Verta prisiminti, kad vyko valstybingumo pripažinimo paieškos bei derybos su tokiais svariais ano laikmečio tarptautiniais politiniais žaidėjais: imperine Vokietija, Rusija ir beatsikuriančia kaimynine Lenkija.
Raimundo Klimavičiaus gerai argumentuotas straipsnis, 15min publikuotas 2018 m. sausio 14 d., kviečia tokiai konstruktyviai ir atvirai diskusijai.
Niekada nekilo abejonių, kad Lietuvos Tarybos 1918 m. vasario 16 d. paskelbtas Nepriklausomybės aktas nuo pat jo sudarymo dienos iki šių dienų Lietuvai išlieka, bei liks visiems laikams, neįkainojamos ir neginčytinos vertės aukščiausios prabos valstybingumo dokumentu. Tą patį galima pasakyti ir apie kasmetinį vasario 16 d. Nepriklausomybės dienos minėjimą. Klausimas yra kitas: ar minėtas Lietuvos Tarybos nutarimas visada išlaikė tą patį politinį ir teisinį statusą?
Vokietijos valdžios dokumentai patvirtina Vasario 16 d. akto veikimo ribas
Kad ši Lietuvai aukščiausios vidinės ir tarptautinės politikos svarbos deklaracija patyrė galios pakitimus tarptautinės teisės požiūriu akivaizdžiai patvirtina keli svarbūs dokumentai – dosjė: „Vokietijos valdžios pripažinimas Lietuvos laisva ir nepriklausoma valstybe“, vysk. P.Karevičiaus laiškas Vokietijos imperatoriui ir Kardinolų kolegijos posėdžio protokolas – saugomi Vatikano slaptajame archyve (Archivio Segreto Vaticano, ASV), liudijantys apie minėto akto galiojimo ribas nuo 1918 vasario 21 d. iki tų pačių metų pabaigos. Šie dokumentai Vatikano archyve surasti 2004 m. ir po dvejų metų publikuoti mano istorinėje monografijoje „Šventasis Sostas ir Lietuva. Lietuvos valstybės atgimimas Miuncheno Apaštališkosios Nunciatūros 1915–1919 metų archyviniuose dokumentuose“ (it. Santa Sede e Lituania. Rinascita dello Stato lituano nei documenti dellˋarchivio della Nunziatura Apostolica di Monaco di Baviera (1915-1919). Pirmasis ir svarbiausiais yra Reichstago deputato ir Krikščionių demokratų partijos nario dr. Matthias Erzbergerio, Apaštaliniam Nuncijui Miunchene, Arkivyskupui Eugenio Pacelli, persiųsta dosjė pavadinta „Vokietijos valdžios pripažinimas Lietuvos laisva ir nepriklausoma valstybe“ (žr. dokumentas nr. 298). Šis dokumentas patvirtina bei verčia persvarstyti kai kuriuos 1918 vasario 16 d. akto galiojimo niuansus.
Jau paminėtą dosjė, dr. M.Erzbergeris 1918 m. balandžio 12 d. persiuntė Miuncheno Nunciatūrai prašydamas, kad ši svarbi informacija pasiektų Šventąjį Sostą. 10 mašinraščio puslapių dokumentas buvo parengtas Berlyne 1918 m. kovo 27 d. ir perduotas Nunciatūrai su vertimu į italų kalbą. Taip tikriausiai norėta užtikrinti, kad nei Miuncheno Nunciatūra nei Romos Kurija neįveltų vertimo netikslumų ar nepavartotų neteisingų žodžių. Tai dar kartą patvirtina, kad teksto formuluotės visiškai atitinka Vokietijos valdžios interesus bei siekiamus tikslus.
Lietuva, skelbdama nepriklausomybę, siekia susisaistyti artimais ir ilgalaikiais saitais su Vokietijos imperija, remiantis keturiomis pagrindinėmis sutartimis: karine, transporto, muitinės ir finansų.
Dokumentas prasideda užtikrinimu, kad kaizerinė Vokietija niekada neketino pajungti savo tiesioginiam pavaldumui Didžiojo karo metu okupuotų žemių, bet gerbdama tautų apsisprendimo principą, jau 1916 m. lapkritį pritarė nepriklausomos Lenkijos Karalystės atkūrimui, o 1918 m. kovą pripažino ir laisvą Lietuvos valstybę pagal Lietuvos Tarybos prašymą.
Dokumente toliau paaiškinama Vilniaus Konferencijos svarba, bei perteikiamas Lietuvos Tarybos 1917 gruodžio 11 d. Lietuvos Nepriklausomybės akto tekstas, kuriame Lietuva, skelbdama nepriklausomybę, siekia susisaistyti artimais ir ilgalaikiais saitais su Vokietijos imperija, remiantis keturiomis pagrindinėmis sutartimis: karine, transporto, muitinės ir finansų.
Svarbu paminėti, kad dokumente paminima pradinė, atsargi Vokietijos reakcija į Lietuvos Tarybos 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą, nes „Rytuose padėtis buvo itin neaiški ir neleidžianti daryti galutinių sprendimų dėl ką tik prasidėjusių taikos derybų su Rusija. Tačiau ir tarp pačių lietuvių dar nebuvo susiformavusi bendra nuomonė, ir tai išryškėjo kai kairioji socialistų grupė nepanoro galutinai nutraukti ryšių su Rusija, ir suskilusi Lietuvos Taryba susivienijo tik 1918 m. vasario 16 d., bei paskelbė kitą nutarimą, kuriame santykiai su Vokietija buvo išdėstyti kitaip nei minėtoje gruodžio 11 d. deklaracijoje.“
Sekantis dokumento teiginys skamba taip: „Tačiau, jau 21 to pačio mėnesio dieną, ši gruodžio 11 d. deklaracija buvo sugrąžinta galioti, ir kovo 19 d. buvo pasiektas galutinis susitarimas su Vokietija, bei susiderinta dėl kreipimosi į ją, dėl politinės Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo.“
Vokietijos valdžia, tuo metu turėjusi savo rankose galios centrą ir be jokios abejonės buvo užtikrinta, kad to meto Lietuvos politikai sugrąžino galioti 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimą. Ko gero, tai buvo pirmoji ir pagrindinė sąlyga pradėti derybas dėl Lietuvos valstybės pripažinimo, įvykusio Berlyne 1918 m. kovo 23 d.
Vokietijos valdžiai nebuvo būtinas oficialus atšaukimas
Vatikano archyve nėra dokumentų expresis verbis liudijančių apie dviejų pusių susirašinėjimą dėl Vasario 16 d. akto atšaukimo. Peršasi prielaida, kad dar vykstančio karo metu, sprendžiant svarbius ir skubius klausimus, suinteresuotos šalys galėjo derinti pozicijas ir daryti sprendimus ne vien tradiciniu raštišku susirašinėjimo būdu, bet ir telefoniniais pokalbiais. Vokietijos kanclerio G.Hertlingo raštas vokiečių okupacinės valdžios Lietuvoje viršininkui baronui Falkenhausenui, ko gero, buvo aptartas su Lietuvos Taryba tiesiogėmis derybomis, o su Vokietijos kaceliarija telefoniniais pokalbiais ar telegramomis.
Šiame kontekste verta paminėti, kad po 1917 m. gruodžio 11 d. akto paskelbimo Lietuvos Taryba netgi pakeitė savo pavadinimą į Lietuvos Valstybės Taryba. Šis pakeitimas nebuvo priimtinas vokiečių valdžiai ir pastaroji atsisakė priiminėti dokumentus, pasirašytus Lietuvos Valstybės Tarybos vardu.
Žinant vokiečių politikų principingumą ir preciziškumą, anksčiau cituota frazė tikrai nebūtų atsiradusi oficialioje Vokietijos kanceliarijos dosjė, jei Lietuva nebūtų „grįžusi prie pamatų“ t.y. prie gruodžio 11 d. nutarimo. Vokietijos valdžia galėjo ir nereikalauti Lietuvos viešai pranešti apie Vasario 16 d. akto galiojimo sustabdymą, nes vokiečių okupacinė valdžia Lietuvoje jau buvo „pasirūpinusi'“ lietuviško dienraščio „Aidas“ tiražo, su Vasario 16 d. deklaracija, didžiosios dalies konfiskacija ir tikėjosi, kad žinia nespėjo plačiai išplisti. Kita vertus, toks reikalavimas būtų sukėlęs lietuvių nepasitenkinimą, kuris Vokietijai buvo visai nereikalingas, juolab kad buvo abipusė politinė valia ieškoti priimtinų bendrų sąlyčio taškų.
Viena aišku, Vokietijos valdžia buvo tikra, kad Lietuvoje nuo 1918 m. vasario 21 d. grįžo galioti 1917 m. gruodžio 11 d. aktas.
Neatmestina, kad Vokietijos valdžia galėjo priimti vasario 16 d. aktą, kaip Lietuvos Tarybos politinį ir diplomatinį sprendimą, spausti Vokietiją apsispręsti dėl Lietuvos Valstybės pripažinimo, ir Vokietijai sutikus ją pripažinti pagal 1917 m. gruodžio 11 d. aktą, antrasis savaime prarastų savo aktualumą. Verta pažymėti ir tai, kad 1917 m. gruodžio 11 d. aktas Lietuvos Tarybos buvo kruopščiai ir iki smulkmenų suderintas su Vokietijos valdžia. Tai rodo ir tas faktas, kad jo tekstas yra žinomas tik vokiečių kalba.
Viena aišku, Vokietijos valdžia buvo tikra, kad Lietuvoje nuo 1918 vasario 21 d. grįžo galioti 1917 m. gruodžio 11 d. aktas. To pasekoje į Lietuvos Tarybos vasario 28 d. raštą Vokietijos kancleriui, kuriame buvo prašoma „notifikuoti Lietuvos nepriklausomybe su kitomis valstybėmis vadovaujantis 1918 m. vasario sulygta formulę“ nebuvo atsižvelgta. Net kovo 19 d. Tarybos posėdžio diskusijos pasirodė bergždžios šiuo klausimu.
Dviejų Nepriklausomybės aktų formuluotės
Lietuvos notifikacinio rašto tekste Vokietijos valdžiai dėl Lietuvos pripažinimo nėra užsiminta apie vasario 16 d. aktą, o gruodžio 11 d. aktas pateiktas pilnai. Tiesa, nors ir vasario 16 d. akto pirmosios dalies tekstu prasideda minėta notifikacija, tačiau ši dalis yra tik tautų apsisprendimo principo, paskelbto 1918 m. sausio 8 d. Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Woodrow Wilsono pritaikymas Lietuvos situacijai.
Antroji ir svarbiausia šios deklaracijos dalis, kurioje deklaruojama pilna Lietuvos nepriklausomybė, nėra paminėta. Gruodžio 11 d. akte taip pat yra minimas tautų apsisprendimo principas, pritaikytas Lietuvos situacijai, o antroji dalis išreiškia konkrečius principus, kuriais Lietuvos valstybė bus atkuriama, ir apibrėžtas jos santykis su Vokietija. Be antrųjų teksto dalių, abu nepriklausomybės aktai neturi juridinės ir teisinės galios, ir atsižvelgiant į esminius jų skirtumus (dalinė nepriklausomybė ir pilna nepriklausomybė) neįmanomas ir nelogiškas jų galiojimas tuo pačiu metu.
Tad šiuo klausimu, remiantis Vatikano archyvo dokumentais, lieku prie anksčiau išsakytos nuostatos, kad vasario 16 d. aktas nuo vasario 21 d. iki 1918 metų pabaigos buvo praradęs tarptautinį juridinį aktualumą, ir tik Didžiajam karui pasibaigus, Lietuvos Taryba vėl galėjo atnaujinti jo tarptautinę juridinę galią.
Nuomonė, kad būsimas Steigiamasis Seimas vienintelis turėjo teisę galutinai patvirtinti Lietuvos Tarybos sprendimus ir tarptautinius sandorius, galioja tiek 1917 m. gruodžio 11 d., tiek 1918 m. vasario 16 d. aktams ir jų nuostatoms.
Žemaičių vyskupo tarpininkavimas
Dr. M.Erzberger persiųstame dokumente yra minima, kad Lietuvos ir Vokietijos pozicijų derinimo procese aktyviai dalyvavo ir Žemaičių vyskupas Kaune vysk. Pranciškus Karevičius, asmeniškai tarpininkavęs derybose su aukščiausia Vokietijos imperijos vadovybe.
Susidariusią situaciją paaiškina ir vyskupo Karevičiaus 1918 vasario 27 d. išsiųstas laiškas Vokietijos Imperatoriui Vilhelmui II (žr. dokumentas nr. 271), kuriame atsakydamas į 1918 vasario 20 d. Vokietijos imperinės kanceliarijos laišką, jis nuogąstauja, kad Antantės šalys nesureagavo į 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybos paskelbtąjį aktą. Vyskupo Karevičiaus nuomone, sutartys su Vokietija atrodė neišvengiamos ir bus natūraliai priimtos Lietuvos žmonių, kai tik jie pajaus jų naudingumą.
Pagal dosjė, vysk. Karevičiaus dėka buvo sutarta, kad gruodžio 11 d. deklaracijos pagrindu „Lietuva bus atkurta kaip laisva Valstybė katalikiškos monarchijos principu. Lietuvos Valstybė sudarys politinę, karinę ir ekonominę sąjungą su Vokietijos imperija.“
Derybas vainikavo Lietuvos Tarybos delegacijos (J.Šaulio, J.Staugaičio ir J.Vileišio), vadovaujamos A.Smetonos, 1918 m. kovo 23 d. vizitas Berlyne, kurio metu buvo įteiktas prašymas pripažinti Lietuvos Valstybės nepriklausomybę gruodžio 11 d. pagrindu.
Vokietijos kancleris patvirtino, kad Vokietijos valdžia pripažįsta Lietuvos Valstybę gruodžio 11 d. akto pagrindu, ir su ja greitu laiku ketina sudaryti sutartis karinėje, transporto, muitinės bei finansų srityse. Taip pat buvo paminėta, kad „Lietuva prisidės prie Vokietijos karinių išlaidų, kurios pasitarnavo jos [Lietuvos] išlaisvinimui.“
Politikų ir valstybininkų pasisakymai po pripažinimo ceremonijos Berlyne
Dosjė randame įdomių faktų apie po to sekusius diplomatinius pusryčius, bei A.Smetonos ir vokiečių okupacinės valdžios Lietuvoje vadovo išsakytus sveikinimo tostus, bei Tarybos pirmininko A.Smetonos spaudos konferenciją.
Susitikime su spaudos atstovais A.Smetona išreiškė įsitikinimą, kad Lietuvai derėtų įvesti monarchinę valdymo formą, nes praeityje buvusios sąjungos tiek su Lenkija, tiek su Rusija lietuvių tautai neatnešė teigiamų rezultatų. Tarybos pirmininkas paminėjo, kad šalis nesiekia sukurti tautinės bažnyčios, bet liks su Romos Katalikų Bažnyčia, tačiau sieks, kad Lietuvoje būtų vyskupas Primatas Vengrijos pavyzdžiu. Tuo būdu vienam iš Lietuvos vyskupų, pagal tuometinę bažnytinę praktiką, būtų nuolat užtikrintas kardinolo titulas.
A.Smetona išreiškė įsitikinimą, kad Lietuvai derėtų įvesti monarchinę valdymo formą, nes praeityje buvusios sąjungos tiek su Lenkija, tiek su Rusija lietuvių tautai neatnešė teigiamų rezultatų.
A.Smetona užtikrino, kad Lietuvos Valstybės pripažinimas yra Vilniaus konferencijos politinių siekių ir darbų karūnavimas, ir tai, kas buvo pristatyta Vokietijos Kancleriui, bus be jokios abejonės patvirtinta būsimojo Lietuvos Steigiamojo Seimo.
Dosjė baigiasi Lietuvos Tarybos delegacijos telegramos tekstu Vokietijos imperatoriui Vilhelmui II, bei atsakomoji minėto monarcho telegrama Lietuvos Tarybos pirmininkui A.Smetonai.
Lietuvos Tarybos pirmininkas savo padėkos telegramoje paminėjo ir tai, kad Vokietija ne vien išlaisvino šalį iš šimtmečius besitęsusios vergijos, bet ir buvo pirmoji valstybė pripažinusi nepriklausomą Lietuvą su sostine Vilniumi. Vokietijos imperatorius, savo ruožtu, pasidžiaugė, kad jo kariuomenė išlaisvino Lietuvą iš Rusijos jungo, ir kad greitu laiku laisva Lietuva atsigaus ir susieta su Vokietijos imperija išsivystys į stiprią valstybę.
Paskelbtasis pirmasis nepriklausomybės aktas, tuo pačiu ir 1917 m. gruodžio 11 diena išlieka svarbūs Lietuvos istorijai tuo, kad atsikurianti moderni Lietuvos Valstybė, XX a. pradžioje gavo pirmąjį tarptautinį pripažinimą iš imperinės Vokietijos.
Šventasis Sostas apsaugojo Vasario 16-osio aktą
Kaip jau minėjau anksčiau, Šventasis Sostas atsakė neigiamai į Lietuvos Tarybos delegacijos 1918 m. kovo 24 d. prašymą pripažinti Lietuvos valstybę pagal 1917 m. gruodžio 11 d. aktą, nes aiškiai įžvelgė savanaudiškas ir tik pačiai Vokietijai naudingas sąlygas Lietuvos valstybės atžvilgiu bei numatė ateityje iš to kilsiančius pavojus. Šią poziciją aiškiai perteikia Vatikano archyve esantis 1918 m. balandžio 8 d. Ypatingųjų reikalų kongregacijos (dabar Valstybes Sekretoriato ryšiams su Valstybėmis skyrius) kardinolų posėdžio protokolas (žr. dokumentas nr. 304).
Toks tuometinis Romos kurijos sprendimas Lietuvos politikams turėjo pasirodyti itin nemalonus, ir bendrame politiniame kontekste visai nepopuliarus bei netikėtas, nes nepalaikė įtakingos kaizerinės Vokietijos interesų.
Tuometinis minėtos Kongregacijos narys kardinolas V.Vanutellis taip pasisakė Lietuvos valstybės pripažinimo klausimu: ”Man regis, kad derėtų atsakyti: dilata (liet. atidėti). Akivaizdu, kad dabar negalima pripažinti Lietuvos kaip nepriklausomos valstybės. Tik viena Vokietija ir dėl jos pačios interesų, lig šiol pripažino Lietuvą nepriklausoma valstybe. Tuomet kai ir kitos Antantės Tautos ją pripažins, Šventasis Sostas taip pat galės pasisakyti. Šiuo metu tai daryti būtų itin neprotinga. Visi[šeši] kardinolai sutiko su šia idėja”.
Ypatingųjų reikalų kongregacijos Prefektas P.Gasparri dar pridūrė: „Negalima atmesti fakto, kad Šventasis Sostas jau yra pripažinęs Suomijos Valstybę, tačiau yra žinoma, kad ne vien Centrinio bloko imperijos, bet ir Anglija, bei kitos neutralios šalys jau buvo padariusios tokį pripažinimo aktą. Kaip jau buvo pastebėta anksčiau, tiktai Vokietijos valdžia iki šiol yra pripažinusi Lietuvą. Labai reikšminga šiuo atžvilgiu Barono Herlingo kalba pasakyta Lietuvos delegacijai. Minėtoje kalboje jis išreiškė viltį, kad bus sudaryta tarp Vokietijos ir Lietuvos kariuomenės, geležinkelio transporto, muitinės ir finansus reguliuojančios sutartys!!!“
Toks tuometinis Romos kurijos sprendimas Lietuvos politikams turėjo pasirodyti itin nemalonus, ir bendrame politiniame kontekste visai nepopuliarus bei netikėtas, nes nepalaikė įtakingos kaizerinės Vokietijos interesų.
Tačiau, šiuo metu, galima drąsiai konstatuoti, kad šiuo įžvalgiu, toliaregišku ir pragmatišku sprendimu Šventasis Sostas apsaugojo Lietuvą ir nuo kitų valstybių galimo pripažinimo pagal 1917 m. gruodžio 11 d. aktą, ko pasekoje palengvino Lietuvos valstybės natūralų sugrįžimą prie 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto principų, pasibaigus Didžiajam karui. Jei Šventasis Sostas būtų pripažinęs Lietuvos valstybę 1918 metų kovo mėnesį, jo pavyzdžiu neabejotinai būtų pasekusios ir kitos Europos valstybės, ypač katalikiškos monarchijos. Susiklosčius tokiam scenarijui 1918 m. vasario 16 d. akto galiojimo sugrąžinimas būtų buvęs kur kas sudėtingesnis, ar net neįmanomas.
Nors ir kelis mėnesius iškentėjęs „tylą“ ir tarptautinį galiojimo šešėlį, 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto mintis, dvasia ir principai, paskelbti sunkiausiomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis buvo, yra ir išliks politinės išminties, drąsos bei valstybingumo kelrodžiu Lietuvos žmonėms.
