Per savo valdymo metus M.Kadhafi buvo vadinamas ir revoliucijos herojumi, ir tarptautiniu priešu, ir naudingu strateginiu partneriu, ir dar kartą tarptautiniu priešu, rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC interneto svetainė.
M.Kadhafi sukūrė nuosavą politinę filosofiją ir parašė knygą, kuri bent jau jo paties akyse, yra tokia įtakinga, kad užtemdo bet ką, ką sukūrė Platonas, Johnas Locke'as Lokas ar Karlas Marxas.
Arabų valstybių ir tarptautiniuose susitikimuose jis atrodydavo įspūdingai ne tik dėl savo keistos aprangos, bet ir dėl stačiokiškų kalbų bei etiketo nesuvaržyto elgesio.
Vienas arabų komentatorius M.Kadhafi neseniai pavadino „Vidurinių Rytų politikos Picasso“. Tiesa, vietoje Mėlynojo ir Rausvojo periodų, Kubizmo, Libijos politikas turi Pan Arabijos periodą, islamizmo periodą, Pan Afrikos periodą ir t. t.
Ankstyva sėkmė
1969 metų rugsėjo 1 dieną jaunas pulkininkas M.Kadhafi su šalininkais įvykdė perversmą, per kurį nuvertė Vakarų remiamą senyvą karalių Idrisą I. Tada jaunas armijos pareigūnas atrodė sipmatiškas ir charizmatiškas, o stojęs prie šalies vairo per gana trumpą laiką pelnė karingo ir neprognozuojamo lyderio reputaciją.
Savo idealu M.Kadhafi laikė Egipto prezidentą ir aršų arabų nacionalistą Gamalį Abdel Nasserą (po perversmo jis netgi paaukštino save nuo kapitono iki pulkininko, kad turėtų tokį pat karinį laipsnį), tačiau pirmas prabilo, jog užsienio dominavimas šalies ekonomikoje yra nesąžiningas.
Egipto atveju tai buvo Sueco kanalas, o Libijos – nafta.Libijos lyderis metė iššūkį užsienio naftos kompanijoms pareikšdamas, kad „žmonės, kurie be naftos gyveno 5 tūkst. metų, gali be jos pagyventi dar kelerius metus“.
Dideli naftos rezervai Libijoje buvo rasti šeštame XX amžiaus dešimtmetyje, bet jos gavyba buvo kontroliuojama užsienio kompanijų, kurios žėrėsi pelną. Pulkininkas Kadhafi pareikalavo sutarčių su kompanijomis peržiūrėjimo ir pagrasino užsukti naftos kranelius, jei šios atsisakys tai padaryti.
Libijos lyderis metė iššūkį užsienio naftos kompanijoms pareikšdamas, kad „žmonės, kurie be naftos gyveno 5 tūkst. metų, gali be jos pagyventi dar kelerius metus“. Šis M.Kadhafi žingsnis buvo sėkmingas – Libija tapo pirmąja besivystančia šalimi, užsitikrinusia savarankišką savo naftos išteklių valdymą. Jos pavyzdžiu netruko pasekti kitos arabų valstybės.
Universali teorija
Tačiau nepastovus, ūmus M.Kadhafi charakteris atvedė jį, o kartu ir Libiją į naują kelią.
1942-aisiais gimęs klajoklių beduinų šeimoje, M.Kadhafi neabejotinai buvo inteligentiškas, išradingas žmogus. Tačiau, atmetus Korano skaitymą ir karinius mokymus, jis negavo jokio išsilavinimo.
Vis dėlto, 1970-aisiais M.Kadhafi ėmė įrodinėti, kad yra politikos filosofas, kuriantis trečiąją universalią teoriją, išdėstytą jo garsiojoje Žaliojoje knygoje.
Universali M.Kadhafi teorija teigia, kad norint išspręsti prieštaravimus tarp kapitalizmo ir komunizmo (t. y. tarp pirmosios ir antrosios teorijų), norint paskatinti socialinę, ekonominę ir politinę pasaulio revoliuciją, reikia išlaisvinti visus engiamus žmones.
Tiesą sakant, ši teorija yra kur kas daugiau nei kvailos kalbos. Tačiau karčiai ironiška tai, kad tekste, kuriame išpažįstamas siekis sutraukyti dominuojančių politinių sistemų pačius, atsiranda siekis pavergti visą populiaciją ir nepripažįstama tolerancija.
Pavergti gyventojai
Knygoje aprašytą ultrahierarchinę piramidę M.Kadhafi pritaikė realybėje – jo šeima ir sąjungininkai turėjo neribotą valdžią, o nuo nepatenkintos visuomenės buvo ginami brutalaus saugumo aparato.
Libijos gyventojai ilgą laiką buvo verčiami lankyti vadinamąjį kongresą, kuris iš tiesų jiems nesuteikė jokių galių, tik žinojimą, kad bet kuris, pasisakęs prieš M.Kadhafi režimą, gali būti nuvežtas į kalėjimą.
Į šalies įstatyminę bazę buvo įtraukti tokie dalykai kaip kolektyvinė bausmė, mirtis kiekvienam besistengiančiam pakeisti Konstituciją ar kalėjimas už informacijos, menkinančios šalies reputaciją, skleidimą.Išsilavinę ir kvalifikuoti gyventojai mieliau rinkdavosi tremtį nei apsimestinį atsidavimą bepročiu vadinto M.Kadhafi režimui.
Po Libiją sklido kalbos apie žmonių kankinimus, įkalinimus, egzekucijas ir dingimus be žinios. Todėl išsilavinę ir kvalifikuoti gyventojai mieliau rinkdavosi tremtį nei apsimestinį atsidavimą bepročiu vadinto M.Kadhafi režimui.
Sprogimai Berlyne
Niekieno nevaržomas pulkininkas Kadhafi galėjo vykdyti savo antiimperialistinę kampaniją visame pasaulyje. Jis finansavo karines grupuotes ir pasipriešinimo judėjimus visur, kur tik galėjo juos rasti.
M.Kadhafi taip pat taikėsi į Libijos tremtinius. Dešimtis jų nužudė teroristai, kurie, kaip manoma, priklauso Libijos žvalgybos tinklui.
Sprogimai 1986-aisiais viename Berlyno naktiniame klube, kuriame buvo JAV karių, paskatino pasaulį sureaguoti į M.Kadhafi savivalę. Tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reaganas nurodė oro pajėgoms atakuoti Tripolį ir Bengazį. (Apie 1986-ųjų karinę operaciją „Eldorado kanjonas“ skaitykite čia.)
Kadangi JAV tuo metu neturėjo įrodymų, jog sprogimą naktiniame klube užsakė Libija, o per bombardavimą žuvo M.Kadhafio įdukra, jo reputacija nenukentėjo.
Pasmerkė terorizmą
Tačiau 1988 metais po „Pan Am“ keleivinio lėktuvo susprogdinimo virš Lokerbio miestelio Škotijoje Libija tapo atstumtąja valstybe. Vis dėlto jos santykiai su tarptautine bendruomene ėmė šilti, kai Tripolis 2003-iaisiais sutiko išmokėti kompensacijas 270-ies tąsyk žuvusių žmonių artimiesiems.
Tais pačiais metais M.Kadhafi pasmerkė terorizmą ir paskelbė, kad atsisako planų pasigaminti branduolinių ginklų – tai paskatino Jungtines Tautas atšaukti šaliai taikytas sankcijas.
Šis pareiškimas leido Libijai užmegzti glaudžius ryšius su Vakarais, o santykių atšilimo kulminacija tapo 2008 metų rugsėjo mėnesį įvykęs tuometinės JAV valstybės sekretorės Condoleezzos Rice vizitas.
Libijos sukilimas
Kai arabų pasaulyje ėmė pūsti revoliucijos vėjai, daugelis nujautė, kad jie neaplenks ir Libijos. Kai šalyje pasklido pirmieji kvietimai į protestus, M.Kadhafi ketino „protestuoti“ kartu ir išlaikyti revoliucijos lyderio įvaizdį.
Bet iš Egipto ir Tuniso atsklidus laisvės nuojautai, paaiškėjo, jog režimas yra per silpnas, kad išsilaikytų. Tai, jog M.Kadhafi kovos iš paskutiniųjų, kad išlaikytų savo galias, buvo aišku iš anksto. Pulkininko praeityje nėra nieko, kas liudytų, kad jis gali pasielgti priešingai.
Taigi spalvingi M.Kadhafi pasirodymai Niujorke, Europos sostinėse ir arabų valstybėse liko praeityje. Taip pat – ir jo universalioji teorija, kadaise pavergusi Libijos gyventojus.
Įvairių laikotarpių M.Kadhafi nuotraukų galeriją žiūrėkite čia.
