Tiesa, gražus gyvenimas būdavo apmokamas atvirai iš valstybės pavogtomis lėšomis. Tad po 32 valdymo metų Mobutu vieną iš teoriškai turtingiausių (kobaltas, varis, deimantai) Afrikos šalių paliko su sugriauta ekonomika ir 9 800 proc. infliacija. Apie Mobutu Sese Seko politinę karjerą ir gyvenimą prisimena lenta.ru.
35-erių – į valdžios viršūnę
Josepho-Désiré Mobutu skrydis į valdžios viršūnę, kaip buvo įprasta XX amžiuje Juodajame kontinente, buvo žaibiškas. 25-erių jis buvo kolonijinės belgų kariuomenės seržantas, 30-ies – pulkininkas, gynybos ministras ir generalinio štabo viršininkas (1983-iaisiais jis suteikė sau maršalo laipsnį), 35-erių – šalies prezidentas iki gyvos galvos.
Gimė jis gana pasiturinčioje šeimoje 1930-aisiais. Tėvas Albéricas Gbemani dirbo belgo teisėjo virėju. Motina Marie Madeleine Yemo pasižymėjo, kaip būtų sakoma dabar, menka socialine atsakomybe: taip ir nėra iki galo aišku, ar Albéricas buvo biologinis Josepho-Désiré tėvas.
Afrikietiškas Mobutu vardas, ngbandžių kalboje reiškiantis „karys“, berniukui buvo suteiktas pagerbiant dėdę iš tėvo pusės, pagarsėjusį ypatingais žygdarbiais ir turėjusį aiškiaregio dovaną. Savo motiną Mobutu gerbė ir dievino: po jos mirties 1971-aisiais jos gimtajame Gbadolito kaime jai buvo pastatytas paminklas, o pati „mama Yemo“ šalyje tapo oficialiu garbinimo objektu.
Kaip manoma, ne be JAV Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) pagalbos 1965 metais užgrobęs valdžią neseniai nepriklausomoje tapusioje šalyje, tuo metu besivadinusioje Kongo Demokratine Respublika, generolas leitenantas Mobutu pirmiausia susitvarkė su maištaujančiomis provincijomis – šalis buvo pasidalijusi į tris viena su kita kariaujančias dalis. Numalšinęs maištininkus Katangoje (kobaltas, varis ir auksas) ir Pietų Kasajuje (pramoniniai deimantai) prezidentas ėmė kurti naują gyvenimą sau ir savo bendrapiliečiams.
Nei kostiumų, nei kaklaraiščių
1971 metais jis pervadino šalį į Zairą, pasirinkdamas portugališką Kongo upės pavadinimo variantą, kuris kildinamas iš iškraipyto kikongo kalbos žodžio „nzere“, reiškiančio „upė, praryjanti visas upes“, ir pradėjo „zairizacijos“ politiką, deklaruojančią sugrįžimą prie afrikietiškų šaknų.
Šalies pervadinimas palengvino kelių kartų užsienio moksleivių gyvenimus, išgelbėjęs juos nuo būtinybės įsiminti skirtumus tarp Kongo Liaudies Respublikos (buvusios Prancūzijos kolonijos) ir Kongo Demokratinės Respublikos (buvusios Belgijos kolonijos). Kiti jaunojo prezidento užmojai buvo mažiau idiliški.
Zairo diktatorius uždraudė krikščioniškus vardus ir pats parodė pavyzdį, pasivadinęs Mobutu Sese Seko Kuku Ngbendu Wa Za Banga, kas jo gimtojoje ngbandžių kalboje reiškia „visagalis karys, kuris dėl savo ištvermės ir nepalenkiamos valios nugalėti žygiuoja nuo pergalės prie pergalės, degindamas viską savo kelyje“.
Į draudimų sąrašą, kaip kolonializmo palikimas, pateko europietiški kostiumai ir mini suknelės. Vyrams buvo nurodyta rengtis paties Mobutu sugalvotu aptemptu frenčiumi su apykakle, gavusiu abakosto pavadinimą (nuo prancūziško à bas le costume – šalin kostiumą!) Pačius prabangiausius abakostus pačiam diktatoriui ir jo aplinkai, beje, siuvo ne Kinšasos siuvėjai, o Belgijos atelje „Arzoni“.
Kaklaraiščiai taip pat buvo uždrausti. Kinšasos oro uoste jie būdavo iškilmingai nurišami nuo tėvynėn grįžusių užsimiršusių Zairo verslininkų kaklų ir čia pat, pasienio kontrolės poste, perkerpami per pusę. Vietoje kaklaraiščių buvo leista pasirišti kaklaskares – kuklias juodas arba, priešingai, – spalvingas iš žaismingas, tikro afrikietiško stiliaus.
Asmens kulto keistenybės
Paties Mobutu įvaizdį sėkmingai papildė Buddy Holly stiliaus akiniai masyviais raginiais rėmeliais, drožinėta lazdelė (kurią, anot oficialiosios propagandos, ne kiekvienas mirtingasis būtų pajėgęs pakelti) ir nepamainoma kepurė iš leopardo kailio (jas pagal specialių užsakymą siuvo Paryžiuje).
Leopardas apskritai buvo svarbi Mobutu asmens kulto sudėtinė dalis – kaip skelbė jo oficiali biografija, būsimasis vadas vaikystėje greta savo gimtojo kaimo sutiko plėšrią katę, nugalėjo ją sąžiningoje kovoje ir tokiu būdu perėmė žvėries jėgą.
Kiekviena vakarinė Zairo televizijos naujienų programa prasidėdavo nuo užsklandos, kurioje Mobutu vaidinantis aktorius su visa prezidentine ekipuote, skambant bravūriškai muzikai, leisdavosi iš kažkokių butaforinių debesų. Taip Zairo gyventojams kasdien būdavo primenama apie vado didybę ir apie teisingą aprangos stilių.
Mobutu asmens kultas buvo pučiamas ne prasčiau nei Mao Zedongo Kinijoje (kurį, beje, Mobutu labai gerbė, nors ir deklaravo savo neapykantą komunizmui) ar Kim Il Sungo Šiaurės Korėjoje: Nacijos tėvas, Liaudies gelbėtojas, Neįveikiamas karys, Didysis strategas – tai tik keli iš oficialiųjų maršalo Mobutu titulų.
Padlaižiai stengėsi iš visų jėgų: „Dievas mums atsiuntė didįjį pranašą, mūsų autoritetingą vadą Mobutu! Tai pranašas – mūsų išvaduotojas, mūsų mesijas! Mūsų tikėjimas – mobutizmas, štai kodėl mes turime nukryžiuotąjį pakeisti Mobutu portretais!“ – praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pabaigoje suokė tuometinis Zairo vidaus reikalų ministras Engulu Baanga Mpongo, buvęs diktatoriaus klasės draugas. Beje, Mpongo, skirtingai nei Mobutu, pergyveno visas perturbacijas ir iki šių dienų, nors jau yra gana garbaus amžiaus, posėdžiauja senate. Tik dabar šalis vėl vadinasi ne Zairas, o Kongo Demokratinė Respublika.
Vagia visi!
Zairizacija ekonomikoje reiškė tai, kad naudingųjų išteklių gavybos pramonė perėjo į valstybės rankas.
Įmonių vadovais buvo paskirti artimiausi Mobutu bendražygiai ir giminaičiai. Tai negalėjo nepaveikti vartojimo: 1973-iaisiais Zairas tapo daugiausiai „Mercedes“ markės automobilių importuojanti šalis Afrikoje.
Finansinės schemos buvo itin paprastos: už naudingųjų iškasenų eksportą gautos lėšos būdavo tiesiog pervedamos į diktatoriaus artimųjų sąskaitas. Pats Mobutu dėl to nesijautė nesmagiai. „Gerai, vokite, bet ne per daug! – atvirai ragino jis bendražygius per valdančiosios ir vienintelės šalyje partijos Liaudies revoliucijos judėjimas (Mouvement Populaire de la Revolution) suvažiavimą, kuris, beje, buvo transliuojamas per nacionalinę televiziją.
„Mūsų šalyje viskas perkama ir parduodama. Ir mažiausia galimybė priartėti prie valdžios suteikia milžiniškų pranašumų šioje prekyboje“, – kitą kartą viešai paaiškino Mobutu, kaip apie savaime suprantamą dalyką.
„Muvmansjeriai“ (kaip buvo vadinami judėjimo nariai) aktyviai vykdė nurodymus iš viršaus. Pasižymėjo ne tik diktatoriaus šalininkai, bet ir kritikai. Priešingai, nei daugelis jo Afrikos kolegų, Zairo vadovas laikėsi principo „draugus laikyk šalia, o priešus – dar arčiau“ ir stengėsi opozicionierius įtraukti į savo orbitą. Paskirti į pareigas „prie lovio“, pagundoms nepajėgdavo atsispirti beveik niekas.
Pardavė ambasadą
Pavyzdžiui, Cléophas Kamitatu 1966-aisiais buvo nuteistas kelerius metus kalėti dėl dalyvavimo sąmoksle prieš Mobutu, tačiau sugebėjo po nuosprendžio pasprukti iš šalies. Vėliau, pasinaudodamas Mobutu paskelbta amnestija politiniams priešininkams, grįžo į Zairą ir buvo paskirtas žemės ūkio ministru. Vienu metu devintajame dešimtmetyje jis buvo išsiųstas dirbti ambasadoriumi Japonijoje, kur sugebėjo savavališkai parduoti ambasados pastatą, tvirtindamas, jog buvo priverstas tai padaryti, kad galėtų apmokėti susikaupusias pasiuntinybės sąskaitas. Ši afera niekaip nepaveikė jo tolimesnės karjeros.
Zairo diplomatai apskritai visada labai ūkiškai elgdavosi paskyrimų ir komandiruočių į užsienį metu. „Kai jų lėktuvas DC10 išriedėdavo į pakilimo taką, aš visada bijodavau, kad jis nesugebės atsiplėšti nuo žemės – laineris iki stogo būdavo prigrūstas įvairių prekių – nuo magnetofonų iki mikrobangų krosnelių“, – apie Zairo misijų palydas iš Vašingtono prisimena Chesteris Crockeris, buvęs valstybės sekretoriaus padėjėjas Afrikos klausimais JAV prezidento Ronaldo Reagano administracijoje.
Pinigus smulkioms išlaidoms veždavo sunkvežimiais
Pats Mobutu savęs visiškai nevaržė. „Sozacom“ – valstybinė kobalto, vario ir cinko eksporto monopolija – į užsienines šalies vadovo sąskaitas kasmet vidutiniškai pervesdavo po 100–200 milijonų dolerių. Rekordiniai buvo 1988-ieji, kai išgaravo 800 milijonų, gautų už žaliavų eksportą.
Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Pasaulio banko, kreditavusių Vakarams palankų Zairo režimą, ataskaitose šios sumos būdavo delikačiai įvardijamos kaip „nutekėjimai“.
Neliko be diktatoriaus dėmesio ir šalies pietuose vykdoma deimantų gavyba – čia grobstymų masto apskritai nebuvo galima apskaičiuoti. Maršalas Mobutu mėgo efektingą triuką: pakviesdavo užsienio svečius į valstybinės deimantų kompanijos MIBA pastatą ir jame esančioje neapdirbtų deimantų saugykloje lankytojams įteikdavo po semtuvėlį ir nedidelį šilkinį maišelį – kiekvienas galėdavo prisisemti brangiųjų akmenų pagal savo skonį.
Smulkioms išlaidoms Mobutu pinigų paprastai pasiimdavo tiesiog Centriniame Zairo banke. Kartą per mėnesį į banką atvažiuodavo keli kariniai sunkvežimiai, į kuriuos būdavo sukraunami maišai su banknotais – nuo 1,5 iki 10 milijonų dolerių Zairo valiuta. Oficialiai tai būdavo įvardijama kaip „prezidento dotacija“ (dotation présidentielle). Šie pinigai būdavo naudojami diktatoriaus saugumo užtikrinimui, jo svitos dovanoms ir kitoms einamosioms išlaidoms padengti.
Vilas Europoje pirko nesiderėdamas
„Nutekėjimai“ ir „dotacijos“ leido diktatoriui gyventi itin plačiai. Jis investuodavo į nekilnojamąjį turtą Europoje: tarp žinomiausių jo pirkinių buvo Žydrojoje pakrantėje Pietų Prancūzijoje stovinti vila „Villa del Mare“ su dviem baseinais, auksu puoštomis voniomis ir sraigtasparnių aikštele už 5,2 milijono JAV dolerių. Vilos kaimynystėje stovėjo Belgijos karaliaus Baudouino vasaros rezidencija.
Visų namų, pilių ir vilų, priklausiusių diktatoriui, nesugebėta suskaičiuoti net jį nuvertus.
Kaip pasakojo pardavėjo atstovai, Mobutu asmeniškai apžiūrėjo perkamą vilą ir sutiko sumokėti paprašytą kainą nesiderėdamas. Tik tada, kai visi sutarties dokumentai jau buvo parengti, jis staiga prisiminė ir pasidomėjo: 5,2 milijono – amerikietiškų dolerių ar Belgijos frankų (kurso skirtumas tuo metu buvo 1 prie 39).
Visų namų, pilių ir vilų, priklausiusių diktatoriui, nesugebėta suskaičiuoti net jį nuvertus. Žinoma apie devynis nekilnojamojo turto objektus Belgijoje, įskaitant pilį „Château Fond'Roy“ Briuselio apylinkėse, dvarą „Casa Agricola Solear“ Portugalijos Algarvėje su 800 hektarų žemės sklypu, vasarvietę Savinji Šveicarijoje ir prašmatnų butą Focho aveniu Paryžiuje – patogiu atstumu nuo pačių brangiausių Prancūzijos sostinės butikų.
Atiduoti nekaltybę vadui – garbė
Daugybė vado rezidencijų buvo išsibarsčiusios ir po visą Zairo teritoriją – Mobutu mėgdavo keliauti po šalį. Be susitikimų su dėkinga liaudimi ir nurodymų dalijimo, prezidentas rasdavo laiko ir malonumams: beveik kiekviename kaime jis naudodavosi prigimtine ngbandžių genties vado teise atlikti vietos nekaltų merginų defloraciją. Vesti tokią merginą buvo laikoma didele garbe, tad klausimų apie galimą vaiko tėvystę jų būsimiems vyrams nekildavo. Pripažintų vaikų Mobutu turėjo 22 – juos pagimdė dvi žmonos ir kelios „oficialios“ meilužės (tarp kurių buvo Kosia, antrosios Mobutu žmonos Bobi Ladawos sesuo dvynė).
Kiekviena vila buvo įrengta taip, kad diktatoriui ir jo svitai netrūktų komforto. Bet kalbant apie smulkmenas, Mobutu tapo paties propaguojamos visuotinių vagysčių politikos įkaitu. Štai kaip viską prisimena britų žurnalistė Michela Wrong, apsilankiusi viename dvare netrukus po Mobutu nuvertimo 1997 metais. „Garaže stovėjo penki idealios būklės juodi mersedesai, du greitosios pagalbos automobiliai – jeigu prezidentas susirgtų, ir „Land Rover“ su podiumu kaip pas Romos popiežių, kad būtų galima bendrauti su liaudimi.
Viduje viskas dvelkė rinktine prabanga: žvakidės, Minų epochos vazos, antikvariniai baldai ir marmurinės grindys. Deja, atidžiau pažvelgus paaiškėjo, kad viskas tėra pigios klastotės. Vazos – šiuolaikinės imitacijos, nuo kai kurių net nebuvo nuluptos etiketės su kainomis. Itališkos malachito plytelės pasirodė esančios iš plastiko. Net ant grindų besimėčiusi kaklaskarė, skirta dėvėti kartu su abakostu, buvo iš nailono, su lipukų užsegimu.“
„Afrikos Versalis“
Bet tokie visoje šalyje esantys „pakelės“ rūmai vis dėlto nebuvo svarbiausi Mobutu. Savo mylimiausią ir geriausiai įrengtą rezidenciją, kurioje į valdymo pabaigą jis praleisdavo beveik visą laiką, Mobutu ne be apsimestinio kuklumo vadino „Afrikos Versaliu“. Milžinišką rūmų kompleksą už dešimties kilometrų nuo gimtojo diktatoriaus Gbadolito kaimo sukūrė prancūzų architektas Olivier Cacoubas ir jo kolega iš Senegalo Pierre'as Goudiaby Atepa.
Pagrindiniai rūmai su septynių metrų aukščio durimis ir salėmis, kuriose, pasak Mobutu žento, verslininko iš Belgijos Pierre'o Jansseno, „stovėdamas prie vienos sienos negalėdavai įžiūrėti prie priešingos sienos esančio žmogaus veido“, buvo naudojami iškilmingoms progoms; pats diktatorius gyveno antruose, mažesniuose rūmuose.
Kararos marmuras, klasicistinėmis skulptūromis apstatyti sodai, Liudviko XIV stiliaus baldai, žvakidės iš Murano stiklo, Obiusono gobelenai ir, pasak gandų, vienas iš geriausių pasaulyje vyno rūsių – tokia buvo Afrikos diktatoriaus rezidencija. „Banketiniai stalai stovėjo ant marmuro terasos priešais apšviestus fontanus. Livrėjomis aprengti oficiantai pateikdavo keptas putpeles ir kruopščiai atšaldytą vyną iš Luaros slėnio“, – taip 1988-aisiais iškilmingus pietus pas prezidentą aprašė „New York Times“ korespondentas Jamesas Brooke'as. Pats Mobutu labiausiai mėgo rožinį šampaną ir paskutiniais gyvenimo metais išgerdavo jo po kelis butelius per dieną, pirmąjį pradėdamas devintą ryto (nuo pat jaunystės jis keldavosi ne vėliau pusės šešių ryte).
Tortas tiesiai iš Paryžiaus
Kai kuriais paskaičiavimais, šis rūmų kompleksas kainavo 400 milijonus dolerių. Už šią sumą netoli rūmų buvo pastatytas ir aerodromas su 2,5 kilometro taku, ant kurio galėjo leistis „Boeing 747“ ir „Concorde“. Pastaruosius viršgarsinius lainerius Mobutu itin mėgo: neretai jo užsakytas „Concorde“ stovėjo apsuptas afrikietiškų džiunglių, laukdamas, kol Zairo vadui šaus į galvą nuskristi į Europą ar JAV.
Ir pas patį Mobutu dažnai lankydavosi labiausiai gerbiami pasaulio žmonės. Jo svetingumu mėgavosi tokios personos, kaip popiežius Jonas Paulius II, Prancūzijos prezidentas Valéry Giscard'as d'Estaing'as, JTO generalinis sekretorius Boutrosas Boutrosas-Ghali ir JAV CŽV direktorius Williamas J.Casey. 1985-aisiais garsusis konditeris Gastonas Lenôtre'as lėktuvu „Concorde“ į Mobutu gimtadienį atgabeno šviežutėlį tortą tiesiai iš Paryžiaus.
Visos šios garsenybės puikiai žinojo, iš kokių lėšų suklestėjo Mobutu. Vienas iš aukštas pareigas einančių TVF darbuotojų dar 1982 metais parengė ataskaitą apie neįtikėtino masto korupciją ir grobstymus aukščiausiuose Zairo valdžios ešelonuose, bet ataskaita nugulė į stalčių. Mobutu buvo laikomas pernelyg svarbiu sąjungininku, besipriešinančiu sovietų ekspansijai Afrikoje.
Ekonominė pagalba režimui buvo toliau teikiama, nepaisant to, kad beveik visos lėšos pradingdavo bedugnėse diktatoriaus ir jo aplinkos žmonių kišenėse. Devintojo dešimtmečio pabaigoje Zaire jau buvo išvogta beveik viskas. Vogė net ir iš paties Mobutu: anot P.Jansseno, vienas iš diktatoriaus sūnų buvo išsiųstas į Niujorką nupirkti šešis šarvuotus limuzinus „Cadillac“, tokius, kokiu buvo vežiojamas George'as Bushas vyresnysis.
Šiam pirkiniui tėvas davė 600 tūkst. dolerių grynaisiais. Nuvykęs į Niujorką diktatoriaus atžala pasiskundė, kad jį apvogė. Tad tėtušis jam išsiuntė dar 600 tūkst. dolerių. Galiausiai sūnus grįžo namo be pinigų ir be mašinų, paaiškindamas, kad toks automobilio modelis jau nebegaminamas. Kur dėjosi antra dolerių perlaida, taip ir nepaaiškėjo: prezidentas nusprendė nepykti ant sūnaus ir greitai viską pamiršo.
Žlugo SSRS – baigėsi Vakarų parama
Šalyje nebeveikė dar Belgijos kolonizatorių sukurtas telefono tinklas (Zairo elitas apsirūpino palydoviniais telefonais, o likę gyventojai buvo priversti išsiversti be ryšio). Keliai nebebuvo remontuojami jau daugybę metų. Net naudingųjų iškasenų gavybos įmonių – kažkada buvusių šalies turtų šaltiniu – būklė tavo apverktina. Vidutinės metinės Zairo gyventojo pajamos paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį sudarė vos 120 dolerių.
Tačiau Vakarai nematė alternatyvos: „Jeigu ne Mobutu, tai kas?“ – privačiame pokalbyje retoriškai klausė JAV valstybės sekretorius Alexanderis Haigas. Tik 1990-aisiais, kai SSRS pritrūko jėgų rimčiau palaikyti socializmo statytojus Angoloje, Mozambike ir Etiopijoje, į Zairo maršalą nustota žiūrėti kaip į karžygį, ginantį Vakarų pasaulio idealus Afrikos kontinente.
TVF ir Pasaulio bankas smarkiai susiaurino paramos Zairui srautą, o po to ir visiškai jį nutraukė. 1994 metais infliacija šalyje pašoko iki 9 800 procentų. Centrinis bankas jau nebespėjo pats spausdinti pinigų ir naujus banknotus užsakinėjo Brazilijoje. Čia irgi būta problemų: į Kinšasą atvežti banknotai pasirodė esantys su vienodais numeriais. Kaltininkų, dėl kurių aplaidumo tai įvyko, niekas nerado, o banknotus vis tiek paleido į apyvartą.
Šalyje vėl buvo leista veikti politinėms partijoms – per trumpą laikotarpį jų įsiregistravo beveik 400, tačiau Mobutu išlaikė valdžią. Net du kariuomenės maištai su pėšikavimo ir pogromų bangomis nesumažino jo ryžto laikytis iki galo.
Bėga dešimtmečiai – niekas nesikeičia
Režimas žlugo 1997 metais – Mobutu pakeitė jo senas neprietelius (dar nuo septintojo dešimtmečio laikų) Laurent'as-Désiré Kabila, įsiveržęs į šalį su Ruandos ir Ugandos kariuomenių pagalba. Sunkiai prostatos vėžiu sirgęs diktatorius iki galo buvo įsitikinęs savo nepažeidžiamu ir tik paskutiniu momentu lėktuvu pabėgo į Maroką, kur netrukus ir mirė.
Naujasis prezidentas Kabila šaliai grąžino Kongo Demokratinės Respublikos pavadinimą ir paveldėjo iš Mobutu 14,5 mlrd. dolerių valstybės skolą, visiškai sugriautą ekonomiką ir korumpuotą politinę sistemą. Mobutu pagrobto turto vertė taip pat buvo įvertinta 14,5 mlrd. dolerių. TVF grobstymo mastus Zaire įvertino kukliau – „vos“ 5 mlrd. dolerių. Beje, po Mobutu mirties jo banko sąskaitose Šveicarijoje buvo aptikta ne daugiau 8 mln. dolerių.
Konge jau du dešimtmečius nesibaigia ginkluoti konfliktai, o prezidentas Josephas Kabila, 2001 metais poste pakeitęs per pasikėsinimą nužudytą tėvą, sprendžiant pagal nutekėjusius Panama Papers duomenis ir kitus korupcijos skandalus, ryžtingai eina savo pirmtakų pėdomis.
Rūmų kopleksas Gbadolite, kurį iš pradžių išgrobstė Kabilos sąjungininkai iš Ugandos, o kas liko – vietos gyventojai, apžėlė džiunglių augmenija, o „Concorde“ variklių riaumojimas nebetrikdo tankmėje pasislėpusių gyvūnų.
