Lietuvos žydų istorija – integrali Lietuvos istorijos dalis
Kaip pastebėjo 15min kalbinta S.Valiūnaitė, lietuvių požiūris į žydų istoriją per pastaruosius 15 metų pasikeitė: „Džiugina, kad ne tik Vilniuje, bet ir kituose Lietuvos miestuose atsiranda vis daugiau iniciatyvų, ir svarbiausia – noro įamžinti čia gyvenusių žydų istoriją ir paveldą. Vieni tai daro statydami atminimo ženklus, kiti organizuodami renginius ar rašydami knygas apie savo miestų ir miestelių žydų istoriją. Didėja renginių bei literatūros pasiūla ir paklausa. Žmonės atranda juos dominančius aspektus: kažkas paragavęs beigelių susidomi žydų virtuve, kažkas perskaitęs žydų autoriaus knygą nori sužinoti plačiau apie istorinį kontekstą.“
Vis dėlto, pasak S.Valiūnaitės, nors teigiamų pokyčių yra, reikia dar labai daug dirbti, kad mūsų visuomenėje Lietuvos žydų istorija būtų priimta ne kaip egzotinis elementas, o kaip pilnavertė ir integrali Lietuvos istorijos dalis.
Muziejaus ekspozicijos vadovė S.Valiūnaitė svarstė, kad didžiausia problema – jog žydai iki šiol nebuvo visavertiškai įtraukti į Lietuvos istorijos naratyvą.
Žydai iki šiol nebuvo visavertiškai įtraukti į Lietuvos istorijos naratyvą.
„Tai, kas mokyklose vadinama Lietuvos istorijos kursu, aš vadinčiau lietuvių istorija. Juk mokyklinėje programoje, kuri absoliučiai daugumai žmonių yra vienintelis istorinių žinių šaltinis, iš esmės vaikai mokomi tik Lietuvos lietuvių istorijos“, – pastebėjo ji ir paaiškino, kad dėl tokio požiūrio visuomenė daug praranda. Vienas iš pavyzdžių, anot pašnekovės, vilnietis jidiš kalba kūręs poetas Avromas Suckeveris, kuris buvo nominuotas Nobelio literatūros premijai, tačiau daugeliui iki šiol nėra žinomas. O ar žinojote, kad Vilniuje gimęs ir kūręs Chaimas Gradė buvo nominuotas Pulitzerio premijai?
„Kodėl jų kūrybos neįtraukiame į mokyklinę literatūros programą? Dažnai pradedame džiūgauti dėl to, kad kokios nors Holivudo žvaigždės prosenelis kilęs iš Lietuvos, bet pamirštame čia gimusius, augusius ir kūrusius. Būtų puiku jeigu išmoktume džiaugtis ir didžiuotis visų Lietuvos gyventojų pasiekimais“, – kalbėjo 15min pašnekovė.
„Lite“ ir litvakų kultūra
Šie metai – gera proga iš arčiau pažinti žydiškąją Lietuvos istorijos pusę. Žodžius „Litė“ ar „litvakas“ tikriausiai esate girdėjęs ne kartą, tačiau ar žinote jų reikšmę? Kaip 15min paaiškino istorikė dr. A.Naudžiūnienė, hebrajiškai Lita, o jidiš kalba – Litė reiškia Lietuvą. Vis dėlto, pasak jos, svarbu suprasti, kad šiai sąvokai šiuolaikiniuose žemėlapiuose brėžiamos Rytų Europos valstybių ribos negalioja. Litė iš esmės atitinka buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją.
Anot pašnekovės, šiame regione įsikūrusi žydų diaspora sukūrė savitą, litvakišką kultūrą. Vienas iš jai būdingų aspektų – tradiciniu, religija paremtu gyvenimo būdu išsiskiriantys štetlai.
„Tai išties specifinis regionas, kuriame susiformavusi pasaulėžiūra bei gyvenimo būdas atpažįstami ir šiuolaikinėse Izraelio žydų bendruomenėse“, – pastebėjo ji.
Kalbėdama apie litvakų pėdsakus Lietuvos istorijoje dr. A.Naudžiūnienė atkreipė dėmesį, kad miestuose ir miesteliuose įsikūrusios žydų bendruomenės gerokai prisidėjo prie visos šalies modernėjimo proceso. „Čia gyvenę žydai, – pasakojo istorikė, – buvo pagrindiniai inovatoriai. Jų dėka kūrėsi pirmosios degalinės, spaustuvės, prekyboje atsirado radijo imtuvai ir t.t.“
15min paklausta, nuo ko reikėtų pradėti pažintį su Lietuvos žydų istorija bei kultūra, pašnekovė paaiškino, kad tai buvo nuo judaizmo neatsiejamos bendruomenės, todėl pradžioje vertėtų pasidomėti sinagogomis. Anot jos, nors išlikusių ir sutvarkytų maldos namų nedaug, pamatyti tikrai yra ką. Pavyzdžiui, kaip pastebėjo istorikė, ypač verta aplankyti restauruotas medines Pakruojo ir Žiežmarių sinagogas.
Gyvenimą religijos studijoms paskyręs asketiškasis Vilniaus Gaonas
Žymusis XVIII amžiuje gyvenęs Talmudo komentatorius Gaonas Elijahu ben Solomon Zalmanas, geriau žinomas kaip Vilniaus Gaonas – neatsiejama litvakiškosios kultūros dalis. Kaip paaiškino 15min kalbinta S.Valiūnaitė, svarbus jis savo moraliniu autoritetu.
Apie Vilniaus Gaoną 15min taip pat kalbėjosi su Kėdainių daugiakultūrio centro vadove A.Pečiulyte. Anot jos, būsimasis išminčius gimė 1720-ųjų balandžio 23 dieną šalia Brastos, dabartinėje Baltarusijoje, įsikūrusiame Selcų miestelyje. Beje, jo tėvas, taip pat puikus Talmudo žinovas, buvo žymaus Vilniaus rabino Mozės Kremerio palikuonis.
Manoma, kad visa šeima neilgai trukus persikėlė į Vilnių. Anot pašnekovės, remiantis vienu iš daugybės pasakojimų, vos septynerių sulaukęs Elijahu Didžiojoje sinagogoje pasakė net ir mokslingiausius žydų bendruomenės vyrus sužavėjusį pamokslą. Kalbama, kad anuomet mieste apsilankęs Brastos rabinas šeimą įtikino išleisti berniuką mokytis į vienu iš žydiškosios kultūros centrų tapusius Kėdainius, kuriuos anuomet garsino išmintingieji Kacenelenbogenų giminės rabinai. Beje, kaip pastebėjo A.Pečiulytė, įdomu tai, kad Elijahu nesimokė religinėse mokyklose – nei chederyje, nei ješivoje. Privačiu jaunuolio mokytoju tapo rabinas Mozė Margaliotas.
„Elijahu vedė būdamas 13 metų, tačiau tuo stebėtis tikrai nereikėtų, nes ne tik žydų, bet ir lietuvių šeimose apie vedybas anuomet buvo pradedama galvoti anksti. Pasakojama, kad dukrai Chanai į vyrus jį nužiūrėjo pirklys Jehuda Libas“, – pasakojo ji.
Anot A.Pečiulytės, pagal žydų tradiciją, religijos studijoms atsidavusį žentą kurį laiką išlaikė tėvai, o vėliau jaunoji šeima persikraustė į Vilnių. Sostinėje jie gyveno iš žmonos į šeimą atsinešto kraičio, taip pat atidarė krautuvėlę, kurioje ji darbuodavosi. Nors, kaip paaiškino 15min pašnekovė, žmoną Gaonas nuoširdžiai mylėjo, 1740 metais palikęs ją ir vaikus pradėjo kelionę į Palestiną. Dėl nežinomų priežasčių aplankęs tik Lenkiją ir Vokietiją 1745 metais jis amžiams sugrįžo į Vilnių.
Paklausta apie šeimą pašnekovė teigė, kad Gaonas turėjo du sūnus ir dukrą, tačiau atsiskyrėliškas gyvenimo būdas lėmė, kad šiandien apie šios išskirtinės asmenybės gyvenimą žinoma nedaug: „Susidaro asketiško, visą gyvenimą religijos studijoms paskyrusio žmogaus vaizdas. Vienoje iš legendų sakoma, kad Vilniaus Gaonas per naktį miegodavo vos kelias valandas, o kad neužmigtų, dirbdavo kojas įmerkęs į šalto vandens dubenį.“
1797 m. spalio 9 dieną miręs Vilniaus Gaonas buvo palaidotas Šnipiškių, o vėliau perkeltas į Užupio, o galiausiai – 1968 metais – Sudervės žydų kapines.
Gaoną Elijahu išugdė Vilniaus dvasia
Nors apie šią išskirtinę asmenybę sklando patys įvairiausi pasakojimai, muziejaus ekspozicijos vadovės S.Valiūnaitės teigimu, beveik viskas, ką šiandien žinome apie lygiai prieš 300 metų gimusį Vilniaus Gaoną, yra daugiau mitologizuotas vaizdinys, kurį sunku atskirti nuo tikrovės. „Reikia pabrėžti, kad Vilniaus Gaonas nebuvo atsitiktinai Vilniuje atsiradęs išminčius, jį išugdė ir subrandino miesto dvasia. Jo autoritetas prisidėjo prie Vilniaus, kaip svarbaus žydų centro įsitvirtinimo, tačiau klaidinga būtų manyti, kad žydiškojo Vilniaus svarba prasidėjo būtent nuo jo“, – pastebėjo ji.
Vilniaus Gaonas nebuvo atsitiktinai Vilniuje atsiradęs išminčius, jį išugdė ir subrandino miesto dvasia.
S.Valiūnaitė paaiškino, kad kalbant apie Vilniaus Gaoną svarbu žinoti, jog jis niekada neužėmė jokių oficialių pareigų – nebuvo nei miesto rabinu, nei religinio teismo teisėju, nevadovavo ješivai. Be to, nepaliko jokių rašto darbų, o visas šiandien jam priskiriamas knygas jau po mirties surašė sūnūs ir mokiniai.
„Ką tikrai žinome – Vilniaus Gaonas gyveno labai asketiškai, beveik visą savo laiką skyrė religinių tekstų studijoms, taip pat, kas tuo metu buvo absoliučiai nebūdinga, ėmė studijuoti pasaulietinius mokslus, nes tikėjo, kad jų supratimas padės geriau suvokti religinius tekstus. Na ir be abejo, puikiai žinoma jo kova prieš chasidizmą“, – pasakojo muziejaus ekspozicijos vadovė.
15min paprašyta daugiau papasakoti apie garsiąją Gaono kovą su chasidizmu, pašnekovė paaiškino, kad šis judaizmo judėjimas atsirado XVIII amžiaus Ukrainoje ir gana greitai sulaukė pasekėjų. Jiems prieštaraujančius litvakiško judaizmo pasekėjus jie ėmė vadinti mitnagedais (išvertus iš hebrajų kalbos – prieštaraujantis). Anot S.Valiūnaitės, chasidizmo judėjimo atstovai kritikavo tradicinio judaizmo asketizmą, akcentavo maldos svarbą, o ne šventųjų tekstų studijavimą, kurį vienu iš pagrindinių elementų laikė mitnagedai su Vilniaus Gaonu priešakyje.
„Vilniaus Gaono autoritetas sulaikė chasidizmo plitimą Lietuvoje. Nors čia judėjimo pasekėjų atsirado, tačiau jis niekada nebuvo toks paplitęs kaip Ukrainoje“, – teigė ji.
Vilnius – ne vienintelė Rytų Europos Jeruzalė
Vienais iš geriausiai atpažįstamų žydiškojo Vilniaus – Šiaurės Jeruzalės – simbolių laikomi šiandien jau tik knygose ir senose nuotraukose išlikusi Didžioji sinagoga ir atmintyje iškylantis pieštas Gaono Elijahu portretas. 15min kalbinta S.Valiūnaitė išaiškino, kad Jeruzalės vardas buvo suteikiamas tik ypatingiems miestams, tačiau Vilniaus atvejis nėra unikalus – taip vadinamas ne vienas Rytų Europos miestas, kuriame anuomet klestėjo žydiška kultūra.
„Rytų Europoje buvo miestų, kurie ilgai buvo labai svarbūs religiniai centrai, tačiau žydų bendruomenei pradėjus sekuliarėti šį statusą prarado. Buvo ir atvirkštinių atvejų – miestuose, kurie nepasižymėjo kaip svarbūs religiniai centrai, suklestėjo pasauliečių kultūra. Šia prasme Vilniaus atvejis išskirtinis – nuo XVIII amžiaus jis įsitvirtino kaip vienas iš svarbiausių religinių centrų, o XIX a. pabaigoje sugebėjo prisitaikyti prie pokyčių ir tapo labai svarbiu pasaulietinės kultūros ir mokslo jidiš kalba centru. Šio statuso jis neprarado iki pat Holokausto“, – paaiškino S.Valiūnaitė.
15min pašnekovė pabrėžė, kad vieniems Vilnius svarbus dėl Vilniaus Didžiosios sinagogos ir Gaono, kitiems iki šventumo svarbus YIVO mokslo instituto ar žymiausių jidiš kalba kūrusių poetų atminimas.
Didžioji sinagoga – žydų istorijos šimtmečiai
O ką šiandien žinome apie Didžiąją Vilniaus sinagogą? Pasakyti, kad tai buvo maldai skirtas pastatų kompleksas, tai tas pats, kas nepasakyti nieko. Tai buvo ir bendruomenės susibūrimo, ir švietimo, ir judaizmo centras.
Įdomu tai, kad pastatas iš išorės atrodė gerokai žemesnis, negu buvo iš tiesų. Kaip paaiškino S.Valiūnaitė, dėl vienu metu galiojusių reikalavimų sinagogos negalėjo būti aukštesnės nei katalikų maldos namai, todėl žydai, norėdami suteikti pastatui daugiau erdvės, vieną ar net du aukštus įkasdavo po žeme.
Pasakojama, kad Didžioji Vilniaus sinagoga išsiskyrė puošnumu. Mediniai maldos namai šioje Vilniaus vietoje iškilo dar XV amžiaus viduryje, tačiau istorijos eigoje buvo ne kartą sugriauti, o pirmoji mūrinė sinagoga pastatyta XVII amžiuje. Renesansinė Didžioji Vilniaus sinagoga, kurią atpažįstame iki šių dienų išlikusiuose piešiniuose ar retose nuotraukose, perstatyta pagal 1893 metais inžinieriaus Leonido Vinerio parengtą projektą. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo smarkiai apgriauta, o sovietų valdžios sprendimu 1955–1957 metais sunaikinta. Vietoje, kurioje šimtmečius stovėjo žydų bendruomenės ir kultūros klestėjimo simboliu tapusi Didžioji sinagoga – iškilo sovietinės mokyklos pastatai.
Istoriją kūrė žmonės
Pasakodama Vilniaus istoriją muziejaus ekspozicijos vadovė paaiškino, kad XX amžiaus pradžioje žydai čia sudarė apie 40 proc. gyventojų. Bendruomenė turėjo mokyklas, kuriose buvo dėstoma jidiš ar hebrajų kalbomis, galėjo eiti gydytis pas gydytoją, kuris su jais kalbėjo jidiš kalba, skaityti periodinę spaudą ir pasaulinės literatūros klasiką žydų kalbomis.
„Iš esmės, – pridūrė ji, – žmogus galėjo kalbėdamas tik jidiš kalba gyventi visavertį gyvenimą. Pavyzdžiui, Česlovas Milošas yra išsakęs mintį, kad žydų Vilne, lenkų Wilno ir lietuvių Vilnius gyveno vieni kitiems atsukę nugaras, žydiškas ir nežydiškas Vilnius gyveno atskirai. Tačiau, be abejo, kontaktų buvo, jų buvo ir draugiškų bei šiltų, ir, deja, antisemitinių. Antisemitizmas ypač paaštrėjo Vilnių prijungus prie Lenkijos.“
Svarbiausios yra tos vietos, kuriose jokio objekto nėra, jas vis atrandame pasakojimuose ir atsiminimuose, bet jau negalime aplankyti.
Pašnekovės žodžiais kalbant, vyrauja nuomonė, kad LDK buvo tolerantiška, daugiakultūrė valstybė. Vis dėlto, pasak jos, per daug idealizuoti anų laikų taip pat nereikėtų: „Dažnai žydai, lietuviai ir lenkai gyveno iki galo nesuprasdami vieni kitų tradicijų, iš to kildavo įvairių mitų, tačiau iš esmės ir patys žydai atsiminimuose teigia, kad sugyveno neblogai.“
15min paklausta apie kitus žydų istorijos pėdsakus, S.Valiūnaitė pabrėžė, kad be žmonių nebūtų nei sinagogų, nei kitų objektų, todėl jie ir yra svarbiausi: „Mano nuomone, svarbiausios yra tos vietos, kuriose jokio objekto nėra, jas vis atrandame pasakojimuose ir atsiminimuose, bet jau negalime aplankyti. Pavyzdžiui, Velfkės restoranas, stovėjęs Vokiečių gatvėje, kuriame rinkdavosi visa jidiš kultūros grietinėlė. Arba žuvų turgus Naugarduko ir Pylimo gatvių sankirtoje, kuriame jidiš folkloro rinkėjai rinko žuvų pardavėjų keiksmus ir posakius. Labai gaila, kad neišliko YIVO mokslo instituto pastatas.“
Anot jos, kalbant apie išlikusį žydų kultūros paveldą, labai svarbus objektas – buvusi Vilniaus geto biblioteka Žemaitijos gatvėje. Šiuo metu pastatas avarinės būklės, tačiau Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejus jau vykdo pasirengimo darbus ir jame įsikurs Holokausto Lietuvoje ir Vilniaus geto memorialinis muziejus. Ne mažiau reikšmingas ir Vilniaus Gaono kapas Sudervės žydų kapinėse.
