Jos pasipriešinimo istorija, atgimusi knygose, filmuose, pjesėse, įkvepia žmones ir šiandien. Apie ją pasakoja BBC.
Sophie Scholl gimė 1921 m. Jos vaikystė buvo saugi ir patogi. Jos tėvas buvo Vokietijos pietvakariuose esančio Forchtenbergo miesto meras (nors šeima vėliau persikelė į Ulmą), o Sophie kartu su penkiais broliais ir seserimis buvo auklėjami liuteronų namuose, kuriuose buvo svarbios krikščioniškos vertybės.
Tačiau kai Sophie sulaukė paauglystės, šalį jau valdė A.Hitleris.
„Nesakyk man, kad tai dėl tėvynės“
Iš pradžių Sophie ir jos vyresnysis brolis Hansas palaikė Vokietijos nacionalsocialistinę darbininkų partiją. Kaip ir daugelis kitų jaunuolių, Hansas prisijungė prie Hitlerio jaunimo organizacijos, o Sophie tapo jos seserinės organizacijos – Vokietijos merginų lygos – nare.
Sophie ir Hanso tėvas buvo aršus Hitlerio kritikas, visais atžvilgiais pasibaisėjęs šiuo dukros ir sūnaus entuziazmu. Ir šeimos bei draugų įtaka pamažu pradėjo juos paveikti.
Hansas ir Sophie galiausiai nesugebėjo suderinti savo liberalių pažiūrų su Trečiojo Reicho politika. Pamatę, kaip elgiamasi su jų žydų kilmės pažįstamais žmonėmis ir menininkais, jiedu ėmė į režimą žvelgti kitomis akimis.
Tuo metu, kai A.Hitleris įsiveržė į Lenkiją, Sophie ir Hansas jau buvo tvirtai nusistatę prieš jo veiksmus.
Kai jauni vokiečių vyrai buvo siunčiami kovoti, Sophie gana karčiai rašė savo vaikinui Fritzui Hartnageliui, kuris taip pat buvo kareivis: „Aš negaliu suprasti, kaip kai kurie žmonės nuolat rizikuoja kitų žmonių gyvybėmis. Aš to niekada nesuprasiu ir aš manau, kad tai baisu. Nesakyk man, kad tai dėl tėvynės.“
Neseniai socialiniame tinkle „Instagram“ buvo sukurta paskyra, atkurianti Sophie Scholl istoriją su šiuolaikiniais aktoriais. Paskyra pritraukė virš 700 tūkst. sekėjų.
1940 m. Sophie baigė vidurinę mokyklą, tačiau tai padaryti jai nebuvo lengva, nes mergina prarado norą dalyvauti pamokose, kurios iš esmės tapo nacių indoktrinacija.
Kadangi Sophie mėgo vaikus, ji tapo auklėtoja viename Ulmo darželyje. Mergina tikėjosi, kad tai bus pripažinta alternatyva Nacionalinei darbo tarnybai, kurioje buvo būtina dalyvauti, norint įstoti į universitetą. Tačiau taip nebuvo ir 1941 m. jai teko šešis mėnesius dirbti pagalbinėje karo tarnyboje kaip darželio mokytoja Blumberge. Karinį primenantis darbo tarnybos režimas privertė Sophie permąstyti politinės padėties supratimą ir pradėti pasyviai priešintis.
Sophie įstojo į Miuncheno universitetą, kur jos vyresnysis brolis studijavo mediciną. Brolis ir sesuo bendravo su ta pačia grupe draugų. Sophie universitete studijavo biologiją ir filosofiją, taip pat mėgo piešti, groti pianinu, buvo talentinga tapytoja.
1942 m. vasaros atostogų metu Sophie atliko karo tarnybą Ulmo metalurgijos gamykloje. Tuo pat metu jos tėvas sėdėjo kalėjime už darbuotojui pasakytą kritinę pastabą apie A.Hitlerį.
Sophie gyveno sunkiais ir smurto pilnais laikais. Kai kurie studentai buvo matę karo. Jie gyveno diktatūroje ir buvo pasiryžę priešintis.
„Mūsų nenutildysite“
Sophie brolis Hansas kartu su draugu Alexanderiu Schmorelliu įkūrė grupę „Baltoji rožė“. Joje, be Hanso ir Alexanderio, buvo dar keturi pagrindiniai nariai – Christophas Probstas, Willis Grafas, vienas jų dėstytojas Kurtas Huberis ir vėliau prisijungusi Sophie.
Dalis „Baltosios rožės“ narių buvo medicinos studentai, turėję atlikti privalomąją tarnybą Vermachto medicinos korpuse Rytų fronte. Ši jų patirtis lėmė nusivylimą nacių režimu, darė įtaką jų mąstymui ir motyvavo jų pasipriešinimą.
Palaikomi draugų ir kitų rėmėjų jie spausdino ir platino lankstinukus, raginančius piliečius pasipriešinti nacių režimui, lankstinukuose jie pasmerkė žydų tautybės žmonių žudymą ir reikalavo karo pabaigos. Lankstinukus jie palikdavo savo universitete, taip pat telefonų būdelėse, siųsdavo savo dėstytojams, pristatydavo ir į kitus universitetus.
„Mūsų nenutildysite, – buvo parašyta viename lankstinuke, – Mes esame jūsų sąžinė, „Baltoji rožė“ nepaliks jūsų ramybėje.“
Penktasis jų lankstinukas buvo atspausdintas 6-9 tūks. kopijų, kurios buvo išsiųstos grupės rėmėjams kituose Vokietijos miestuose – buvo dalinami Berlyne, Kelne, Štutgarte, Chemnice ir kituose, taip pat ir Austrijos sostinėje Vienoje. Grupė siekė pasiekti kuo daugiau žmonių ir tuo metu pakeitė pavadinimą – tapo Vokietijos pasipriešinimo judėjimu, o lankstinuko turinys, anksčiau buvęs labiau poetiškas ir intelektualus, tapo labiau polemišku.
„Mūsų nenutildysite, – buvo parašyta viename lankstinuke, – Mes esame jūsų sąžinė, „Baltoji rožė“ nepaliks jūsų ramybėje.“
1943-ųjų vasarį grupės nariai taip pat ant Miuncheno universiteto sienų rašė užrašus „Pabaiga Hitleriui“, „Laisvė“.
Tuo pat metu grupė išleido šeštąją savo brošiūrą.
„Jei vokiečių jaunimas pagaliau nepakils, neatkeršys ir neištaisys visko, jeigu jaunimas nesutriuškins savo kankintojų ir nesuras naujos dvasinės Europos, vokiečių vardas bus sugadintas amžiams“, – buvo parašyta brošiūroje, kuri buvo jų paskutinė.
1943 m. vasario 18 d. Hansas ir Sophie dalino lankstinukus universitete.
Nėra aišku, kodėl Sophie užlipo į viršutinę laiptų aikštelę, nuo kurios atsiveria erdvus pagrindinio universiteto pastato atrijus ir per baliustradą permetė šūsnį brošiūrų. Manoma, kad ji tiesiog norėjo, kad lankstinukus pamatytų kuo daugiau žmonių.
Tačiau tuo metu, kai brošiūros leidosi žemyn, Sophie stebėjo sargas, perdavęs ją gestapui – slaptajai policijai. Brolis ir sesuo prieš suėmimą stengėsi sunaikinti įkalčius, Hansas suplėšė septintojo lankstinuko juodraštį ir stengėsi jį nuryti. Tačiau gestapui pavyko atkurti dalį lankstinuko, kuris buvo parašytas bendražygio Ch.Probsto ranka ir palyginti su kitais jo darbais, rastais Hanso namuose.
Pagrindinis tardytojas iš pradžių manė, kad Sophie nekalta. Tačiau, kai Hansas prisipažino, Sophie prisiėmė visą atsakomybę, kad apsaugotų kitus grupės narius.
Po parodomojo teismo brolis ir sesuo bei Ch.Probstas buvo nuteisti mirti. Jie atsisakė išduoti likusius grupės narius, bet valdžia galiausiai vis tiek juos susekė. Per kelis mėnesius visiems pagrindiniams grupės nariams buvo įvykdyta mirties bausmė.
Sophie, Hansui ir Ch.Probstui mirties bausmės įvykdymas buvo paskirtas tą pačia dieną. Teismo metu visi jie laikėsi itin narsiai, ypač Sophie. Prieš pasitikdamas savo mirties bausmę, Hansas Schollas šaukė: „Tegyvuoja laisvė!“
Tą 1943 m. vasario 22-osios dienos rytą, kai 21-erių Sophie ėjo link giljotinos, mergina sakė: „Tokia graži, saulėta diena, o aš turiu išeiti... Ką reiškia mano mirtis, jei per mus pažadinami ir išjudinami tūkstančiai žmonių?“
Šiems žodžiams ir Sophie narsai vis dar jaučiama pagarba Vokietijoje, kurioje mokyklos ir gatvės vadinami jos ir brolio vardais. Yra apgailestaujančių, kad kiti „Baltosios rožės“ nariai yra minimi rečiau.
Sophie vardas šiandien yra ir išnaudojamas
Kai prieš kelerius metus kraštutinių dešiniųjų partija AfD paskelbė šūkį „Sophie Scholl būtų balsavusi už AfD“, šalyje kilo pasipiktinimas. O praėjusį lapkritį Hanoveryje vykusiame mitinge prieš kovos su COVID-19 pandemija priemones jauna moteris užšoko ant scenos ir palygino save su Sophie Scholl.
Bet minint 100-ąsias jos gimimo metines Vokietijos monetų kalykla išleidžia proginę monetą, jos atminimui skiriamos bažnytinės pamaldos, jos gyvenimui atminti sukurta jau minėta „Instagram“ paskyra.
Šios merginos gyvenimas, drąsa ir įsitikinimai šiandien vis dar jaudina daugelio širdis.
