Ankstyvaisiais viduramžiais musulmoniškieji Artimieji Rytai buvo toliau pažengę, nei to laikmečio krikščioniškoji Vakarų civilizacija.
Ekonomisto Anguso Maddisono teigimu, XI a. Artimieji Rytai sukurdavo apie 10 proc. viso tuomečio pasaulio bendrojo vidaus produkto. Europos dalis tuo metu siekė 9 proc. Tačiau XVIII a. Artimųjų Rytų dalis pasaulio BVP jau buvo susitraukusi iki 2 proc., o Europos šoktelėjo iki 22 procentų.
Europiečiai dažniausiai aiškina, kad protestantiška darbo etika ir Renesanso laikotarpio moksliniai atradimai atliko didžiausią vaidmenį Vakarams įsiveržiant į priekį daugelyje sričių. Islamas pateikiamas kaip prekybai ir mokslui priešiška religija.
Taip, Koranas draudžia palūkanas, tačiau jas taip pat smerkia ir Biblija bei Tora.
Tačiau nereikia pamiršti, kad islamo pradininkas pranašas Mahometas pats buvo pirklys. Taip, Koranas draudžia palūkanas, tačiau jas taip pat smerkia ir Biblija bei Tora.
R.Erdoganas sako, kad Artimuosius Rytus ilgą laiką išnaudojo Vakarų šalys, tačiau jis pamiršta pasakyti, kad šis regionas niekada nebuvo kolonizuotas.
Turkijos ekonomistas Timuras Kuranas savo knygoje „Ilgas išsiskyrimas: kaip islamo teisė sulaikė Artimuosius Rytus“ pateikia kitokias įžvalgas apie musulmoniškojo pasaulio ekonominio atsilikimo priežastis.
T.Kuranas, kuris yra Duke'o universiteto Šiaurės Karolinoje profesorius, teigia, kad visuomeniniai islamo institutai, kurie pirmaisiais šios religijos amžiais prisidėjo prie Artimųjų Rytų ekonomikos augimo, vėliau tapo jos stabdžiu.
Islamo teisė užkirto kelią asmeniniam kapitalo kaupimui, korporacijų atsiradimui, didelio masto produkcijos gamybai ir nuasmenintiems mainams, o juk visi šie bruožai yra būdingi šiuolaikinei ekonomikai.
Europiečiai dažniausiai aiškina, kad protestantiška darbo etika ir Renesanso laikotarpio moksliniai atradimai atliko didžiausią vaidmenį Vakarams įsiveržiant į priekį daugelyje sričių.
Pavyzdžiui, krikščioniškoje Europoje miręs pirklys visą savo turtą palikdavo vyriausiajam sūnui, o islamo pasaulyje, remiantis šariatu, palikimas buvo paskirstomas visoms žmonoms ir vaikams. Toks paskirstymo būdas nesudarė sąlygų turto kaupimui vienose rankose.
Be to, įmones Artimuosiuose Rytuose dažniausiai valdydavo du žmonės.
Vienam iš jų mirus, arba verslo partneriams susipykus, įmonė nustodavo egzistavusi.
Toks verslo būdas buvo tinkamas primityvioje viduramžių ekonomikoje, tačiau tapo visiškai neveiksnus pradėjus naudoti pažangesnes technikos priemones, kurioms įsigyti reikėjo daugybės investicijų, o jas galėjo užtikrinti tik turimų šimtų akcininkų lėšos.
Be to, norint suprasti, kad vyraujanti teisė daro didžiulę įtaką žmonių verslumui, galima pateikti žydų pavyzdį. Ši tauta buvo išsibarsčiusi po įvairias šalis ir jos atstovus veikė skirtingos kultūrinės ir teisinės tradicijos. Nors Artimuosiuose Rytuose iš tiesų buvo nemažai pasiturinčių žydų pirklių, tačiau šiame regione taip ir neatsirado nieko panašaus į tokias labai turtingas šeimas kaip, pavyzdžiui, Rothschildai.
