1921 metų gruodžio 27 d.,
Antradienis
Vakaras. Bagdoniškis. Sėdžiu savo kambaryje, viršuje. Tame kambaryje, kuris priklauso man jau dvidešimt kelerius metus; jo sienos matė, kaip augau, kaip iš berniuko virtau jaunuoliu, vyru – jaunu, subrendusiu, pagaliau dabar mato sulaukusį vidutinio amžiaus. Atvykus į Bagdoniškį, šis kambarys priklausydavo man.
Viskas pasikeitė mano gyvenime – tik šis kambarys vis dar tas pat, tik jį vienintelį Bagdoniškyje atrandu ir jaučiu, kad jis labai savas. Čia šilta ir tylu. Už sienos girdėti vien vėjo, keliančio pūgas, siausmas. Vėjas šėlsta senųjų liepų ir jaunųjų uosių viršūnėse, o dejonės kamine suteikia žavesio šilumai ir mano vienišai širdžiai. Medžiai ošia, vėjas kaukia įsisukęs į laukus ir kažką švilpauja bandydamas prasibrauti vidun pro orlaidę. Klasikinis Bagdoniškio vėjas, kuris čia beveik niekados nenutyla!
Viršutinis naujo Bagdoniškio namo sparnas, stovintis ant plokščios kalvos viršūnės krašto, po kuria driekiasi Kriaunų žemuma, Pokenės pelkės ir Sartų ežeras, atsisukęs tiesiai prieš vėją, kuris visada daužosi į namų sienas.
Viršutinis naujo Bagdoniškio namo sparnas, stovintis ant plokščios kalvos viršūnės krašto, po kuria driekiasi Kriaunų žemuma, Pokenės pelkės ir Sartų ežeras, atsisukęs tiesiai prieš vėją, kuris visada daužosi į namų sienas. Žiemos pūgos, virstančios nuostabiu uraganu, čia normalus reiškinys.
Turiu įprotį duoti užgesinti degtukus panoms. Žinoma, taip elgiuosi tik su tomis panelėmis, kurias geriau pažįstu ir su kuriomis sieja tam tikras pasitikėjimas, o su kaimo mergomis (panomis) kasdieniuose santykiuose gana dažnai nutinka. Taip juokauju ir išbandau jų moteriškumą. Juk degtuko ugnis simbolizuoja karštį, įkvėpimą, emociją, gyvastį.
Vis dėlto Moteris – nepaisant idealistinio poetų vaizdo – gesina bet kokį vyrišką karštį, užgesina jame ugnį, fiziškai ir psichiškai suvaldo. Moteris tokį aiškinimą dažniausiai ginčija. Nieko čia nenuveiksi, nes moters prigimtis nulemia. Ji nepakenčia savo prigimtimi to vyriško užsidegimo, liepsnojimo, jeigu jis nenukreiptas link Jos ir į Ją. Ji pavydi TOS ugnies ir nenurimsta tol, kol Jos neužgesina ar neapvaldo.
Paimkime ir pašalinkime iš savo gyvenimo visas moteris: tikrai visa žmonių giminė, susidedanti vien iš vyrų, išmirtų per vieną kartą. Tačiau ar tuomet vyrai nesukurtų didžių, nemirtingų darbų, nes išlaisvinta vyriška energija, neapvaldyta moters, persikūnytų į meno kūrinius, technikos išradimus, mokslinę mintį? Iš tikro kokią vertę visa turėtų, jeigu nepaisant atsiradusios nenusakomos kūrybinės energijos išnyktų žmonių giminė?
Ar galime įsivaizduoti Jėzų Kristų su žmona ir vaikais? Ar būtų Jis tuomet sukūręs savo Didijį Kūrinį, ar būtų išpirkęs Žmonių kaltes per visišką kančios nukryžiavimą! Kaip tik tuo remiasi Katalikų bažnyčios kunigų celibatas.
Klasikinė moteris, tikra moteris – visuomet priešinasi tam, kas didinga; nemėgsta ji ugnies, užsidegimo, nekenčia šviesos ir įkvėpimo, kurie jai trukdo ir ją žlugdo.
Moteris apvaldo ir taip gesina vyro ugnį, subergždindama laisvą kūrybinį jo pradą, pakirpdama jam sparnus didžiajam skrydžiui. Vis dėlto šiame vaidmenyje Ji įvykdo labai subtilią ir garbingą funkciją. Kaip tik ji virsta stebuklingu įrankiu gesindama vyrišką karštį, paversdama jį žmonių giminės pratęsimu, užtikrindama nemirtingąjį giminės tęstinumą, gelbėdama gyvenimą nuo mirties. Kaip tik dėl moters gyvenimas nugali mirtį, Jos kilniosios misijos kaina randasi kad ir mažiausio skrydžio tęstinumas, o derlingumas įveikia bergždumą.
Klasikinė moteris, tikra moteris – visuomet priešinasi tam, kas didinga; nemėgsta ji ugnies, užsidegimo, nekenčia šviesos ir įkvėpimo, kurie jai trukdo ir ją žlugdo. Jos simbolis, Jos karalystė – naktis ir meilė, tad todėl ji nuolat ieško, kaip išsivaduoti iš šviesos, ugnies, kaitros, jėgos ir energijos, kaip ją užgesinti, nes tik taip ji gali išreikšti savo esmę.
Moteris yra antitezė to, kas kilnu, stipru, aišku, nuostabu ir kas išreiškia vyriškojo prado esmę. Kaip tik tokia ji ir privalo būti, nes kitaip nebus trokštamos dviejų pradų sintezės.
