Vis dėlto, keisčiausias yra racionalisto santykis su ateitimi: reformai vejant reformą, o krizei keičiant krizę, ateitis visada virsta dabartimi. Tačiau čia jau nebekalbame apie žadėtąją ateitį, kurioje reformos turėjo išspręsti problemas, bet tik dar vieną dabartį su jos problemomis. Todėl racionalistas niekada nepasiekia ateities, į kurią jis yra nusikreipęs.
Praeitis ir dabartis jam yra problemos, o ateitis niekada nepasiekiama: bent šia prasme jis yra iškritęs iš istorijos.
Anot Oakeshotto, neistoriški yra racionalisto garbinami veiklos politikoje įrankiai – grynasis protas bei technika. Iš jų seka racionalisto tikėjimas perfekcionizmu bei jo politikos vienmatiškumas. Kiekviena problema turi vieną geriausią sprendimą, kuris yra pasiekiamas protaujančiai būtybei jos protu. Tai tobulas sprendimas, sprendimas priimtinas visiems.
Pakvimpa Orwellu ar Zamiatinu? Ar Oakeshotto aprašomas racionalistas yra utopistas? Garsiojoje šio autoriaus esė žodis utopija nepasirodo nė karto. Tad kuo skiriasi racionalistas nuo utopisto?
Visų pirma, mūsų jau aptartu keistu santykiu su ateitimi. Utopistas įgyvendina utopiją tikrovėje, ji tampa dabartimi. Racionalistas kuklesnis, ateitis jam yra blanki žvaigždė, niekad neduota čia ir dabar. Galbūt jis tiesiog labiau patyręs, ciniškesnis. Antra, nepaisant to, jog racionalistas tiki grynuoju protu, matyt, labiausiai antidemokratišku dalyku pasaulyje, jis tuo pat metu tiki demokratija! Pats Oakeshottas šio paradokso pernelyg neaptaria.
Oakeshotto teigimu, racionalizmo šaltinis yra žmogaus pažinimo teorija, suformuluota Bacono ir Descarto. Pažinimo garantas šiems filosofams yra metodas. Kaip jų metodas atrodo?
Metodas yra taisyklių ir praktikų rinkinys. Kaip toks, metodas yra universalus, taikomas viskam (nors, čia pat priduria Oakeshottas, Descartes nustato metodo taikymo ribas, jis negali būti taikomas tiriant mąstymą. Apskritai, Oakeshottas stengiasi išlikti atidus detalėms ir išvengti per didelių apibendrinimų. Žinoma, klausimas, ar tai visuomet pavyksta).
Tokį žinojimo būdą Oakeshottas vadina techniniu žinojimu. Jis gali būti surašytas į knygą, išmoktas atmintinai ir mechaniškai taikomas. Toks žinojimo būdas atrodo patikimas ir akivaizdus. Turbūt labiausiai gąsdinanti Oakeshotto žinia yra ta, jog tokį žinojimo būdą racionalistas laiko vieninteliu tikru žinojimu.
Racionalistiniam modeliui dominuojant, visi kiti (ne)žinojimo, orientavimosi pasaulyje būdai yra paskelbiami prietarais, kuriuos proto saulė turi apšviesti ir įveikti. Taip eliminuojama ne tik liaudies medicina, močiutės žinojimas apie žoleles, bet ir meno genijaus figūra, intuicija ar religija.
Racionalistiniam modeliui dominuojant, visi kiti (ne)žinojimo, orientavimosi pasaulyje būdai yra paskelbiami prietarais. Taip eliminuojama ne tik liaudies medicina, močiutės žinojimas apie žoleles, bet ir meno genijaus figūra, intuicija ar religija.
Racionalistas mano, jog visa tai taip pat remiasi techniniu žinojimu, tik yra apipinta mistikos ir nesąmonių. Racionalistui nereikia talentų, genijų ir didvyrių, jis viską paverčia technika. Anot Oakeshotto, toks mąstymo būdas atima iš politinio gyvenimo jam savičiausią praktinio žinojimo dėmenį.
Žinoma, politikas turi išmanyti techniką, t.y. žinoti mechanizmus, kuriais priimami įstatymai, mokėti teisinę kalbą ir t.t. Bet tikras politikas yra ne tik tai. Jis privalo telkti aplink save žmones, žinoti, kur ir ką reikia paspausti, gerai pažinti savo darbo aplinką. Jis dažnai vadovaujasi tuo, ką Aristotelis vadino praktine išmintimi, kuri yra įgyjama tik po daug metų nuolatinio buvimo ir darbo politinėje sferoje.
Viso to, racionalisto manymu, reikia vengti ir atsisakyti, nes tai nepatikima ir neaišku.
Racionalizmas politikoje padeda įsivyrauti ideologijoms. Šiandien politikoje privalu būti liberalu, konservatoriumi, socialistu, socialdemokratu ar kažkuo kitu. Žinoma, didžiausias to privalumas yra tai, jog rinkėjui lengva susigaudyti, kam atiduoti savo simpatijas.
JAV dažnai ištisos vienos šeimos kartos balsuoja už tą pačią politinę jėgą, t.y. respublikonus ar demokratus. Taip pat tai garantuoja minimalų tęstinumą politiniame visuomenės gyvenime. Vis dėlto kartu su tuo politinė ideologija yra pradedama taikyti mechaniškai, kaip metodas.
Mes dažnai stebimės, kad socialdemokratai palaiko įstatymus, kurių jie neturėtų palaikyti dėl jų ideologijos, arba tikime jog, nepaisant ekonominės valstybės būklės, socialistams atėjus į valdžią yra būtina įvesti progresinius mokeščius, nepaisant to, jog jie gali tik pabloginti silpniausių sluoksnių padėtį.
Kitaip sakant, mes, o blogiausia ir patys politikai, manome, jog tikrasis politikos tikslas yra ne kruopščiai išanalizuoti situaciją ir priimti čia ir dabar svarbius sprendimus, bet greičiau jau pritaikyti savo politinę doktriną visoms duotoms situacijoms.
Tai – tiesioginės demokratijos fantazija: mes balsuojame net ne už asmenis, mums atstovauja ideologija. Racionalisto idealas – puikiai suprogramuotas kompiuteris, kuriam pateikus problemas, šis jas išspręstų.
Racionalisto idealas – puikiai suprogramuotas kompiuteris, kuriam pateikus problemas, šis jas išspręstų.
Oakeshottas pastebi, jog ideologijos taip stipriai dominuoja šiandienos politiniame gyvenime, jog atsirado antiideologinių ideologijų, pvz., Hayekas ir libertarizmas. Ideologijų dominavimas įtvirtina nuomonę, jog politika apskritai yra paprasta ir savaime suprantama. Dažnai sakoma, jog Lietuvoje yra trys milijonai krepšinio trenerių, bet ir politikų turime nemažiau.
Tarpukariu juokauta, du lietuviai – trys partijos. Įsivaizdavimas, jog politika yra lengva ir sunkios pamokos, kurias Lietuvai duoda pirmieji nepriklausomybės dešimtmečiai, kartu kuria nepasitikėjimą valstybe ir įvairius šių sunkumų paaiškinimus. Jei tik būtų sutvarkyta netvarka, korupcija, ir apskritai politikams nuoširdžiai kažkas rūpėtų, Lietuva taptų dominuojančia jėga pasaulyje per keletą mėnesių.
Nesutapimas tarp manymo ir tikrovės yra užpildomas keisčiausiomis fantazijomis.
Oakeshottas tik netiesiogiai paliečia dar vieną svarbų klausimą: jei racionalizmas politikoje atrodo taip vienpusiškai, kas palaiko jo dominavimą?
Visų pirma, ideologijų įsivyravimas patogiai sustruktūrina politinį gyvenimą. Politinė tikrovė atrodo tvarkinga ir nuspėjama (Kairieji versus dešinieji). Antra, racionalizmas žengia koja kojon su šiuolaikinio mokslo laimėjimais, kurių neefektyvumu niekaip neapkaltinsi. Jei grynasis protas pasiekia tokių rezultatų tirdamas gamtą ir teikia mums tiek atradimų, kaip jis gali suklupti politikoje?
Šiandien atrodo, jog pasitikėjimas mokslo efektyvumu šitaip sustiprino pasitikėjimą mokslu ir mokslininkais, kad galimybės bet kokiai mokslinio mąstymo ekspansijai į jai anksčiau svetimas sritis neišsemiamos.
Oakeshotto nuomone, pavojingiausia racionalizmo politikoje dalis yra jo negebėjimas peržvelgti savo veiklos principų ir poveikis ugdymui. Racionalistas mano, jog visas problemas galima sėkmingai išspręsti, o bet kokia nesėkmė yra tik laikina nesėkmė.
Oakeshotto nuomone, pavojingiausia racionalizmo politikoje dalis yra jo negebėjimas peržvelgti savo veiklos principų ir poveikis ugdymui. Racionalistas mano, jog visas problemas galima sėkmingai išspręsti, o bet kokia nesėkmė yra tik laikina nesėkmė. Todėl nepasisekus, jis nesuabejoja savo veiklos principais, bet ima kurpti naują reformą.
Toli pavyzdžių ieškoti nereikia, o patogumo dėlei paminėsime švietimo reformas: Gintaro Steponavičiaus komanda sprendė problemas pasiūlydama vieną reformą, o ministrui Dainiui Pavalkiui atrodo, jog ši buvusi neteisinga, tikslų nepasiekusi, todėl jis turi savo reformos viziją.
Reformos keičia reformas, reformatoriai – reformatorius, tik padėtis šiems pokyčiams lieka atspari. Švietime racionalizmas pasireiškia kaip techninio žinojimo diegimas ir kitų žinojimo formų pašalinimas. Techninis ir metodinis žinojimas švietimo žodyne vadinamas „kompetencijų ugdymu“.
Mokinio ir mokytojo santykis, sukauptų žinių perdavimas įmanomas tik ilgai ir kartu dirbant. Racionalistui tai atrodo tuščias laiko gaišimas, maža to, tai prieštarauja demokratijai. Išties, koks mokytojo ir mokinio santykis gali užsimegzti, jei auditorijoje yra 150 studentų?
Mokinio ir mokytojo santykis, sukauptų žinių perdavimas įmanomas tik ilgai ir kartu dirbant, racionalistui atrodo tuščias laiko gaišimas, maža to, tai prieštarauja demokratijai.
Dar stebėdamas racionalizmo aušrą F.Nietzsche rašė: „Reikalingi auklėtojai, kurie patys būtų išauklėti, reikalingos didžios, kilnios sielos, atsiveriančios kiekvieną akimirką, atsitveriančios žodžiu ir tylėjimu, reikalinga brangi, maloni kultūra, o ne mokslingi chamai, kuriuos, tarsi kokias „dvasios žindyves“, jaunuomenė randa gimnazijoje ir universitete.
Atmetus išskirtines išimtis, stokojoma auklėtojo, pirmosios auklėjimo prielaidos: iš čia kyla vokiečių kultūros nuosmukis.“
Bet racionalistas šiandien mano galįs įveikti šį savo trūkumą: auklėtojai ir lyderiai yra ruošiami sausakimšose vadybos, lyderystės ir fasilitavimo auditorijose.
***
Į praeitį nuėjus George'o Soroso remtam Atviros Lietuvos fondui, ne vienas Lietuvos intelektualas, studentas, profesorius ir šiaip žingeidus žmogus pasigenda Lietuvos knygų lentynoje naujausių pasaulio filosofijos, politologijos, istorijos įžvalgų. 15min.lt su Vilniaus universiteto profesorių Alvydo Jokubaičio ir Raimundo Lopatos, jų kolegų bei doktorantų pagalba bent fragmentiškai bando užpildyti šią spragą, pristatydami naują minties kelią brėžiančias knygas. Tai trečioji mūsų pristatoma knyga – M.Oakeshotto "Rationalism in Politics and Other Essays".
