Kokie tai pastatai, kas juose veikia dabar? Apie tai kviečiame skaityti šiame straipsnyje.
Pirmąją teksto dalį galite perskaityti paspaudę nuorodą – Mūrinis žydų paveldas Lietuvoje (I): skirtingi pastatų likimai
Kūrėsi vėlai, bet pastatė daug
Skirtingai nei kitose Lietuvos vietose, Kaune žydai pradėjo kurtis vėlai. Žinios apie pirmuosius jų pastatus siekia XIX a. vid. – tuo metu Rusijos caro valdžia leido žydams laisvai gyventi ir statytis namus Kauno mieste. Vos per vieną amžių čia buvo pastatyta daugybė sinagogų ir visuomeninės paskirties bei privačių pastatų. Didžiausias proveržis įvyko tarpukariu – tuo metu išsilavinę žydai (inžinieriai, technikai, architektai ir kt.) Kaune statė ne tik daug žydų bendruomenei skirtų pastatų, bet ir tokius iki šių dienų išlikusius ir žinomus objektus kaip Karininkų ramovę bei Kauno sporto halę. Abiejų objektų idėjos autorius – inžinierius Anatolijus Rozenbliumas (1902–1973).
Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo ir čia apsilankęs tuometinis FIFA atstovas.
Kaip savo knygoje apie žydų indėlį į Kauno tarpukario architektūrą rašo Jolita Kančienė, išskirtinio sporto objekto projektas buvo parengtas per pusantro mėnesio, detalūs brėžiniai rengiami jau statybų metu. O pati halė, kurioje tilpo 11 000 žiūrovų (3500 sėdimų vietų), buvo pastatyta per pusmetį. Pagyrų Kauno sporto halei negailėjo prieš Europos čempionatą salę apžiūrėjęs tuometis FIFA generalinis sekretorius Williamas Jonesas. Pirmosios varžybos halėje įvyko 1937 m.
Žydiškasis Kaunas: kai kurie pastatai išliko tik nuotraukose
Tiek žydams Kaune priklausiusių, tiek jų statytų mūrinių pastatų likimas skirtingas. Kai kuriuos, deja, išvysti jau galima tik atvirukuose ir knygose.
„Kiekvienas pastatas turi savo likimą, kaip ir žmogus“, – įsitikinusi Kaune gyvenanti žydų kultūros tyrinėtoja ir gidė Asia Gutermanaitė. Nuo likimo, kuris buvo skirtas, kai kurių Kaune buvusių žydų pastatų neapsaugojo net mūras. Šių laikų mieste sulaukė tik 8 mūrinės sinagogos ir vos viena jų – E.Ožeškienės g. esanti Kauno choralinė sinagoga – toliau veikia: čia meldžiasi Kauno žydų bendruomenė.
Pasak A.Gutermanaitės, ši sinagoga išliko gana įdomiomis aplinkybėmis.
„Kai prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, iki išėjimo į getą žydai suspėjo lentomis užkalti tą sieną, kur yra aron kadešas. Į Kauną atėję vokiečiai sinagogą buvo pavertę sandėliu. Jie ten suveždavo nužudytų žydų rūbus, kitus daiktus. Jie sau nesuko galvos, netyrinėjo, kas ten yra pastate. Tiesiog laikė daiktus ir tiek. 1941 m. rugpjūčio 1 d., kai į Lietuvą vėl atėjo Raudonoji armija, rugpjūčio 4 d. sinagogos kieme susitiko 265 žydai – tie, kurie išliko, slapstėsi. Nuo tos dienos jie tą sinagogą ėmė tvarkyti ir ji veikia iki šiol“, – pasakojo kaunietė. Anot jos, vokiečiai nedaug pakenkė ir kitai Kauno centre stovėjusiai sinagogai – Maironio g. 28 A buvusiai Moušos Hausmano vardo sinagogai.
„Buvo tik langai išdaužyti, durys išplėštos“, – sakė gidė. Tačiau šio pastato likimas susiklostė kitaip – dabar jame įsikūręs Kauno apskrities archyvas.
Siekiant išsaugoti išlikusių Kauno sinagogų ir kitų žydų paveldo statinių atminimą, 2013 m. Kauno žydų religinė bendruomenė išleido atvirukų kolekciją „Išlikusio žydų paveldo pėdsakais“. Joje – dailininko Kęstučio Milkevičiaus (1953–2009) pastele tapyti paveikslai, kuriuose įamžinti įvairūs žydų religinės ir visuomeninės paskirties pastatai. Piešiniai perkelti į atvirukus, kitoje jų pusėje lietuvių ir anglų kalbomis glaustai pateikta informacija apie šiuos pastatus, nurodomi dabartiniai jų adresai.
Kokį išskirtinį žydų pastatą paaukojo kurdami T.Ivanausko muziejų?
Sinagogos – ne vieninteliai išlikę žydų paveldo pastatai Kaune. Vis dėlto beveik visi jie iš esmės pasikeitę. Tiesa, įdomu tai, jog nemaža dalis toliau vykdo tokią veiklą, kokia juose buvo ir anksčiau, pvz., Kauno J.Naujalio muzikos mokykla, kurioje veikė 1931 m. atidaryta viena iš Kauno žydų gimnazijų.
Klausantis A.Gutermanaitės pasakojimo, Kauną pažįstantis žmogus mintyse kartu „vaikšto“ po Senamiestį, Vilijampolę, Žaliakalnį, Šančius – visur pilna mūrinio žydų paveldo objektų. Tačiau atpažinti juos be žinių ar šią istorijos dalį žinančio palydovo nėra lengva – dauguma, nors ir išlaikę ankstesnę paskirtį, iš išorės atrodo visai kitaip nei tarpukariu ar anksčiau, pvz., Muitinės g. esantis iš išorės mažai kuo išsiskiriantis pastatas, kuriame dabar veikia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Menų fakultetas.
Nedaug kas žino, jog XIX a. vid. šiame name pirklys Merkelis Kadisonas buvo įkūręs pirmąjį Lietuvoje uždarą mėsos turgų. „Viduje pastatas labai erdvus, nors iš išorės galbūt taip neatrodo“, – pastebėjo A.Gutermanaitė.
Dar vienu novatorišku sprendimu pasižymi kitas Kaune išlikęs žydų bendruomenei priklausęs pastatas – tai A.Poškos g./I.Kanto g. kampe 1927–1928 m. pastatyti žydų sveikatos namai. „Tai buvo vienas pirmųjų pastatų Lietuvoje plokščiu stogu. Mūsų kraštams tokia statyba nebuvo būdinga. Tais laikais tai buvo novatoriška“, – atkreipė dėmesį pašnekovė.
Kauniečiams turbūt žinomiausias žydiškas pastatas, be Kauno choralinės sinagogos, yra iki šiol „geresnių laikų“ laukiantis A.Jakšto g./Dvaro g. stovintis buvusios žydų ligoninės pastatas. Anuomet Bikur cholim (liet. „Lankyk ligonius“) vadinta ligoninė buvo pastatyta ant jau minėtam M.Kadisonui priklausančio sklypo. Nors pastatas išlikęs, tačiau jau daugelį metų jis vadinamas Kauno vaiduokliu. Pastato savininkai – privati įmonė – niekaip neranda sprendimo, ką su juo daryti.
„Kai kurie pastatai, tokie kaip, pavyzdžiui, Aleksote buvusi sinagoga, visiškai perstatyti. Vis dėlto man asmeniškai labiausiai gaila, kad neišliko Centrinio žydų banko su parduotuvių pasažu. Jis stovėjo šalia pašto, vietoje dabartinio T.Ivanausko zoologijos muziejaus. Tai buvo tikra Laisvės alėjos puošmena. Neatleistina, kad jo neišsaugojom“, – nusivylimo neslėpė A.Gutermanaitė.
Centrinis žydų bankas su parduotuvių pasažu stovėjo šalia pašto, vietoje dabartinio T.Ivanausko zoologijos muziejaus. Tai buvo tikra Laisvės alėjos puošmena.
Kaip savo knygoje apie buvusį Centrinį žydų banką rašo J.Kančienė, Kauno simboliu iki XX a. 8 deš. buvusį Centrinį žydų banką 1924 m. suprojektavo Grigoris Mazelis ir Mikas Grodzenskis.
„Siauras sklypas tęsėsi nuo Laisvės alėjos iki E.Ožeškienės g. – prie jos ir numatytas triaukštis bankas. Nuo Laisvės alėjos į jį vedė gatvelė, kurią turėjo įrėminti dvi vienaaukščių parduotuvių eilės“, – rašė J.Kančienė. Prie šio ambicingo projekto įgyvendinimo prisidėjo ir Feliksas Vizbaras, kuris tuomečiame Kaune buvo vyr. technikas (tai dabar atitinka vyr. architekto pareigas).
„Tai buvo kaip reta gražus statinys, kuriame derėjo modernus ir art deco stiliai“, – pasakojo A.Gutermanaitė.
J.Kančienė nurodo, kad bankas veikė antrajame pastato aukšte. Apačioje veikė privati ir pati didžiausia Kaune A.Balošerio biblioteka, spaustuvė. O šalia dirbo „Salamander“ avalynės, tekstilės, „Litofranc“ motociklų ir kt. parduotuvės. Deja, sovietmečiu banką nuspręsta „rekonstruoti“. Taip 1975–1982 m. vietoje jo atsirado dabartinis T.Ivanausko zoologijos muziejaus pastatas.
A.Gutermanaitė įsitikinusi, kad restauruoti visų buvusių žydų paveldo objektų ne tik kad neįmanoma, bet ir nereikia. Lygiai kaip ir įamžinti kiekvieną juose gyvenusį asmenį atminimo lentele. Anot jos, pastatai gyvenimą gali tęsti ir pakeitę išvaizdą ar paskirtį. Tai – natūrali kaita.
„Kam reikia paprastam žmogui žinoti, kad pastate, kuriame dabar bus verslo centras, Panerių g., buvo žydų rabinų seminarija? Ekskursijas kas ves, kas domėsis paveldu, susiras informacijos ir taip. Tai yra tik mano nuomonė, bet aš esu prieš dirbtinį įamžinimą. Ypač visokiomis lentelėmis“, – savo nuomone pasidalijo ekskursijas Kaune pati vedanti A.Gutermanaitė.
