Viltys – į dukterėčią
Virginija Bakšienė pasakojo, kad svarbių žinių apie memorialo statybos perspektyvas monsinjoras Alfonsas Svarinskas turėjo išgirsti liepos 16-ąją, tačiau kitą dieną jis mirė.
„Viena statybų bendrovė patvirtino, kad memorialo statybai Kryžkalnyje skirs solidžią sumą pinigų. A. Svarinsko dukterėčia Rūta Svarinskaitė skubėjo šią žinią pranešti monsinjorui. Kai ji atėjo į ligoninę, šalia monsinjoro budėjo Nijolė Sadūnaitė. Ji pasidžiaugė, kad ligoniui nukrito temperatūra ir jis ramiai miega. Tačiau kitą dieną A. Svarinskas mirė. Netekties sielvartas, laidotuvių rūpesčiai memorialo finansavimo aktualijas padarė nereikšmingas. Dabar viskas pakriko. Nebeaišku, ar memorialas iš tiesų sulauks žadėtos finansinės paramos. Tačiau neprarandu vilties“, – sakė V.Bakšienė.
Viltis ji sieja su monsinjoro dukterėčia, kurią vadina energinga projekto globotoja.
„R.Svarinskaitė labai aktyviai ėmėsi projekto įgyvendinimo iniciatyvos. Tikimės, kad su jos pagalba vienoje gražiausių Lietuvos vietų suspindės monsinjoro vizija – paminklas kovotojams už Lietuvos laisvę“, – vylėsi architektė.
Pokalbis ant kalvos
2009 metais Raseinių rajono savivaldybė išdavė leidimą memorialo statybai ant Kryžkalnyje esančios kalvos, šalia tos vietos, kur sovietų okupacijos metais stovėjo skulptūra „Kryžkalnio motina“.
„Kai buvo gautas leidimas, su monsinjoru atvykome į vietą, grožėjomės plačiai atsiveriančiomis apylinkėmis ir svajojome, kaip turėtų atrodyti monumentas – paminklas už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams. Pašmaikštauti mokėjęs A.Svarinskas, kuriam tuo metu jau buvo 85-eri, man sakė: „Čia laukia dideli darbai, neleidi man numirti, matyt, teks gyventi iki šimto metų“, – pokalbį planuojamo memorialo vietoje prisiminė architektė.
Pagrindinis memorialo akcentas turėtų būti maždaug 16 metrų aukščio varpinė, matoma atvažiuojant nuo Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Tauragės.
Pagrindinis memorialo akcentas turėtų būti maždaug 16 metrų aukščio varpinė, matoma atvažiuojant nuo Klaipėdos, Kauno, Šiaulių ir Tauragės.
Pavadins monsinjoro vardu
Be varpinės, planuojama pastatyti zakristiją ir koplyčią. Pastarąją sumanyta pavadinti monsinjoro vardu. Teritorijoje turėtų būti devynios nuožulnios betoninės plokštumos, ant kurių bus pritvirtintos nerūdijančio plieno lentelės su partizanų pavardėmis, vardais ir slapyvardžiais. Į memorialą ves laiptai. Užėjus į koplyčią bus galima paskambinti varpu ir taip pašlovinti kovotojus už Lietuvos laisvę, pagerbti jų atminimą. Memorialu ketinama įamžinti Kęstučio apygardos partizanų narsą ir pasiaukojimą – iš viso per tūkstantį laisvės kovotojų.
„Lietuva turi Kryžių kalną. Galėtų turėti ir varpų kalną. Čia būtų galima atvežti ne vieną varpą. Nuo iškilios kalvos į visas puses po Lietuvą sklistų didingas skambesys. Tai būtų ne raudoms, bet šlovinti skirta vieta“, – pabrėžė V. Bakšienė.
Šiuo metu Kryžkalnio kalva didybe nedvelkia. Teritorijoje mėtosi tuščios alaus skardinės, žolė baigia užgožti prieš keletą matų nulietas betonines plokštes. Netoliese vaiduokliškai stūkso sunykę pamatai, ant kurio anksčiau stovėjo „Kryžkalnio motinos“ skulptūra.
Viltys neišsipildė
2010 metų pabaigoje, kalbėdamasis su savaitraščio „Alio, Raseiniai“ žurnalistu, A.Svarinskas sakė turįs vilčių, kad memoralias bus baigtas 2011-aisiais.
Į Grūto parką išgabentą skulptūrą „Kryžkalnio motiną“ monsinjoras vadino Sovietinės armijos kareivius linksminusia Katiuša ir apgailestavo, kad Lietuva nėra deramai pagerbusi už laisvę kovojusių savo sūnų.
Į Grūto parką išgabentą skulptūrą „Kryžkalnio motiną“ monsinjoras vadino Sovietinės armijos kareivius linksminusia Katiuša ir apgailestavo, kad Lietuva nėra deramai pagerbusi už laisvę kovojusių savo sūnų.
„Tokių paminklų Lietuvai labai stinga. Užmiršome, kam esame skolingi už laisvę. Apmaudu, kad nuo tautos šaknų atitrūko jaunimas, kuris beždžioniauja, vaikydamasis kvailų madų ir vienadienių blizgučių“, – rūstavo tada A.Svarinskas.
Dėkoja G.Kirkilo Vyriausybei
V. Bakšienė pasakojo, jog kartu su A. Svarinsku ne kartą lankėsi įvairiose bendrovėse, prašydami finansiškai paremti memorialo Kryžkalnyje statybą.
„Dažniausiai prašydavau aš, nes A. Svarinskas, nors ir nebuvo išdidus, prašyti varžėsi. Aukotojų nebuvo daug. Bene rimčiausios paramos sulaukėme iš Gedimino Kirkilo vadovaujamos Vyriausybės. Ji paminklui skyrė 100 tūkst. litų. Tai buvo rimta paspirtis, suteikusi vilčių, kad projektas bus įgyvendintas. Tačiau iš G.Kirkilą pakeitusios Vyriausybės paramos jau nebesulaukėme. Mus parėmė kai kurios bendrovės, pavyzdžiui, „Senukai“. Vis dėlto pinigų nepakako projektui įgyvendinti“, – apgailestavo V.Bakšienė.
Pasak jos, už gautas lėšas būsimajam memorialui buvo nupirktos laiptų pakopos, šviestuvai, suoliukai, atlikti pirmieji darbai.
Darbus atlikusios Raseinių bendrovės „Bilderis“ vadovas Saulius Matelis savaitraščiui „Alio, Raseiniai“ sakė, kad visi memorialui skirti pirkiniai saugomi bendrovės sandėlyje.
