Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

M.Zingeris: nepasinaudojus žydų bendruomenės potencialu, valstybę atkurti būtų buvę daug sunkiau

Valstybę kūrė ne tik etniniai lietuviai, bet ir amžių amžius čia gyvenę žydai litvakai. Anot rašytojo, publicisto Marko Zingerio, to nežinant prieš akis iškyla vienpusis, primityvus, ryškias spalvas praradęs ano meto paveikslas. Vasario 16-oji – puiki proga nuspalvinti tą gerokai išblukusį supratimą.
Rašytojas Markas Zingeris
Rašytojas Markas Zingeris / Remio Ščerbausko nuotr.

Žydai, narsiai gynę atkurtą Lietuvą

Visų pirma verta prisiminti tuos, kurie prie valstybės atkūrimo, o vėliau ir išsaugojimo, prisidėjo tiesiogiai. Tai 1918–1920 metais Nepriklausomybės kovose dalyvavę Lietuvos žydai. Manoma, kad jų buvo apie 3 tūkstančiai, apie 500 — savanoriai. Pasak 15min pašnekovo, šimtai jų, kai kurie jau po mirties, pagerbti ordinais ir medaliais. Kelios dešimtys Lietuvos patriotų žydų apdovanoti Vyčio kryžiaus ordinais.

„Prisiminkime Libą Mednikienę iš Širvintų, apdovanotą, kaip tada sakydavo, Vyties (dabar — Vyčio) kryžiaus ordinu už pagalbą Lietuvos kariuomenei ir žvalgybai“, — kalbėjo M.Zingeris.

15min primena, kad 1875-aisiais gimusi prekybininkė Liba karo su lenkais metu rinko žvalgybinę informaciją, kurią perduodavo lietuviams. Pasakojama, kad dėl savo didvyriško elgesio po Nepriklausomybės kovų Širvintose L.Mednikienė buvo labai gerbiama. Beje, knygoje apie Širvintų valsčių „Širvintos“ pateikiamas iškalbingas pavyzdys, susijęs su Antano Smetonos apsilankymu. Esą pro specialiai šia proga įrengtus puošnius vartus prezidentas įžengė už parankių susikibęs ne su kuo kitu, o su ponia Liba.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Markas Zingeris
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Markas Zingeris

M.Zingeris taip pat prisiminė dviem Vyčio kryžiaus ordinais už narsą mūšiuose su bolševikais ir lenkais įvertintą 1900-aisiais gimusį balbieriškietį Volfą Kaganą. „Taip pat vienas iš pirmųjų savanorių, — pasakojo jis, — buvo Hermanas Aronsonas, kuris Kauno apskrityje, rodos, Šančiuose, slapta pristatinėdavo Lietuvos kariuomenei ginklus ir amuniciją. Apie jo drąsą, pristatydamas aukščiausiam apdovanojimui, rašė žymus tarpukario generolas leitenantas Vincas Grigaliūnas-Glovackis.“

Dar vienas už atkurtą valstybingumą kovojęs Lietuvos žydas — savanoris Isakas Kantaravičius, vėliau dirbęs Lietuvos ambasadoje Berlyne. Vyčio kryžiaus ordinai buvo įteikti 20 žydų, todėl sąrašą būtų galima tęsti ir toliau, tačiau pagrindinė mintis akivaizdi — Lietuvos valstybę kūrė ir narsiai gynė joje gyvenę žydai.

Tarpukario gijos, atvedusios į Lietuvos pripažinimą

Kaip pastebėjo 15min kalbintas M.Zingeris, ne ką mažiau Lietuvos valstybingumui buvo svarbūs ano meto žydų kilmės politikai. Tarp jų ir žymusis Lietuvos Valstybės Tarybos narys, vėliau tapęs prekybos ir pramonės viceministru, dar vėliau generaliniu konsulu Tel Avive — Nachmanas Rachmilevičius. Atskiro paminėjimo verti ministrai žydų reikalams Jokūbas Vygodskis, Julius Bruckus, Simonas Rozenbaumas. Anot pašnekovo, pavyzdžių yra tiek, kad visų nė neišvardysi.

15min primena, kad garsusis gydytojas Cemachas Šabadas griežtai pasisakė už tai, kad Vilnius turėtų priklausyti Lietuvai. Ir jis — anaiptol ne vienintelis, taip galvojęs.

„Čia reikėtų atskiros enciklopedijos“, — juokavo M.Zingeris ir paaiškino, kad Lietuvos delegatas Paryžiaus taikos konferencijoje S.Rozenbaumas prancūzų kalba net paruošė atskirą memorandumą apie lietuvių ir lenkų ginčą, kurį 1919-aisiais išleido kaip atskirą leidinį.

Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas gydytojui Cemachui Šabadui Vilniuje
Žygimanto Gedvilos / 15min nuotr./Paminklas gydytojui Cemachui Šabadui Vilniuje

Pašnekovas prisiminė, kad daug apie ano meto žydus, prisidėjusius kuriant Lietuvą, sužinojo iš savo senelės, kuri vis minėdavo ministrą žydų reikalams Julių Bruckų, žymų sionizmo veikėją, kuris, beje, po taikos su Rusija sudarymo 1920 metais ėmėsi darbo komisijoje, siekiančioje grąžinti iš Lietuvos išvežtas kultūros vertybes. Jis — vienas pirmųjų, prabilęs ir apie Lietuvos Metrikos grąžinimą.

„Ne kartą girdėjau močiutę pagiriamai kalbant apie Jakobą Robinsoną — žmogų legendą. Susijęs jis su kitu Lietuvai labai svarbiu miestu — Klaipėda. Jis pirmučiausias Klaipėdos krašto gynėjas, kuris nuo 1931 metų buvo Lietuvos advokatas tarptautiniame teisme, nagrinėjusiame Klaipėdos bylą. Močiutė pasakodavo, kad diskusijose jis būdavo neįveikiamas, todėl vokiečiai jo prisibijodavo“, — kalbėjo M.Zingeris ir pridūrė, kad J.Robinsonas Antrojo pasaulinio karo žiaurumų išvengė anksti pasitraukęs į Ameriką, kur Kolumbijos universitete dėstė tarptautinę teisę.

Iš senelės M.Zingeris pirmą kartą išgirdo ir apie dar vieną išskirtinę asmenybę — Teodorą Beliackiną, Kauno universitete dėsčiusio žymaus teisininko Simono sūnų. Pastarasis, beje, taip pat rašė grožinės literatūros knygas ir vienos iš jų veikėja tapo 15min pašnekovo senelė Ana Zingerienė.

Gal Beliackino straipsniai prisidėjo prie to, kad tai buvo pirmoji šalis, pripažinusi Lietuvą 1991 metais.

„Teodoras Beliackinas pažinojo daug kalbų ir prieškariu išvyko į Islandiją, kurios laikraščiuose rašė apie Lietuvą, taip pat siuntė į Lietuvos laikraštį „XX amžius“ pranešimus apie Islandiją, taigi, tiesė tiltus tarp dviejų šalių. Beje, buvo aršus antikomunistas, protestavo prieš sovietų okupaciją, Islandijos kompartija net siekė jo išsiuntimo iš šalies“, – sakė pašnekovas ir paaiškino, kad praėjusio amžiaus pabaigoje šią istoriją pirmasis knygoje papasakojo žurnalistas Leonas Stepanauskas. Jis 1993-iaisiais kalbėjosi su Arnoru Hanibalssonu, tuometinio užsienio reikalų ministro Jono Baldvino Hanibalssono broliu.

Nuotr. iš Fjólos Steinsdóttir Mileris archyvo/Vladimiras Knopf-Mileris, Fjola Steinsdóttir Mileris, Una Hjartardóttir, Svava Ágústsdóttir ir Teodoras Bieliackinas, 1943, Reikjavikas.
Nuotr. iš Fjólos Steinsdóttir Mileris archyvo/Vladimiras Knopf-Mileris, Fjola Steinsdóttir Mileris, Una Hjartardóttir, Svava Ágústsdóttir ir Teodoras Bieliackinas, 1943, Reikjavikas.

„Ministro brolis, matyt, pažinojo Teodorą Beliackiną, nes vedžiojo Stepanauską po redakcijas, kurių leidiniuose Teodoras spausdindavosi. Nepamirškime, kad Islandija buvo pirmoji, pripažinusi naująją Lietuvą. Tai mano prielaida, tačiau gal Beliackino straipsniai prisidėjo prie to, kad tai buvo pirmoji šalis, pripažinusi Lietuvą 1991 metais“, – svarstė M.Zingeris.

Išsamiau susipažinti su išskirtine T.Beliackino gyvenimo istorija galite šiame straipsnyje.

Šiaulių Aušros muziejaus archyvo nuotr./Frenkelio odų fabriko Šiauliuose meistrai. Jokūbas Frenkelis sėdi centre.
Šiaulių Aušros muziejaus archyvo nuotr./Frenkelio odų fabriko Šiauliuose meistrai. Jokūbas Frenkelis sėdi centre.

Istorija turi būti objektyvi

Anot M.Zingerio, svarbu suprasti, kad prie valstybingumo kūrimo netiesiogiai prisidėjo daugybė kitų Lietuvoje gyvenusių žydų. Jis svarstė, kas būtų, jeigu valstybė neturėtų ekonomikos? Atsakymas paprastas — nebūtų nieko, todėl šiame kontekste verta prisiminti Chaimą Frenkelį, kurį enciklopedija Britanika yra pavadinusi garsiausiu to meto odos perdirbėju Europoje. O ką jau kalbėti apie Lietuvos vardą po pasaulį skleidusius žydų kilmės menininkus.

Kalbėdamas apie 1918 metais atkurtą Lietuvą M.Zingeris sakė, kad anų laikų neidealizuoja ir pabrėžė, kad kildavo pačių karščiausių politinių ginčų ir jau tada buvo antisemitiškai nusiteikusių grupelių. Anot jo, istoriją turime matyti objektyviai, o prisiminęs aktualiją — pastaruoju metu Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centre kilusį skandalą — nusistebėjo, kad ne visi supranta, jog mokslas neturėtų tapti propagandos priemone.

„Deja, tokių tamsių žmonių Lietuvoje nemažai, o tuomet, ko gero, buvo dar daugiau“, — pridūrė 15min kalbintas M.Zingeris.

Taip besižavintys tarpukario istorija šiuolaikiniai nacionalistai pamiršta, kad tada Lietuva buvo įvairi, o vietos joje buvo ne tik etniniams lietuviams. M.Zingeris juokauja, kad to nesuprantančius būtų smagu laiko mašina nors trumpam nukelti į Kauno Laisvės alėją, kur jie atsidurtų visai kitokiame pasaulyje. To padaryti negalime, todėl, pasak 15min pašnekovo, verta į rankas paimti 1930-aisiais Vytauto garbei išleistą albumą: „Jame, nors daug kas praleista, bet daug kas ir išryškėja.“

Baigiantis pokalbiui M.Zingeris svarstė, kad nepasinaudojus žydų bendruomenės potencialu, intelektu ir išsilavinimu būtų buvę nepalyginamai sunkiau valstybę atkurti ir už ją kovoti, todėl švęsdami valstybės atkūrimą nepamirškime žydų kilmės teisininkų, ekonomistų, politikų, karių, derybininkų, pramonininkų, menininkų ir visų kitų, Lietuvos istorijoje palikusių svarbų pėdsaką.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais
Reklama
Žaidimų industrijos profesionalus subūrusiems „Wargaming“ renginiams – prestižiniai tarptautiniai apdovanojimai