Prieš pietus vyko didžiulės šventinės mišios, paskui žygiavo eisena, kurią sudarė įvairių sąjungų ir draugijų nariai nešini plakatais. Buvo sakomos kalbos Nepriklausomybės proga – kalbėjo tiek liaudies, tiek valdžios ar visuomeninių institucijų atstovai (kalbą liaudžiai sakė meras Jonas Vileišis, ministras pirmininkas Galvanauskas, Seimo pirmininkas Stulginskis, kartu einantis ir Respublikos prezidento pareigas).
Taip pat prieš Karo muziejų buvo galima stebėti karinį paradą, didžiojo „Laisvės varpo“ pašventinimą – šis varpas, Amerikos lietuvių dovana Lietuvai, buvo pakabintas Karo muziejaus bokšte.
Pats nedalyvavau iškilmėse, tačiau regėjau jas per Apygardos teismo, įsikūrusio Laisvės alėjoje, langus. Eisenoje, beje, dalyvavo lenkų ir žydų mokyklos. Pramogos – kinas, teatras, koncertas – buvo nemokamos. Vakarop šaudė fejerverkai, o Laisvės alėja pasipuošė gražiu apšvietimu.
Dalyvavau kitoje iškilmingos šventinės programos dalyje. Kartu su Kriščiukaičiu ir Janulaičiu gavau Seimo pirmininko–prezidento kvietimą į iškilmingą Steigiamojo Seimo posėdį ir vakarą Lietuvių klube.
Buvau ir ten, ir ten. Seimo posėdis iškilmingai banalus. Jis apsiribojo tik Stulginskio kalbos išklausymu. Kalba kažkuo priminė karalių kalbą, buvo labai stilizuota, paviršutiniškai apžvelgianti praėjusius ketverius Nepriklausomybės metus ir Seimo įvykdytus uždavinius.
Seimo posėdis iškilmingai banalus. Jis apsiribojo tik Stulginskio kalbos išklausymu. Kalba kažkuo priminė karalių kalbą, buvo labai stilizuota, paviršutiniškai apžvelgianti praėjusius ketverius Nepriklausomybės metus ir Seimo įvykdytus uždavinius.
Pabaigoje su ovacijomis išklausyti sveikinimai, skirti salėje esantiems užsienio šalių atstovams. Paskui Seimo sekretorius Natkevičius perskaitė kelias telegramas ir iškilmingas posėdis baigėsi.
Vakare Lietuvių klube susirinko minia svečių. Čia šeimininkavo Stulginskis. Vaišinta gausia šalta vakariene a la fourchette, degtine ir vynu.
Vakarienė pavyko, tačiau svečių būta per daug, o salė per maža, kad būtų galima laisvai jaustis (bufeto salėje ir dviejuose bufeto kabinetuose stovėjo trys dideli ir vienas mažesnis stalai). Na, o po vakarienės vyko šokiai, kuriuose dalyvavo ir pats Stulginskis.
Per šią vakarienę daugiausia bendravau su baltarusiais, deportuotais iš Vilniaus, gėriau ir valgiau su Kraskovskiu. Vakarienėje užtrukau tik 2 valandas.
Vyriausybė išsprendė universiteto klausimą; jis buvo įstrigęs Seime. Padarė tai prakirpdama Gordijaus mazgą – paskelbė Vyriausybės dekretą. Tad Lietuva jau turi universitetą.
***
Šis tekstas - iš garsaus tarpukario Lietuvos teisininko Mykolo Römerio dienoraščio. Su Lietuva pasukusio garsios LDK giminės atstovo dienoaščius prieš pat Vasario 16-ąją išleido leidykla "Versus aureus" (Dienoraštis / Mykolas Römeris ; Lietuvos istorijos institutas. – Vilnius : Versus aureus, [2007]–. [Kn. 6]: 1921 m. lapkričio 8-oji–1922 m. birželio 15-oji / [sudarytojas, paaiškinimų autorius ir mokslinis redaktorius Rimantas Miknys] ; iš lenkų kalbos vertė Vaiva Grigaitienė; [lenkišką tekstą dešifravo Rimantas Miknys]. – [2013]. – XXV, 368 p. : iliustr., faks., portr. – Kn. taip pat: Ant dviejų pasaulių ribos: Mykolo Römerio, jo šeimos ir artimos socialinės aplinkos vertybių perkainojimo kryžkelės 1920–1922 metais).
