Kol kas tai – nišinis turizmas. Nors turistinių žydų paveldo objektų gausu ne tik Vilniuje ar Kaune, bet ir regionuose, nemaža dalis turistų iki šiol, pavyzdžiui, poilsiaudami Palangoje ar Druskininkuose, taip ir lieka nesužinoję šių kurortų žydiškų istorijų. Ko trūksta, kad įdomi ir gausi litvakų istorija ir ją liudijantys objektai sudomintų lietuvius? O galbūt masinis turizmas ir neturi būti siekiamybė? Apie tai diskutuoja šio straipsnio pašnekovai.
F.Kukliansky: trūksta bendros žydų paveldo politikos
„Lietuva yra labai turtinga žydų paveldo. Lietuvos žydų bendruomenė turi nemažai paveldo objektų, pavyzdžiui, buvusių sinagogų. Esame Europos žydų kultūros paveldo kelio nariai. Turime įvairių planų, kaip tobulinti tą kelią – norime, kad žmogus ne tik atvažiuotų čia, pagulėtų ant žolytės ir išvažiuotų, bet ir pasisemtų žinių, Lietuvos žydų paveldo dvasios. Tačiau tai yra gana sudėtingas dalykas. Reikia pasakyti, kad, nepaisant mūsų sėkmingo bendradarbiavimo su Kultūros paveldo departamentu, Vyriausybe, atskirų miestų merais, vis dėlto valstybėje trūksta unifikuotos žydų paveldo politikos. Tą, ką mes, kaip bendrija, galime daryti, darome. Bet esame maža bendruomenė. Tos sinagogos, kurios mums buvo grąžintos, labiau panašios į tvartus negu į sinagogas. Jas reikia tvarkyti, įdėti nemažai pinigų. Be to, mes siekiame autentikos – aš nenoriu daryti iš sinagogų disneilendo“, – kalbėjo Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky.
Mes siekiame autentikos – aš nenoriu daryti iš sinagogų disneilendo.
Kaip sėkmės pavyzdį ji nurodė medinę Pakruojo sinagogą: ji buvo labai gerai aprašyta, todėl buvo galima dekoruoti autentiškai. Artimiausių metų planuose – tęsti Alantos, Kurklių sinagogų restauravimą. Žiežmarių sinagogos restauravimo pabaiga numatyta jau šiemet. Čia planuojama įkurti miestelio žydų istorijos ir medinių sinagogų muziejų. Savo eilės dar laukia Kalvarijos sinagogų kompleksas, dar viena sinagoga Kėdainiuose.
„Bet čia tik sinagogos. O juk yra dar 250 žydų kapinių. Tarp jų – tokių nuostabių perliukų, kaip kad Palangos senosios žydų kapinės, datuojamos XIV–XV a. Jos labai gerai prižiūrėtos, kompaktiškos, bet mažai kam žinomos. Aš pati važinėju į Palangą jau tikriausiai 60 metų – tik šiemet jas suradau. Žmonėms reikia daugiau pasakoti apie paveldą ir tai, kas susiję su paveldu“, – savo nuomone pasidalino F.Kukliansky.
Kalbėdama apie tokių vietų pritaikymą turizmui, pašnekovė tikino, kad skirtingiems objektams tinka skirtingi scenarijai.
„Pavyzdžiui, Vilniuje mes sėkmingai bendradarbiaujame su „Go Vilnius“. Jie – institucija, kuri turi finansavimą ir darbuotojų turizmo srityje. Mes – žydų organizacija, kuri įneša žydišką dvasią ir suteikia reikalingos informacijos. Toks susiliejimas labai naudingas abiem pusėms“, – kalbėjo F.Kukliansky. Tačiau tokios partnerystės nereikia visur.
„Planuojame suskirstyti Lietuvą tam tikrais plotais ir juose sužymėti svarbiausius (žydų paveldo – aut. past.) objektus. Kai kuriose vietose visiškai nėra žydų. Pavyzdžiui, Pietų Lietuvoje“, – pažymėjo F.Kukliansky.
Kol kas žydų paveldas yra nišinis turizmas. Ko reikėtų, norint jį padaryti įdomesnį masėms? Pašnekovės nuomone, kartais – visai nedaug. Net viena teisinga iniciatyva gali duoti sniego gniūžtės efektą.
„Dabar (žydų) turizmas remiasi atvykstančiais žmonėmis, kurie lanko savo gimtąsias vietas. Bet ne tik. Neseniai dalyvavome pristatant Salingerio (amerikiečių rašytojas Jerome'as Davidas Salinger parašė romaną „Rugiuose prie bedugnės“ – aut. past.) skulptūrą Šakių rajone, Sudargo kaime. Susirinko žydai, taip pat visa vietos lietuvių bendruomenė. Atnešė moteriškė knygas, kurias parašė apie žydus. Visi žmonės buvo labai susidomėję žydų kultūra, paveldu, taip pat Salingeriu. Juk jo knygas mes visi skaitėme, bet mažai kas žinojome, kad rašytojo proseneliai kilę iš Lietuvos, kad jis – žydas, ir kad naudoja žydiškus žodžius savo knygose. Tai yra tokia asmenybė, kuri gali sudominti visus – tiek vietinius, tiek užsienio turistus“, – įsitikinusi F.Kukliansky.
Sričių, kurios galėtų turi potencialo populiarinti žydų turizmą, anot Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkės, yra labai daug. Tereikia kryptingai dirbti.
„Sakykime, Palanga. Žydai ten buvo ne tik iki Antrojo pasaulinio karo, bet ir po jo. Susitikti vieni su kitais ten kasmet važiuodavo, pavyzdžiui, išlikę gyvi šiauliečiai ir vilniečiai. Man asmeniškai – tai sentimentai, susiję su vaikyste, jaunyste ir draugais, kurie jau negyvena Lietuvoje. Visa tai būtų galima „įdėti“ į turizmą. Jau nekalbant apie kulinarinį turizmą, asmenybes – kiek daug jų yra: filosofas Emanuelis Levinas, skulptorius Jacquesas Lipchitzas (Lietuvos žydų kilmės skulptorius, žymus kubizmo atstovas, gyvenęs ir kūręs Prancūzijoje, JAV, Izraelyje ir Italijoje – aut. past.) ir kiti. Tiesiog reikia sisteminio požiūrio. Sakau dar kartą: turistas turi ne tik pagulėti ant žolytės ir apžiūrėti žydų šaudymo vietas. Tai svarbu. Vis dėlto litvakų turizmas nėra vien apie Holokaustą“, – savo nuomonę išsakė F.Kukliansky.
Litvakų turizmas nėra vien apie Holokaustą.
Kad susidomėtum, reikia žinoti kontekstą
Panašios nuomonės yra ir Vilniaus žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Gurevičius. Pasak jo, Lietuva – tai nenugludintas Europos deimantas žydų kultūros paveldo prasme.
700 metų turtingos istorijos, šimtai ar net tūkstančiai žymių asmenybių, tarp kurių ir Nobelio premijos laureatai, ir Lietuvą pasaulyje garsinę menininkai, mąstytojai, gydytojai, kitų sričių atstovai. Vienos garsiausių religinių mokyklų (ješivos) iki šiol vadinamos Telšių, Kelmės, Panevėžio, Vilijampolės ir kitais Lietuvos miestų ir miestelių vardais – nes būtent čia buvo pasaulinio lygio religiniai centrai, kurie savo veiklą tęsia JAV, Izraelyje.
„Visa ortodoksalaus judaizmo šaka vadinama litvakais (misnagdim), būtent todėl, kad susikūrė Lietuvoje. Tai – garsaus Vilniaus Gaono mokymo sekėjai ir puoselėtojai. O kur dar šimtai parduotuvėlių, teatrų, literatūros ir meno būrelių, mokyklų, sinagogų, puošusių mūsų miestus ir miestelius! Manau, vien tik šių mano paminėtų dalykų, kurie tėra tik ilgo sąrašo pradžia, pakanka suvokti, kokio dydžio deimantas yra Lietuvos žydų kultūros paveldas“, – apie turtingą žydiškąjį paveldą pasakojo pašnekovas. Jo teigimu, tai atveria milžiniškas galimybes turizmui, kuris nuosekliai vystosi per 30 atkurtos Lietuvos Nepriklausomybės metų, tačiau yra dar didelis kelias, kurį galima būtų nueiti.
Visa ortodoksalaus judaizmo šaka vadinama litvakais (misnagdim), būtent todėl, kad susikūrė Lietuvoje.
Žydiško paveldo išsaugojimas, restauravimas ir įamžinimas – labai svarbus. Tačiau, anot S.Gurevičiaus, tam, kad lietuviams būtų įdomūs šie objektai, jie turi suprasti kontakstą.
„Žydiškasis turizmo kelias turėtų prasidėti ne tik renovuojant pastatus, kabinant ant jų atminimo lentas ar rengiant turistinius ir pažintinius maršrutus, bet mokinio suole. Mūsų mokyklų istorijos, muzikos ir kitų dalykų vadovėliai galėtų ir, manau, turėtų būti papildyti žydų kultūros paveldo pėdsakais, kas skatintų mokinius domėtis: ne tik perskaityti, bet ir aplankyti, išgirsti, atrasti Lietuvoje slypintį lobyną. Tačiau tam turime ne formaliai, bet nuoširdžiai ir visuose lygiuose, nuo mokinio iki ministro, Lietuvos žydų paveldą pajausti ne tik kaip žydų, o kaip visos Lietuvos paveldą“, – teigė Lietuvos žydų bendruomenės narys, pasidžiaugęs, jog pokyčių jau yra. Tačiau to neužtenka.
„Dauguma moksleivių puikiai žino M.K.Čiurlionio pavardę, bet ne Jašos Heifetzo vardą – o tai, kone, garsiausias XX amžiaus smuiko virtuozas pasaulyje, gimęs, vaikystę praleidęs ir pirmą kartą koncertavęs Lietuvoje. Literatūros vadovėliuose, jau nekalbant apie istorijos dalyką, vis dar trūksta Lietuvos žydų indėlio tiek į mūsų šalies, tiek į viso pasaulio kultūrą, mokslą ir bendrą vystymąsi atspindėjimo. Suprasdami visą tai miestų ir miestelių žmonės bei ypatingai jaunimas visai kitaip žiūrėtų į senuosius pastatus, suprastų, kodėl nebelankomos senosios žydų kapinės, neleistų žole apželti Holokausto aukų vietoms, nes visa tai būtų mūsų, o ne jų ar kažkieno kito paveldas“, – teigė S.Gurevičius.
Litvakų palikimas įdomus šimtams tūkstančių litvakų palikuonių. Tačiau ruošiant jiems skirtus maršrutus, S.Gurevičiaus nuomone, labai svarbu nepamiršti, kokių tikslų vedini jie atvyksta į Lietuvą.
„Absoliuti dauguma jų giminių, likusių Lietuvoje karo metu, buvo nužudyta. Tai – svarbus dalykas, planuojant jų keliones. Vis dėlto, manau, daugelis iš jų atvyktų padėti akmenuką prisimindami savo šeimos narius, jei atsirastų vietos ne tik nužudytųjų žmonių skaičiams Holokausto aukų atminimo vietose, bet ir tų žmonių vardams centrinėse miesto gatvėse. Jei užrašai jidiš kalba paslėpti po grunto sluoksniu senamiesčiuose vėl pamatytų šviesą, specialios virtualios instaliacijos su mieste gyvenusiais žmonėmis ar to miesto dalimi labai patrauktų užsienio turistų dėmesį“, – idėją išsakė pašnekovas.
Anot jo, svarbu, kad žydiška istorija ir paveldas būtų atrandami ne tik didžiuosiuose miestuose, bet ir mažesniuose.
„Palanga, Druskininkai, Birštonas ir kiti kurortai galėtų pasitikti poilsiautojus ne tik su paslaugomis, bet ir atskleisdami platesnį savo miestų kultūrinį paveldą. Tikiu, jog nemažas kelias yra nueitas, bet dirbdami išvien dar tikrai turime daug ką nuveikti, kad su pasididžiavimu pristatyme tiek vietos, tiek užsienio svečiams savo šalį ir jos turtingą kultūrinį paveldą“, – sakė S.Gurevičius.
Kurortai žydų paveldo turizmą mato skirtingai
Palanga ir Druskininkai – du kurortiniai miestai, sutraukiantys daugybę turistų tiek iš Lietuvos, tiek ir iš užsienio. Abiejuose iki Antrojo pasaulinio karo gyveno nemažai žydų. Deja, bet didžioji dalis tai liudijančių objektų buvo sunaikinta gaisrų ir karo. Būtent dėl to Palangos turizmo informacijos centro (TIC) vadovės Rasos Kmitienės teigimu, ruošdami turistams maršrutą palangiškiai jį pavadino „Žydų paveldo pėdsakais Palangoje“.
„Palangoje žydai apsigyveno nuo XV a. antrosios pusės ir suvaidino nemažą vaidmenį miesto istorijoje. Tačiau iki šių dienų išliko mažai pastatų, kuriuos galima fiziškai aplankyti. Todėl vieną iš dviejų leidinių apie žydų paveldą Palangoje mes ir pavadinome „Žydų paveldo pėdsakais Palangoje“. Norime atverti naujus Palangos istorijos puslapius, todėl kviečiame turistus pafantazuoti keliaujant kartu su mūsų išleistu leidiniu, kuris tarsi perkeltų į tą laikotarpį, kada centrinėje Palangos dalyje buvo kitokie pastatai. Pvz., Palangos sinagogos pastatas – dabar vietoje jo stovi vienas iš prekybos centrų. Atrasti Sinagogos gatvę, taip pat vietą, kur buvo įkurta limonado darykla. Turistų mėgstamas tiltas per Rąžę Josifui Brodskiui atminti“, – pasakojo pašnekovė.
Tiek šio, tiek kito leidinio „Žydų atmintinos vietos Palangoje“ tikslas – neleisti pamiršti žydiškosios Palangos istorijos. Pastarojoje sužymėtos žydų kapinės, nužudymo vietos.
Tai, kad žydai buvo labai svarbi Palangos miesto dalis, rodo 1931 m. Palangos verslininkų sąrašas. Kirpyklos, mėsinės, bakalėjos ir kitų prekių parduotuvės, viešbučiai, arbatinės, cukrainės, elektros stotis, siuvykla, jau minėta limonado (gazuotų gėrimų) darykla – visa tai kurorte gamino ir savo produkcija prekiavo žydai.
Jie užsiėmė ir įvairiais amatais – greta geležies dirbtuvių tuomet Palangoje veikė net 7 gintaro apdirbimo ir prekybos įmonės. Tarpukariu jų buvo jau 10. Vienos jų, Vytauto g. 57 veikusios brolių Motelio ir Geršonų Kanų gintaro dirbtuvės, tarpukariu garsino Lietuvos amatininkus visame pasaulyje – jų dirbiniai eksportuoti į Europą, Jungtines Amerikos valstijas bei Rusiją, o 1937 m. Paryžiaus amatų ir menų parodoje jų dirbiniai įvertinti sidabro medaliais.
Dar viena specifinė Palangos žydų verslo sritis buvo susijusi su poilsiautojais – tai kambarių nuoma. Žydų tautybės vietiniai buvo ir pirmųjų pensionų, kurie dabar atitiktų B&B tipo nakvynės vietas, šeimininkai. Pastaroji tradicija – kaip savarankiška turizmo sritis – tęsėsi ir sovietmečiu. Ne vienas palangiškis iki šiol atsimena, jog į jo tėvų ar senelių namus vasarą kasmet atvažiuodavo litvakai ir jų šeimos. Nostalgija prie Baltijos jūros juos atvesdavo net iš Izraelio ar Rusijos.
Ar įdomus žydų paveldas lietuviams? „Aš sakyčiau, kad labiausiai tai įdomu žmonėms, kurie apskritai domisi istorija. Jiems nėra svarbus tautybės klausimas. Mes to ir siekėme – norėjome atskleisti tą Palangos istorijos laikotarpį, leisti turistams nusikelti tarsi laiko mašina“, – sakė R.Kmitienė.
Šį sezoną naujų leidinių ar maršrutų apie žydų paveldą nebus. „Greičiausiai atnaujinsime ir papildysime jau išleistus leidinius“, – sakė pašnekovė. Rasti juos galima užsukus į Palangos TIC arba internete.
Nematomi žydų pėdsakai Druskininkuose
Druskininkai – dar viena turistų traukos vieta Lietuvoje, kurioje yra ką sužinoti ir litvakiško paveldo gerbėjams. Nors žydai šiame kurorte įsikūrė gana vėlai – tik XVIII a. pab., tačiau jau XIX a. pusė druskininkiečių buvo žydų tautybės. Kaip ir Palangoje, greta amatų ir kitokių verslų, žydai plėtojo ir kurortinę veiklą: čia veikė labdaros namai, kuriuose sveikdavo neturtingi žydai, vėliau įkurta ir nepasiturintiems pacientams skirta žydų ligoninė.
Druskininkų sinagoga stovėjo pačioje kurorto širdyje – greta Vilniaus alėjos. Aplink ją buvo visas žydų amatininkų kvartalas. Per Antrąjį Pasaulinį kartą sinagoga ir didelė dalis žydams priklausiusių pastatų sunaikinti. Nebeliko ir gausios žydų bendruomenės.
Druskininkų sinagoga stovėjo pačioje kurorto širdyje – greta Vilniaus alėjos.
Paradoksalu, tačiau ne visi lietuviai žino, kad būtent Druskininkuose gimė tokie garsūs litvakai kaip kantorius, dainininkas ir dirigentas Jokūbas Mošė Abelow ir skulptorius Žakas Lipšicas, kurio vardą žino visas pasaulis. Pastarojo tėvas 1909 m. Druskininkuose įkūrė viešbutį „Central“. Išskirtinis pastatas – vienas iš nedaugelio gyvų „ano“ gyvenimo liudininkų Druskininkuose. Šv. Jokūbo g. 22 išlikusi vila išsaugojo autentišką architektūrą su išorės dekoru. Priešais jį stovi biustas, skirtas atminti skulptoriui Ž.Lipšicui.
Pasak Druskininkų savivaldybės atstovų, šiuo metu pastatas priklauso Lietuvos žydų bendruomenei. Be šio viešbučio, anot Druskininkų savivaldybės, besidomintys žydų paveldu gali aplankyti vadinamąją Chemiko Markevičiaus vilą – ji yra toje pačioje Šv. Jokūbo g. 17. Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejui priklausantis pastatas išsiskiria lengvu dekoratyvumu. Išlikę autentiško medžio drožiniai, kitos fasado detalės traukia akį.
Deja, ir šį, ir buvusio „Central“ viešbučio pastatą turistai gali apžiūrėti tik savarankiškai – Druskininkų TIC šiuo metu nesiūlo nė vienos su žydu paveldu susijusios ekskursijos. Miesto savivaldybė taip pat neturi planų artimiausiu metu ieškoti bendradarbystės ar savarankiškai pritaikyti turizmui kurorte išlikusių žydų paveldo objektų ir vietų. Vyraujantį požiūrį turbūt geriausiai iliustruoja senosios Druskininkų žydų kapinės. Jose iki šių dienų išlikę vos trys antkapiniai paminklai – 1976 m. kapinės buvo sulygintos su žeme.
Turi neišnaudoto potencialo
VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ Produktų ir rinkodaros skyriaus vadovė Indrė Trakimaitė-Šeškuvienė teigė, jog žydų paveldo objektai kol kas įdomiausi tiems keliautojams, kurie patys turi sąsajų su žydų tauta – dažniausiai tai susiję su savo šaknų paieškomis.
„Turistai iš Izraelio mūsų šalyje dažnai lankosi muziejuose ir meno galerijose (61 proc.), taip pat šventovėse arba piligriminėse vietose (51 proc.) ir kitose lankytinose vietose (69 proc.), tarp kurių – ir žydų paveldo objektai. Nemažai žydų paveldu domisi ir iš JAV atvykstantys Amerikos žydai. Lietuviai yra labiau linkę į gamtos ir sveikatos turizmą, o žydų ir kitų kultūrų palikimu domisi mažiau“, – sakė turizmo atstovė.
Ji įsitikinusi, jog žydų kultūros paveldas Lietuvoje turi dar daug neišnaudoto potencialo.
„Tiek atvykstamojo, tiek vietos turizmo srityje matome šiokį tokį turizmo paslaugų, susijusių su litvakų istorija, žydų kultūra, architektūriniu palikimu, stygių. Visas šias turimo kryptis tikrai reikia plėtoti, pritaikant tiek lietuvių, tiek užsienio turistams. Kaip nacionalinė turizmo skatinimo agentūra, siekiame nukreipti verslą tinkama linkme: kelionių organizatoriams rengiame pažintinius turus apie žydų paveldą. Tokių turų tikslas – supažindinti turizmo paslaugų tiekėjus su konkrečia turizmo šaka, kad šie galėtų pasiūlyti kelionių paketus Lietuvos ir užsienio turistams“, – kalbėjo I.Trakimaitė-Šeškuvienė.
Trūksta informacijos internete
Jos teigimu, kai kuriems žydų paveldo objektams trūksta pritaikomumo, pavyzdžiui, galimybės juose vykdyti kultūrinius renginius ar konferencijas – taip daugiau žmonių susipažintų su galerijomis, muziejais, sinagogomis, vilomis ir kitomis erdvėmis.
Reikalingas ir aiškus, išsamus ženklinimas – tai ypač svarbu labiau nutolusiems, regionuose susitelkusiems objektams.
„Infrastruktūra turėtų būti pritaikyta taip, kad padėtų turistams pastebėti norimą objektą, rasti jį, suteiktų informacijos apie jo lokacija ir reikšmę. Jei privažiavimai iki lankytino objekto sudėtingi, kelias painus, nematyti nuorodų, lankytojas gali tokio objekto ir nepasiekti. O jau besilankančiam turistui svarbu gauti kuo daugiau informacijos“, – sakė pašnekovė.
Jei privažiavimai iki lankytino objekto sudėtingi, kelias painus, nematyti nuorodų, lankytojas gali tokio objekto ir nepasiekti.
Be to, yra nemažai objektų, kuriuos vis dar sunku rasti internete. Dažnai, ypač regionuose, trūksta informacinių lentelių užsienio kalbomis, interneto svetainių ir gidų, kalbančių anglų kalba. Turistams itin svarbios ir apgyvendinimo galimybės bei lengvai pasiekiamos bei prie kultūrinių ypatybių prisitaikančios maitinimo įstaigos netoliese lankytinų objektų.
„Kita vertus, yra ir puikiai įrengtų, inovatyvių lankytinų objektų. Pavyzdžiui, Vilniuje esančiame Samuelio Bako muziejuje paveikslai prabyla jų autoriaus balsu. Tai kuria ne tik personalizuotą, intymų ryšį su meno kūriniais, bet ir sprendžia nemažai problemų – informacija lankytojams pateikiama patrauklia forma, o apie darbus galima sužinoti be gido pagalbos. Šiemet paskelbti Vilniaus Gaono ir Lietuvos žydų istorijos metai, tad tikrai verta aplankyti vieną iš Gaonui Elijui ben Saliamonui Zalmanui dedikuotų lankytinų objektų. Štai Gaono namuose Vilniuje šviesos piešimo technika keliomis kalbomis pasakojama jo gyvenimo istorija tikrai priblokš ne vieną“, – savo nuomone pasidalino I.Trakimaitė-Šeškuvienė.
Lengviausias kelias į turisto širdį – per skrandį
Kulinarinis žydų paveldas yra dar viena sritis, turinti milžinišką potencialą – gastronominės patirtys šiuo metu yra viena labiausiai populiarėjančių turizmo rūšių. Pasak „Keliauk Lietuvoje“ atstovės, lietuvių ir žydų kulinarinis paveldas yra glaudžiai susijęs, tad žydų virtuvės papročius puoselėjantys restoranai gali sudominti ne tik užsienio turistus, bet ir pritraukti vietos keliautojus.
„Šiuo metu košerinio maisto ypatumus tyrinėti siūlo Chaimo Frenkelio vila Šiauliuose. Čia siūloma pasivaišinti vištienos sultiniu su kukuliu iš macų, saldžiu jautienos troškiniu su džiovintomis slyvomis, saldumynais iš morkų, vištų kepenėlių paštetu. Kėdainiuose, į kuriuos būtent žydų daržininkai čia atvežė agurkus, tapusius miesto simboliu, šiuo metu veikia žydiškus patiekalus ruošianti kavinė „Smilga“. O Ukmergėje „Big Stone“ restoranas garsėja puikia šakšuka, tilapija ir foršmaku. Vilniuje galima užsukti į beigelių kepyklėles. Štai Pylimo gatvėje įsikūrusioje „Beigelių krautuvėlėje“ šeimininkauja Lietuvos žydų bendruomenė bei savanoriai, kurie ne tik puoselėja kepinių autentiškumą, bet ir dalijasi papročiais, puoselėja istoriją. Krautuvėlėje beigeliai iš krosnies traukiami 11, 13 arba 15 val., tad ištikimiausi lankytojai gali paragauti dar šiltų žydiškų skanėstų“, – vietomis, kur galima paragauti litvakiškų patiekalų, pasidalino I.Trakimaitė-Šeškuvienė.
Sėkmės receptas – bendri projektai
Lietuvoje esantys žydų paveldo objektai yra įtraukti ir į Žydų kultūros paveldo kelią Europoje. Lietuvoje simboline jo pradžia galima laikyti 2004 m., kada ant šiuo metu restauruojamos Žiežmarių sinagogos buvo pritvirtinta lentelė, žyminti to kelio pradžią.
2015 m. oficialiai įsteigta Žydų kultūros paveldo kelio asociacija, kurios tikslas – vystyti žydų kultūros paveldo kelią Lietuvoje, primenant Lietuvos žydų istoriją, kultūrą, paveldą ir skatinant kultūrinį turizmą šalyje. Asociacija šiuo metu vienija 13 narių. Ją sudaro Ukmergės, Joniškio, Kėdainių, Molėtų, Radviliškio, Kaišiadorių, Kretingos rajono ir Klaipėdos miesto savivaldybės, Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė, Lietuvos muziejų asociacija, Všį „Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras“, Jakovo Bunkos labdaros ir paramos fondas, Šeduvos žydų memorialinis fondas.
Per tą laiką suorganizuota nemažai renginių, tarp kurių ir kasmet rugsėjo pirmą savaitę minima Europos žydų kultūros diena. Netrūksta ir tęstinių projektų. Vienas naujausių – svetainė www.jewish-heritage-lithuania.org. Joje trumpai supažindinama su keliasdešimties atskirų miestelių istorijų: nuo Vilniaus iki Rozalimo, nuo Zarasų iki Švėkšnos. Čia taip pat yra įdiegtas interaktyvus žemėlapis, kuris leis atskirai susipažinti su lankytinais objektais, surasti vietinių žydų bendruomenių kontaktus, turizmo informacijos centrus, muziejus ir maitinimo vietas. Taip sužymėtos ir artimiausios žydų žudynių, Holokausto vietos. Svetainė kol kas nėra baigta – informacija joje dar bus atnaujinta ir papildyta.
Kur internete rasti informacijos apie litvakiškąjį paveldą?
