Vilniaus universitete istorikai susirinko diskutuoti apie vieną iš tokių paradoksais apipintų temų – „Istorinis filmas kaip užsienio politikos priemonė: XVII a. Kazokų Respublika ir Rusijos ir Lenkijos kova dėl Ukrainos XX a. pabaigoje – XXI a.“. Po Vilniaus universiteto skliautais kazokijos problemos galėtų skambėti egzotiškai, jei ne faktas, kad XVII a. viduryje per kazokų sukilimą Abiejų Tautų Respublikoje užsimezgė politinė autonomija, kurią dabar ukrainiečiai laiko savo valstybės kūrimosi pradžia.
Kazokai nėra tokie svetimi Lietuvos istorijai. Jie mūsų atminčiai priklauso ne mažiau nei Rusijos ar Lenkijos.
„Tai ukrainiečių tapatybės dalis, dauguma ukrainiečių ten mato Ukrainos valstybės pradžią, panašiai kaip Mindaugo valstybė yra Lietuvos pradžia, nors tai, žinoma, labai skirtingi dalykai“, – aiškino istorikas Alvydas Nikžentaitis.
Profesorius Alfredas Bumblauskas tuo labiau nesutinka, kad kazokijos tema Lietuvai galėtų būti egzotika. Pasak jo, nuo ukrainiečių poeto Taraso Ševčenkos, kuris buvo Vilniaus universiteto auklėtinis, laikų čia nekalbėta šia tema, tačiau iš tikrųjų kazokai nėra tokie svetimi Lietuvos istorijai. Jie priklauso mūsų atminčiai ne mažiau nei Rusijos ar Lenkijos. „Turime mažiausiai nusileisti Lenkijai ir Rusijai, nes pirmieji kazokai yra nuo Oršos, o ji buvo LDK dalis iki pat trečiojo padalijimo“, – nurodo istorikas.
Kam priklauso Ukraina?
Bet lietuviai gali tik stebėti ir stebėtis, kokiomis rafinuotomis meninėmis priemonėmis Ukrainos valstybės kūrimosi istorija ir atmintis lyg paklodė yra traukiama į savo pusę kitų kaimynų – Rusijos ir Lenkijos. Už šios „meninės“ konkurencijos slepiasi užsienio politikos interesai – kuriuo keliu pasuks iki šiol tarp Rytų ir Vakarų balansuojanti Ukraina.
Straipsnio pradžioje paminėtas paradoksas nėra abstraktus, o turi konkretų pavyzdį. Diskusijoje dalyvavęs Miuncheno universiteto profesorius Martinas Austas palygino du filmus – lenkų režisieriaus Jerzy Hoffmano „Ugnimi ir kalaviju“ (sukurtą 1999 metais) ir ruso Vladimiro Bortko „Taras Bulba“ (2009 metais). Juose pasakojama apie kazokų sukilimą. Pirmame filme, pastatytame pagal lenkų rašytojo Henryko Sienkiewicziaus romaną, pagrindinis vaidmuo teko kazokų vadui etmonui Bogdanui Chmelnickiui. Antrame, rusų rašytojo Nikolajaus Gogolio knygos ekranizacijoje, – Tarasui Bulbai. Įdomu, kad abiejuose filmuose pagrindinį herojų vaidino tas pats garsus ukrainiečių aktorius – Bogdanas Stupka.
Bet tuo filmų panašumai ir baigiasi, pažymi M.Austas. Kino juostose tas pats herojus ir tie patys istoriniai įvykiai interpretuojami priešingai: filme „Ugnimi ir kalaviju“ sukilimas vaizduojamas tarsi pilietinis karas Abiejų Tautų Respublikoje, o rusų režisieriaus juostoje Ukraina apskritai tampa didžiosios rusų nacijos dalimi; lenkų filme skamba ukrainiečių kalba, o V.Bortko akcentuoja vien rusų kultūrą, žemes ir stačiatikybę. J.Hoffmano filmas sufleruoja, kad net ir nesantaikos aplinkybėmis išlieka bendras priešas – Rusija, o rusų kūrėjai perša mintį, kad tik tarp Lenkijos ir Rusijos dega amžinas karinis ir religinis konfliktas.
Kaip pastebėjo M.Austas, šie filmai gerai atspindi kelis šimtmečius politiniuose mūšiuose griaudėjusį klausimą – kam priklauso Ukraina?
2008 m. ukrainiečiai taip pat sukūrė filmą „Bohdan Zinovij Chmelnyckyj“, kuriuo mėgino atsverti kaimyninių šalių pretenzijas į istorinę atmintį ir pavaizdavo kazokų sukilimą kaip nacionalinį išsivadavimą.
Kaip pastebėjo M.Austas, šie filmai gerai atspindi kelis šimtmečius politiniuose mūšiuose griaudėjusį klausimą – kam priklauso Ukraina? Atsakymas gautas tik 1991 m. su Ukrainos nepriklausomybe.
„Lenkų filmas parodo, kad Lenkija tarsi atgailauja, kad Abiejų Tautų Respublika netapo trijų tautų respublika ir, naujai interpretuodama istoriją, siūlo kelią į ateitį, – aiškino istorikas A.Nikžentaitis. – O rusiškas filmas – visai kitoks. Jis sako: užmirškite, kad esate atskiri, užmirškite savo nepriklausomybę. Buvote, esate ir būsite Rusijos dalimi. Tad čia ryškėja geopolitiniai siekiai.“
Bevardis blogis paribiuose
Istoriniuose filmuose herojai jodinėja po žemes, kurios kažkada priklausė ir Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei, tad gali kilti klausimas – kur mūsų režisieriai? „Lietuva nedalyvauja Abiejų Tautų Respublikos paveldo dalybose meninio kinematografo erdvėje“, – tvirtina istorikas Aurimas Švedas.
Anot jo, simptomiška, kad paskutinis bandymas įsiterpti savo istoriniu pasakojimu apie LDK laikus – filmu „Žalgiris: geležies diena“ – patyrė nesėkmę, nes pritrūko finansų. Todėl ir toliau liekame su vieninteliu istoriniu epu, susuktu dar sovietmečiu – „Herkus Mantas“. Beje, čia A.Švedas taip pat įžvelgia simboliškumo, kad kurdami šį filmą lietuviai vyko konsultuotis į Lenkiją ir jiems daug talkino tas pats režisierius J.Hoffmanas, filmo „Ugnimi ir kalaviju“ kūrėjas.
Tad LDK laikus menančiuose filmuose, pasak jo, „mes esame tik objektas“. Apskritai daugiausia apie lietuvius galime išgirsti Vakarų kino kūrėjų sukurtuose filmuose. „Tiesa, mums nelabai patinka, koks mūsų vaizdas tenai konstruojamas“, – pastebi istorikas. Jo teigimu, lietuviai dažnai atrodo kaip žmonės, gyvenantys Hiperborėjoje, kur gali gimti Hanibalas Lekteris.
Istoriniuose kino pasakojimuose artėjant mūsų laikų link, lietuvių vardas ima vis labiau ryškėti, bet nuo to mūsų paveikslas rusų filmuose netampa palankesnis.
Kai Rusijos kinematografai prisimena Abiejų Tautų Respublikos epochą, daugiausia kalba apie piktuosius lenkus, ne lietuvius. „Iš šių filmų atrodo, kad lietuviai buvo išvien su lenkų blogiu, tūnojom jų šešėlyje ir ėjom išvien. Mes tarytum bevardis blogis, klaidžiojantis paribiuose“, – pastebėjo A.Švedas.
Istoriniuose kino pasakojimuose artėjant mūsų laikų link, lietuvių vardas ima vis labiau ryškėti, bet nuo to mūsų paveikslas rusų filmuose netampa palankesnis. Istorikas net atrado savotišką dėsnį: „Kuo vėlyvesnė istorija, tuo lietuvių, kaip akivaizdaus blogio paveikslas, tampa aiškesnis.“
Greičiausiai tai ne atsitiktinumas. A.Švedas teigia Rusijos filmuose įžiūrintis labai rafinuotą ir nuoseklų darbą, kaip konstruojama praeitis, žaidžiama atmintimi ir formuojami putiniškajai Rusijai naudingi vaizdiniai.
