Faktų ir vertybių skirtį – skirtį tarp to, kas yra, ir to, kas turėtų būti – dažniausiai linkstame suprasti kaip skirtį tarp mokslui prieinamų, objektyviai pažinių faktų ir vien subjektyvumu besiremiančių vertinimų. Toks požiūris kone savaime prioritetizuoja mokslinį visų gyvenimo sričių pažinimo būdą, vertybes palikdamas subjektyvių nuomonių sferai.
Pasak Ronaldo Dworkino (Dworkin, Ronald. Justice for Hedgehogs. 2011), toks faktų ir vertybių skirties supratimas yra klaidingas. Ši perskyra nurodo ne į objektyvaus pažinimo ir subjektyvaus vertinimo galimybę, tačiau į dvi savarankiškas mąstymo sritis – teorinę ir praktinę – turinčias savo tyrimo ir vertinimo standartus.
Remdamiesi teorine mąstymo geba mes galime pažinti pasaulį, remdamiesi praktine geba – galime jį vertinti ir šiais vertinimais remdamiesi veikti. Jei vertybinis mąstymas yra savarankiškas, bet koks teorinis ir mokslinis vertybių srities tyrinėjimas, siekdamas užimti neutralus stebėtojo poziciją, lieka išoriškas tyrinėjamos srities atžvilgiu.
Teorinis mąstymo būdas, mėgindamas įtvirtinti savo vienvaldystę pažinimo atžvilgiu, primeta mokslinius pažinimo principus praktikos sritims – moralei ir politikai – ir kaip tik dėl to tampa nepajėgus šių sričių suprasti.
Nors išoriška stebėtojo pozicija negali paneigti paties vertybinio mąstymo, kuris yra mūsų veiksmų pamatas, ji neigia tokio mąstymo galimybę pasakyti kažką reikšmingo apie praktinę mūsų gyvenimo pusę. Vertybinius klausimus, svarstymus ir argumentus ji nurašo kaip vien subjektyvių nuomonių sritį. Tokiu būdu vertybinio angažuotumo vengianti ir neutralumo siekianti pozicija nusimeta atsakomybę rimtai priimti, svarstyti ir spręsti pamatinius mūsų etinio ir politinio gyvenimo klausimus.
Siekį likti vertybinio mąstymo išorėje, likti anapus gėrio ir blogio, paprasčiausia apibrėžti kaip tokį santykį su vertybiniais klausimais, kuris siekia išlaikyti atstumą ir atsiriboti nuo vertybinio angažuotumo.
Tai tikėjimas, jog įmanoma rasti neutralų archimedinį tašką, iš kurio galime objektyviai nusakyti moralę ir politiką taip, tarsi šios praktikos sritys būtų eiliniai pasaulio objektai ar reiškiniai. Stebėdami praktinę tikrovę iš šono, galime nesunkiai konstatuoti vertybių įvairovės faktą.
Žmonės renkasi skirtingus gyvenimo tikslus, politinės partijos – skirtingus pagrindinių vertybių rinkinius, valstybės ir kultūros kartais atrodo gyvenančios radikaliai skirtingose vertybinėse paradigmose. Mes galime šią įvairovę tyrinėti iš šono: detaliai aprašyti subtilius įvairių praktikos reiškinių skirtumus, pateikti tarpkultūrinę vertybinių įsitikinimų statistinę analizę ar atsekti priežastinius ryšius, lėmusius vienų ar kitų vertybinių įsitikinimų susiformavimą.
Tačiau ką iš tiesų toks žinojimas mums pasako apie moralę ir politiką?
Abejose praktikos srityse su vertybiniais klausimais mes susiduriame kiek kitaip: jie mums iškyla kaip spręstinos problemos, o ne kaip įdomūs tyrinėtini objektai. Ši pirmojo asmens perspektyvos ir įsipareigojimo įsitikinimams reikalaujanti pozicija yra esminga mūsų praktiniam gyvenimui.
Pavyzdžiui, kai konkrečioje situacijoje turime nuspręsti, ar turėtume pameluoti, siekdami neįžeisti draugo, ar vis dėlto reikėtų sakyti tiesą, mums nerūpi klausimas, kaip dažnai žmonės užsiima vadinamuoju “baltu melu”, arba klausimas, kiek procentų šalies gyventojų tiesos sakymą laiko itin svarbiu draugystės elementu.
Kai konkrečioje situacijoje turime nuspręsti, ar turėtume pameluoti, siekdami neįžeisti draugo, ar vis dėlto reikėtų sakyti tiesą, mums nerūpi klausimas, kaip dažnai žmonės užsiima vadinamuoju “baltu melu”
Mums rūpi daug paprastenis, o galbūt kaip tik daug sudėtingesnis klausimas – kaip man dabar reikėtų pasielgti? Norint atsakyti į šį moralinį klausimą mums neužtenka (o dažnu atveju nė nerekia) žinių, kurias gali suteikti išoriški moralės tyrinėjimai.
Tiesiogiai susidūrę su moraliniu klausimu mes turime spręsti čia ir dabar, tad mūsų siekis yra ne neutralios žinios, tačiau priešingai – vertinimas, kuriuo remdamiesi galėtume veikti. Mes norime žinoti, kaip turėtume pasielgti ir kodėl būtent taip. Atsakymai į šiuos klausimus yra normatyvus žinojimas, kuriam galėtume įsipareigoti ir kuriuo galėtume vadovautis veikdami. Šis žinojimas, būtinas mūsų praktiniam gyvenimui, remiasi vertybiniais argumentais ir randamas tik vertybinio mąstymo viduje.
Nepaisant to, vertybinių klausimų svarstymas vis labiau persikelia už vertybinio mąstymo ribų. Įvairaus pobūdžio išoriškumas ima vyrauti tiek teoriniame diskurse, tiek kasdieniame mąstyme. Moralės ir politikos klausimai perleidžiami mokslininkų – sociologų, politologų, psichologų – tyrinėjimams.
Net filosofiniai moralės tyrinėjimai, anksčiau vienokiu ar kitokiu būdu atsižvelgdavę į moralės normatyvų pobūdį, virsta moksline metodologija besiremiančia ir normatyvių klausimų vengiančia metaetika. Moralė ir politika tokiame diskurse virsta iš įvairių požiūrio taškų tyrinėjamu objektu, bet ne sprendimo ir veiksmo sritimis, reikalaujančiomis vertinimo, atsakomybės ir įsipareigojimo.
Kasdienis mąstymas, stebėdamas vertybinio horizonto įvairovę ir jame kylančius konfliktus, vis lengviau pasiduoda skeptinėms abejonėms arba vertybinius klausimus lengva ranka nurašo vien nuomonės sričiai. Rodos, kad vis daugiau sužinodami apie tai, koks mūsų praktinis gyvenimas būna, vis rečiau ryžtamės klausti, koks jis turėtų būti.
Pastarasis klausimas ima atrodyti nerimtas, negalintis būti atsakytas ar net pavojingas. Kita vertus, užmirštama, kad mums, ne tik pažįstančioms, tačiau ir veikiančioms būtybėms šis klausimas yra neišvengiamas.
Paradoksalu, tačiau kaip tik faktų pažinimu besiremiantis mąstymas, į kurį kreipiamės tikėdamiesi užtikrinto vertybių srities pažinimo, šioje srityje negali mums padėti. Tiek, kiek teorinis mąstymas išlieka savimi (nevertinančiu, atsiribojusiu, objektyviu), jis tegali vaikščioti aplink mums rūpimus vertybinius klausimus, tačiau lieka nepajėgus juos suprasti ar į juos atsakyti.
Paradoksalu, tačiau kaip tik faktų pažinimu besiremiantis mąstymas, į kurį kreipiamės tikėdamiesi užtikrinto vertybių srities pažinimo, šioje srityje negali mums padėti.
Vis dėlto, pagrindinė problema slypi ne tiek pačioje išorinėje stebėtojo perspektyvoje ir jos atliekamuose tyrinėjimuose, tačiau tokio mąstymo būdo ekpansijoje į normatyvumo sritį. Net ir suprasdamas savo nepajėgumą, jis atsisako moraliniuose ir politiniuose klausimuose užleisti vietą vertybinio mąstymo, pirmojo asmens perspektyvai, kuri skatina įsipareigojimą savo vertybiniams įsitikinimams ir atsakomybę už juos.
Jis tampa skeptišku visos vertybių srities atžvilgiu teigdamas, kad joks žinojimas ir joks teisingas atsakymas šioje srityje neįmanomas.[3] Moksline metodologija besiremiantis mąstymas nuvertina vertybinį mąstymą ir siekia išstumti jo problematiką kaip (teoriniam) mąstymui neišprendžiamą, taigi nereikšmingą.
Kas tuomet nutinka su mūsų vertybiniu mąstymu? Ar mes atsiduriame anapus jo?
Stebėtojiškai teorinio mąstymo perspektyvai kolonizuojant vertybinių klausimų sritį ir atsisakant juos spręsti kaip vertybinius klausimus, reikalaujančius įsitraukimo ir įsipareigojimo, šie klausimai niekur nedingsta. Kokia politinio gyvenimo forma teisingiausia? Ar meluoti visuomet blogai? Kuris veiksmas konkrečioje situacijoje yra geras?
Kaip sprendžiantys ir veikiantys praktinio gyvenimo dalyviai mes su tokiais klausimais neišvengiamai susiduriame. Vis dėlto, nuvertinant vertybinio mąstymo reikšmę, nuvertinama ir pastanga šiuos klausimus atsakingai svarstyti bei spręsti. Siekis išeiti anapus vertybinio mąstymo, anapus gėrio ir blogio, leidžia nusimesti atsakomybę pamatinių moralinių ir politinių klausimų atžvilgiu.
Nekaltas siekis vertybių sritį pažinti tvirčiau – taip, kaip pažįstame kitus pasaulio reiškinius – tampa savotišku Trojos arkliu vertybinio mąstymo polyje
Toku būdu, rodos, nekaltas siekis vertybių sritį pažinti tvirčiau – taip, kaip pažįstame kitus pasaulio reiškinius – paradoksaliai tampa savotišku Trojos arkliu vertybinio mąstymo polyje.
Moksline metodologija besiremiantis mąstymas tyrinėja vertybių sritį, tačiau atsisako daryti moralinio įsipareigojimo reikalaujančius sprendinius. Jis suspenduoja esmingą vertybių srities bruožą – normatyvumą – ir tampa nepajėgus pažinti jos iš vidaus – atsakyti į normatyvinius moralės ir poltikos klausimus.
Siekdamas vienvaldystės pažinimo atžvilgiu jis nuvertina vertybinį mąstymą, o drauge su juo ir atsakomybę svarstyti bei spręsti pamatinius mūsų etinio ir poltinio gyvenimo klausimus. Šiuo atžvilgiu tokia stebėtojiška pozicija, atlikdama ekspansiją į veikiančiojo perspektyvos reikalaujančią vertybinio mąstymo sritį, atlieka destrukcinį vaidmenį iš jos vidaus.
