Atradimo džiaugsmu bei įtraukiančiomis tyrimų akimirkomis su 15min skaitytojais sutiko pasidalyti geologas prof. Gediminas Motuza Matuzevičius, archeologė dr. Gabrielė Gudaitienė bei Alytaus kraštotyros muziejaus muziejininkas Artūras Balčiūnas.
Atodangoje – žemės paviršiaus raidos istorija
Merkio pašonėje, Pamerkių kaime, stūksanti 6–7 metrų aukščio atodanga, dar vadinama Baltulio kalnu, ne vienerius metus traukė geologų dėmesį. Tai unikali vieta, kurioje galima išvysti 14 tūkstantmečių žemės paviršiaus istoriją – nuo vėlyvojo ledynmečio iki dabar.
„Merkys čia sumeta labai staigią kilpą, krantas sparčiai ardomas ir atodangoje vis atsiveria kažkas naujo. Matomi netgi tokie neįprasti dariniai, kaip raukšlės, sprūdžiai, susidarę tirpstant palaidoto ledo luistams, o gal ir dėl žemėdrebų, kurios, matyt, nebuvo retos tais laikais“, – pasakojo prof. G.Motuza Matuzevičius.
Be kitko, – 15min paaiškino jis, – ten galima rasti ir pirmųjų poledynmečio medžių kamienų, augusių prieš 13 700 metų. Pasak geologo, toks jų amžius nustatytas dviejose laboratorijose: Stokholmo gamtos istorijos muziejaus ir Lietuvos geologijos instituto.
Šulinį atrado geologai
„Pernai rudenį tą Baltulio atodangą apžiūrinėjome su Vilniaus universiteto Geomokslų instituto studentais. Tada ir pastebėjome atodangoje, kelių metrų gylyje, kyšančius medgalius, kokių, kaip minėta, čia pasitaiko dažnai. Bet šį kartą pastebėjome, kad medžio galas aptašytas kirviu, ir kad tai ne šiaip medis, o medinis kuolas – žmogaus rankų darbas. Matėsi, kad jis ne vienas, šalia atsidengė kraštas lentos. Tapo aišku, kad čia gali būti kažkoks statinys“, – 15min šulinio atradimo istoriją pasakojo prof. G.Motuza Matuzevičius.
Pasak pašnekovo, vyresni kaimo gyventojai yra pasakoję, kad šioje vietoje Merkys buvo išplovęs pastato liekanas – susparą (t.y. surišti namo sienojai).
„Tai buvo maždaug XX amžiaus viduryje ir aš nebuvau tikras, kad tai būta žmogaus statinio, o ne šiaip seno rąsto. Be to, atodangoje ir anksčiau esu radęs akmens nuolaužų, sutręšusių, aiškiai buvusių ugnyje, ir vieną kitą šukę. Tai kėlė įtarimą, kad čia galėjo būti gyvenvietė, todėl teko skubiai kviesti archeologus“, – teigė jis.
Tyrimai vyko ekstremaliomis sąlygomis
Į geologo kvietimą atsiliepusi archeologė dr. G.Gudaitienė 15min pabrėžė, kad ši mokslinė ekspedicija – dviejų disciplinų bendradarbiavimo pavyzdys.
„Archeologų ir geologų darbai yra labai susiję, mums geologai dažnai padeda. Šis atvejis buvo išskirtinis – geologinio paminklo, atodangos, monitoringą daug metų vykdęs geologas prof. G. Motuza Matuzevičius netikėtai identifikavo archeologinį paveldą. Esu jam labai dėkinga už operatyvumą ir gebėjimą įjungti visų sričių specialistus į šį tyrimą. O patys tyrimai vyko dviem etapais. Pirmiausia atvažiavome apžiūrėti ir įvertinti archeologinių liekanų būklę, o vėliau, gavę oficialų leidimą, ėmėmės ardomųjų kasinėjimų“, – pasakojo archeologė.
15min pašnekovė atviravo, kad tyrimai vyko ekstremaliomis sąlygomis: virš kasamo objekto stūksojo 2,5 metrų aukščio biraus smėlio sluoksnis, kuris tyrimų metu slinko žemyn. Tarsi to būtų maža, – dėstė dr. G.Gudaitienė, – virš galvų „kabėjo“ dvi pušys su jau kone išplautu šaknynu.
„Jos galėjo bet kuriuo momentu virsti į upę, tačiau, laimė, tai nutiko praėjus dviem savaitėms po mūsų tyrimų. Tuo metu stovėti teko atodangos viduryje, tad žemyn po kojomis driekėsi kelių metrų smėlio skardis į upę. Patys nugarmėję be priežasties gal ir nebūtume, tačiau nuolat saugojome įrankius, kad neišsprūstų ir neįkristų į vandenį. Be to, kasėme ne iš žemės paviršiaus gilyn, o iš profilio, atidengdami objektą iš jo šono“, – tyrimų detalėmis dalijosi archeologė.
Analogų neturintis objektas
Paklausta, kuo šis radinys ypatingas, dr. G.Gudaitienė išskyrė kelis aspektus: geografija, datavimu, išlikimo lygiu ir konstrukcijos pobūdžiu. Pasak jos, šulinys rastas netikėtoje vietoje, kurioje archeologinių objektų iki šiol nefiksuota.
„Panašūs šuliniai yra rasti Klaipėdoje, Bandužiuose, Kernavėje, Valdovų rūmuose, taip pat Lieporiuose, tačiau analogo neturime – visi jie skiriasi datavimu bei konstrukcija. Kol kas, regis, tai yra ne tik ankstyviausias šulinys, rastas Dzūkijoje, tačiau ir apskritai vienintelis toks medinis statinys Pietų Lietuvoje“, – svarstė pašnekovė.
Kaip 15min paaiškino mokslininkė, tyrimų metu atidengtos ir iš įprastos terpės išimtos šulinio konstrukcijos ėmė bematant irti, todėl teko skubiai imtis konservavimo darbų.
„Pati konstrukcija jau buvo apardyta dar jos egzistavimo laikais. Iš keturių sienų, sukonstruotų suleidus po kelias skeltines vertikalias lentas, palikta tik viena. Teoriškai trūksta 7 ar net 9 lentų. Pasak mano kolegų, gerų lentų išėmimas ir antrinis panaudojimas buvo normali praktika aptariamame laikotarpyje“, – teigė dr. G.Gudaitienė.
Paklausta, kaip buvo nustatytas statinio amžius, pašnekovė paaiškino, kad medžio mėginiai buvo ištirti archeologams įprastu radiokarboninio datavimo metodu. Be kita ko, šulinio viršuje surasta meistro įspaudu pažymėta apatinė apžiesto puodo dalis, o jo užpilde – medžio lentelių lūženų, perkaitusių akmenų. Pasak tyrimus atlikusios archeologės, šulinys galbūt turėjo medinį dangtį, kuris įlūžo, tačiau neatmetama galimybė, kad, nustojus naudoti, vidus užverstas ūkinėmis atliekomis.
Tai laikotarpis, kai jau prasidėjusi krikščioniškojo tikėjimo sklaida į pagoniškus kraštus, jau įvykę mums gerai žinomi 1009-ųjų metų įvykiai.
„XI-XII amžius tai laikotarpis, kai baigiasi Baltų genčių formavimasis, baigiasi vikinginė epocha, tai vėlyvasis geležies amžius, po kurio prasidės ankstyvieji Lietuvos viduramžiai. Tai labai įdomus tarpsnis, o konkrečiai taip datuotos archeologinės gyvenviečių medžiagos Lietuvoje turime nedaug, ypač kaimo vietovėse. Tai laikotarpis, kai jau prasidėjusi krikščioniškojo tikėjimo sklaida į pagoniškus kraštus, jau įvykę mums gerai žinomi 1009-ųjų metų įvykiai“, – istorinį kontekstą paaiškino dr. G.Gudaitienė.
Tyrimų tęsti neketina
„Merkys šioje vietoje griaužiasi į dešinį krantą labai intensyviai. Per pastaruosius dvidešimt metų kranto linija pasislinko apie dešimt metrų. Susiformavo labai išraiškinga kilpa, kuri yra be galo graži kraštovaizdžio dalis. Deja, tenka liūdnai prognozuoti, kad jau mūsų karta sulauks momento, kai ji išsitiesins, tekės gerokai piečiau ir vingio nebebus, o atodanga užžels“, – įžvalgomis dalijosi dr. G.Gudaitienė.
„Atodangos erozija ir taip smarki, ir mes sulig kiekviena tokia intervencija tai tik dar labiau skatiname. Nemanau, kad būtų logiška kasinėti objektą iš atodangos pusės, galbūt būtų galima kasti perkasą viršuje. Tačiau vėlgi – kiltų grėsmė atodangos stabilumui. Mano galva, protingiausia dabar būtų nuolat stebėti atodangą, ką geologai ir daro, ir kasinėjimų imtis tik tuomet, jei Merkys, pasiglemžęs dar šmotą smėlio, atidengs kokių nors radinių.
Šiuo atveju labai prašome ir vietinių gyventojų, baidarininkų, pastebėjus ką nors įdomaus šioje vietoje, pranešti mums. Tačiau metalo ieškotojus galiu nuraminti – detektoriumi išžvalgėme visą atodangos plotą, ir jokių radinių neaptikome. Šulinio konstrukcija buvo taip pat be nei vienos metalinės tvirtinimo detalės“, – paklausta, ar ketina tęsti tyrimus, atsakė archeologė.
Ekspozicijoje užims svarbią vietą
Unikalus radinys pradžiugino ir Alytaus kraštotyros muziejaus darbuotojus. Muziejininkas Artūras Balčiūnas 15min patvirtino, kad šulinys – seniausia medinė konstrukcija rasta Dzūkijoje. Šiuo metu, pašnekovo teigimu, vyksta pirminiai konservavimo darbai, taigi galutinio rezultato – ekspozicijos – teks palaukti.
„Planuojame, kad tai bus svarbi ekspozicijos dalis, akcentas. Radinys yra unikalus, tad nesinori, kad prapultų kur nors saugyklose. Dar nežinome, ar atkursime tik trūkstamas detales, ar visą konstrukciją. Bet kuriuo atveju, tai bus daroma naudojant autentiškas, anuometines technologijas. Galbūt atkursime ne tik šulinį, bet, priderinus istorinius įvykius, ir aplinką. Turime labai geras sąlygas ir dėl kiekvieno sprendimo konsultuojamės su specialistais“, – teigė muziejininkas A.Balčiūnas.
