Modernieji diktatoriai gali išgyventi, naudodami nedidelį smurtą nuosaikaus ekonominio atsilikimo sąlygomis. Ekonominio nuosmukio metu dažnai sustiprėja propaganda ir cenzūra. Nors naujos informacija paremtos diktatūros yra geriau prisitaikiusios prie modernizuotos visuomenės, modernizacija, informacijos prieinamumas, kaip ir ekonominiai nuosmukiai, gali jas pažeisti, tekste „Naujasis autoritarizmas“ rašo Kalifornijos universiteto politikos mokslų profesorius Danielas Treismanas ir Paryžiaus politikos mokslų instituto ekonomikos profesorius Sergejus Gurievas.
Besikeičiančios diktatūros
Diktatūros nebėra tokios, kokios buvo. Praeities totalitarinių režimų tironai, tokie, kaip Hitleris, Stalinas, Mao, Pol Potas, naudojo terorą, indoktrinaciją ir izoliaciją tam, kad monopolizuotų galią. Nors ir mažiau ideologizuoti, daugelis XX-to amžiaus karinių režimų taip pat pasikliovė masiniu smurtu disidentų įbauginimui. Pinočeto agentai, manoma, kankino ir nužudė tūkstančius čiliečių.
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais iškilo naujos autoritarizmo formos, kurios yra geriau prisitaikiusios prie pasaulio atviromis sienomis, globalios žiniasklaidos, žiniomis pagrįstų ekonomikų
Tačiau pastaraisiais dešimtmečiais iškilo naujos autoritarizmo formos, kurios yra geriau prisitaikiusios prie pasaulio atviromis sienomis, globalios žiniasklaidos, žiniomis pagrįstų ekonomikų. Nuo Alberto Fudžimorio Peru iki Viktoro Orbano Vengrijos neliberalūs režimai sugebėjo konsoliduoti valdžią neizoliuodami valstybių ar nenaudodami masinių žmogžudysčių. Kai kurie kruvini kariniai režimai ir totalitarinės valstybės išliko (Sirija, Šiaurės Korėja), tačiau pusiausvyra pasikeitė.
Naujosios autokratijos dažnai simuliuoja demokratiją, vykdo rinkimus, kuriuose beveik visuomet laimi tie patys žmonės, čia papirkinėjama ir cenzūruojama privati žiniasklaida, užuot ją panaikinus, politinės ideologijos keičiamos nusivylimu Vakarais. Tokių šalių vadovai dažnai mėgaujasi nesumeluotu populiarumu, bent jau po to, kai pašalina savo konkurentus. Valstybės propaganda siekiama ne „konstruoti žmonių sielas“, o padidinti diktatoriaus reitingus. Politiniai oponentai tokiose šalyse nėra masiškai žudomi, jie yra persekiojami, šmeižiami, kaltinami sufabrikuotais nusikaltimais, paskatinami emigruoti.
Diktatūra ir informacija
Išskirtinis naujųjų diktatūrų bruožas yra rūpinimasis informacija. Nors kartais diktatoriai naudoja smurtą, manipuliavimą įsitikinimais valdžiai išlaikyti jie naudoja dažniau nei savo aukų terorizavimą. Žinoma, senojo tipo diktatūroms priežiūra ir propaganda taip pat buvo svarbios, tačiau pirmenybė buvo teikiama smurtui. Kaip pastebėjo Benitas Musolinis, „žodžiai yra geri dalykai, tačiau muškietos – geresnės“. Palyginkite tai su A. Fudžimorio saugumo viršininko Vladimiro Montesinos Torreso teiginiu: „Priklausomybė nuo informacijos yra tokia pat, kaip nuo narkotikų.“ Elito narių žudymą V. Montesinos laikė kvailyste: „Prisiminkite, kodėl Pinočetas turėjo problemų. Mes nebūsime tokie nerangūs.“
Išskirtinis naujųjų diktatūrų bruožas yra rūpinimasis informacija
Tiriame logiką diktatūrų, kuriose lyderis išgyvena manipuliuodamas informacija. Mūsų pagrindinė prielaida yra ta, kad piliečiams svarbus efektyvus valdymas ir ekonominė gerovė, todėl pirmiausiai jie nori išsirinkti kompetentingą valdovą. Tačiau visuomenė nežino, kokia yra valdovo kompetencija, tik pats diktatorius ir informuotas elitas turi galimybę turėti tiesioginių žinių apie tai. Paprasti piliečiai išvadas gali daryti pasiremdami savo gyvenimo lygiu (kuris iš dalies priklausys nuo lyderio kompetencijos), taip informacija, gaunama iš valstybės ir nepriklausomos žiniasklaidos. Pastaroji savo medžiagą apie lyderio kokybę grindžia iš informuotojo elito gautomis žiniomis. Jei pakankamas piliečių skaičius ima manyti, kad jų valdovas yra nekompetentingas, jie sukyla ir nuverčia jį.
Nekompetentingam diktatoriui tenka iššūkis apkvailinti ir priversti visuomenę galvoti, kad jis yra kompetentingas. Jis renkasi vieną iš priemonių repertuaro – propagandą, protestų represijas, elito pajungimą savo naudai arba jo cenzūravimą. Visi šie įrankiai kainuoja, o tai reiškia piliečių apmokestinimą, jų pragyvenimo lygio mažinimą ir netiesioginį diktatoriaus kompetencijos vertinimo mažinimą.
Iš šio žaidimo logikos išplaukia kelios išvados.
Visų pirma matome, kaip modernios autokratijos išgyvena, naudodamos palyginti nedaug smurto prieš visuomenę. Represijos nėra būtinos, jei yra tinkamai manipuliuojama masių įsitikinimais. Diktatoriai dažniau laimi pasitikėjimo žaidimą, o ne ginkluotą kovą. Tiesą sakant, kadangi represijos naudojamos tik tuomet, kai pusiausvyra, paremta nesmurtiniais metodais, sutrinka, opozicijai smurto protrūkis gali signalizuoti režimo pažeidžiamumą.
Antra, diktatūrai taip pat svarbu išlaikyti pusiausvyrą ir savo naudai pajungto elito aplinkoje bei privačioje žiniasklaidoje. Kadangi elito papirkinėjimas ir privačios žiniasklaidos cenzūra padeda išvengti gėdingos žinios paskelbimo visuomenei, abu šie įrankiai tarnauja kaip reikalingos pusiausvyros pakaitalas.
Propaganda ir lyderio kompetencija
Kodėl žmonės tiki propaganda? Propagandą matome kaip teiginių, esą diktatorius yra kompetentingas, visumą. Žinoma, iš tiesų kompetentingi diktatoriai taip pat tai teigia. Tačiau paremti tokius teiginius įtikinamais įrodymais nekompetentingiems diktatoriams, kurie tokius įrodymus dirbtinai sukuria, yra kur kas brangiau nei jų kompetentingiems kolegoms, paprasčiausiai pateikiantiems tikrąsias savo savybes. Kadangi įrodymų klastojimas yra brangus, nekompetentingi diktatoriai kartais nusprendžia išteklius skirti kitiems dalykams. Todėl visuomenei geriau vertinti diktatoriaus kompetenciją atsiranda racionalaus pagrindo.
Be to, jei nekompetentingas diktatorius nenuverčiamas, laikui bėgant jis įgyja kompetencijos reputaciją. Tokia reputacija gali atlaikyti ekonominius nuosmukius, jei jie nėra pernelyg dideli. Tai padeda paaiškinti, kodėl kai kurie išmanymo stokojantys lyderiai ilgai išlaiko valdžią ir netgi populiarumą. Jei didelės ekonominės krizės gali nuversti tokius diktatorius, tai laipsniškas ekonominės padėties prastėjimas jų reputacijos gali stipriai ir nesugadinti.
Galutinė išvada yra ta, kad į propagandą ir cenzūrą orientuoti režimai gali padidinti išlaidas šioms priemonėms ekonominių krizių metu. Kai Turkijos augimo reitingas nuo 7,8 proc. 2010-aisiais nukrito iki 0,8 proc. 2012-aisiais, žurnalistų skaičius kalėjime išaugo nuo keturių iki 49. Pasaulinės krizės metu tokiose šalyse, kaip Vengrija ar Rusija, buvo pastebimi žiniasklaidos laisvės suvaržymai. Pastaraisiais greito ekonominio augimo dešimtmečiais viskas vyko priešingai Singapūre ir Kinijoje. Čia režimo informacijos kontrolės strategija nuo tiesioginių grasinimų pasikeitė į ekonominio paskatinimo ir teisinių nuobaudų strategiją, kuri skatina savicenzūrą.
Informacija paremtos diktatūros pobūdis mums atrodo labiau suderinamas su modernia aplinka nei provincialūs totalitarizmo pavyzdžiai Azijoje ar tradicinės visuomenės, kuriose monarchai išlaiko savo legitymumą. Tačiau modernizavimas kenkia informacijos pusiausvyrai, kuria tokie diktatoriai pasikliauja. Kai švietimas ir informacija prasiskverbia į platesnius gyventojų sluoksnius, tampa sunkiau kontroliuoti, kaip šis informuotas elitas komunikuoja su masėmis. Tai gali būti esminis mechanizmas, paaiškinantis turtingesnių šalių politinio atvirumo didėjimo tendenciją.
