siekiant kontroliuoti tą įsiskverbimą užsienio žvalgybos, tai deja, jie visi pateko į KGB rankas“, – pridūrė jis.
Išsigelbėti iš KGB pinklių ir po žvalgybinių operacijų grįžti į Jungtinę Karalystę pavyko tik keliems latviams ir estams.
„Mes dabar pagal veiklą sakytume, kad jie buvo elementarūs žvalgybininkai, bet jie save laikė laisvės kovotojais“, – pabrėžė A.Anušauskas.
Prie VSD atkūrimo prisidėjo ir persimetę KGB agentai
1990 m. kovo mėnesį, Lietuvai paskelbus apie Nepriklausomybės atkūrimą, įkurtas Valstybės saugumo departamentas prie ministrų kabineto. 1991 m. pabaigoje reorganizuotas į Nacionalinio saugumo tarnybą.
A.Anušausko teigimu, 1990 metais žvalgyba išties kūrėsi nuo nulio, tačiau prie kūrimosi prisidėjo KGB darbuotojai, kurie buvo paskelbę savo lojalumą Lietuvai.
„Struktūroje, kurioje buvo 800 darbuotojų, jų nebuvo daug. Dešimt ar dvidešimt pasirinko mūsų pusę“, – pasakojo istorikas, pridurdamas, kad po kelerių metų Lietuvos žvalgybos struktūra pradėjo vystytis ir buvusių KGB darbuotojų joje nebeliko.
„Jų veikimas buvo kiek dviprasmiškas. Žinoma, kad jie stengėsi ieškoti kontaktų su KGB, su buvusiais kolegomis, kad neužmintų vieni kitiems ant nuospaudų. Buvo tokių bandymų susitarti, kuriuos parodo išlikę pokalbiai ir dokumentai“, – kalbėjo tuomet Krašto apsaugos savanoriu buvęs politikas.
Po 1991-ųjų metų pučo Maskvoje, pasak A.Anušausko, pasirodė, kad Lietuvos saugumas turėjo keletą savo informatorių ir tuometinėje Rusijoje.
„Jie patys pasiūlė savo paslaugas“, – lakoniškai atsakė jis, svarstydamas, kad šie informatoriai galėjo veikti ir kaip dvigubi agentai.
„KGB veikla po 1991-ųjų sausio įvykių Lietuvoje ir vėlesnio pučo Maskvoje buvo gerokai apsunkinta“, – apie prarastus agentus ir galimybes veikti Lietuvoje kalbėjo istorikas.
Paklaustas, ar tų veikiančių buvusių KGB agentų įvairiose institucijose buvo ir po politinių pasikeitimų bei Boriso Jelcino atėjimo į valdžią Maskvoje, A.Anušauskas atsakė teigiamai.
„Buvo tokių. Laiko klausimas, kol kada nors dabartinis VSD subręs norui parašyti to laikotarpio istoriją ne tik iš buvusių vadovų prisiminimų, bet ir iš realių dalykų, realios informacijos ir operacijų“, – teigė jis.
„Tie asmenys, kurie bendradarbiavo su KGB juk niekur nedingo. Jų paslaugomis buvo bandyta pasinaudoti. Daug ką sutrikdė 1998-ųjų metų įstatymai, kai suteikta galimybė prisipažinti, liustruotis“, – pažymėjo istorikas.
1990 metais kritiškai vertindama savo tikruosius pajėgumus KGB nustatė, kad tik 5 procentai organizacijos užsiima tikra agentūrine veikla. Visa kita sudarė informaciniai agentai, kurie pasikeitus situacijai nebebuvo naudingi.
„Ar kam reikia informacijos iš kokios Valstybinės lietuvių kalbos komisijos ar instituto?“, – retoriškai klausė A.Anušauskas, pabrėždamas, kad 95 proc. agentų tiesiog buvo nereikalingi.
„Liko apie tris šimtus žmonių Lietuvoje. Jų galimybės kinta. Keičiamas darbas, atleidimai, keičiasi jų pačių įsitikinimai, atsirado galimybė prisipažinti ir išvengti pasekmių... Žinoma, kad ta struktūra, kuri bent truputį tos informacijos valdė (kaip Rusijos FST ar Minsko KGB), jų galimybės subliuško“, – teigė istorikas.
Jo manymu, naujausios karinės žvalgybos bylos rodo, kad dabar Kremlius taikosi į jaunesnius žmones, kurie gali gauti reikalingą informaciją, o senukai buvę KGB bendradarbiai tokiai veiklai jau netinkami.
„Tas jų laikas jau praėjo“, – apie buvusius KGB bendradarbius darė išvadą istorikas.
Nauja žvalgyba – pagal vakarietišką modelį
Moderni lietuvių žvalgyba, pasak jo, formuota ir patirtį perėmusi iš britų, amerikiečių kolegų. Dabar tai Vakarų saugumo tinklų dalis, kuriai tenka atsakyti ne tik į savus, bet ir į bendrus, sąjungininkams kylančius iššūkius.
„Techninės priemonės keičiasi, suteikia naujas galimybes analizei, paieškai. Socialiniai tinklai, interneto plėtra suteikia galimybę išspausti nemažai informacijos net ir iš viešų šaltinių“, – pastebėjo A.Anušauskas, pabrėždamas, kad šiais laikais žvalgybai svarbus ne tik informacijos rinkimas, bet ir analitikų veikla, jos apdorojimas.
„Visos šalys naudojasi informacijos atvirumu. Tai ir pranašumas, ir pažeidžiamumas. Tarkime, mūsų posėdžiai Seime vieši. Skaidrumo prasme – puiku. Matome sprendimų priėmimą.
Iš kitos pusės, taip palengvinamas kitos pusės analitikų darbas, nes matosi ne tik kaip priiminėjami įstatymai, kaip kuris politikas elgiasi, ką kalba, kokie prioritetai“, – teigė jis, pridurdamas, kad vienas iš žvalgybos darbų yra kitų valstybių politikų psichologinių portretų sudarymas.
„Žmogus, kuris turi galimybę prieiti prie tam tikros informacijos, turi ir įvertinti galimybes kalbėti tam tikromis temomis, perduoti tą informaciją, susimąstyti, kokiomis techninėmis priemonėmis tai daroma“, – konstatavo žvalgybos istorija besidomintis politikas.
